Visiems ateina laikas išsiskirti…

Visų Šventųjų diena (lapkričio 1-oji) ir Vėlinės (lapkričio 2-oji) – visų mirusiųjų minėjimo diena, kai kiekvienas iš mūsų dar stipriau pajuntame ilgesį, persipynusį su susikaupimu ir pagarba išėjusiems. Šios dienos nejučia priverčia stabtelti mus, nuolat skubančius. Pagarba mirčiai ir išėjusiems artimiesiems suspindi žiedais, daugybe žvakių liepsnelių, suspindi gailios ašaros lašu. Į širdį beldžiasi ilgesys, kviečiantis vėl mintimis prisiglausti prie mylėtų ir nepamirštamų, iki skausmo pasiilgtųjų…
Kaip paleisti? Kaip susitaikyti su artimo žmogaus netektimi? Kaip atsitiesti? Daugybė „kaip?“, o rasti atsakymus sunku iki skausmo.

Pedagogo, literato, tautodailininko Antano Šleikaus namuose lankiausi prieš dešimt metų. Tąkart iš nuvežtos nuotraukos tapytojas nutapė nuostabų darbą – mūsų sodybą. Iki šiol atsimenu tvarkingą tautodailininko darbo kambarį. Lyg parodoje ant sienų išeksponuoti gražūs ir dideli nutapyti darbai. Juose – Kavarsko miestelio vaizdai, peizažai, natiurmortai, keletas darbų religine tematika. Daugybė gražiai sustatytų įvairių knygų.   
Šiemet sugrįžusi į Šleikų kiemą ir belsdamasi į duris žinojau, kad jas atidarys tik šviesaus atminimo Antano žmona Sofija. Maloniai pakviesta užeiti, atsargiai ir pamažu noriu prisiliesti prie to, ką, esu tikra, vis dar skauda – juk vyras Antanas išėjęs iš šio pasaulio prieš penkis mėnesius, bet vis dar tebeesantis ryškiuose atminimuose, nutapytuose paveiksluose, parašytuose eilėraščių rinkiniuose. Pokalbis buvo jaukus ir šiltas, šildantis mus visus – esančius ir išėjusius.

– Suprantu, kad ilgesys labai spaudžia širdį. Nutrūko artimo žmogaus gyvybė…
– (Sofija paima į rankas laikraštį „Anykšta“ – red. past.) Buvo paskelbta Pro memoria, kad tą savaitę du šviesuoliai Anapilin išėjo. Antanas išėjo amžinojo poilsio tyliai, nepastebimai. Savo darbo kambaryje. Tarsi ilgu miegu būtų užmigęs… Mes su sūnumi manėm, kad dar miega. Deja, tai jau buvo mirties miegas… O, kad aš galėčiau literatūriškai ir vaizdingai, kaip mokėjo jis, viską išsakyti, kas man spaudžia širdį ir ką aš jaučiu! Antanas buvo žodžio meistras – jis lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, ėjo vadovaujančias pareigas Ukmergės mokyklose, buvo Kavarsko vidurinės mokyklos direktorius. Rašė tekstus, kūrė eilėraščius. Yra išleidęs keletą poezijos rinkinių. Eilėraščius spausdino rajoninėje ir respublikinėje spaudoje. Rūpinosi savo gimtojoje sodyboje, Sirvydų kaime įsteigtu Konstantino Sirvydo muziejumi, kuris buvo atidarytas 2013 metais. Antanui, kaip literatui, šis muziejus buvo labai svarbus ir brangus. Iki muziejaus atidarymo kruopščiai rinko medžiagą, bendravo su mokslininkais. Pats ten viską tvarkė, švarino, taisė. Buvo sukaupęs įvairios informacijos tiek apie K. Sirvydą, tiek ir apie visus kitus sirvydiečius, nes kelios šeimos turėjo tą pačią pavardę. Antanas viskuo domėjosi: apie senovę, kaip gyveno sirvydiečiai. Kaimo pavadinimas taip pat galėjo kilti nuo pavardės Sirvydas. Amžinatilsį mano vyras buvo kreipęsis į Anykščių rajono savivaldybę dėl lėšų skyrimo muziejui įkurti, tačiau jų nebuvo skirta. Gaila, bet dabar tas namas jau yra irstantis.   
Šiemet, balandžio 20 d. buvo gavęs kvietimą vykti į iškilmingą Ukmergės A. Smetonos gimnazijos 100 metų minėjimą. Pirmoji lietuviška gimnazija Ukmergėje planavo švęsti jubiliejų spalio 20-ąją (varto išsaugotą kvietimą ir laikraštį „Ukmergės žinios“ – red. past.). Nebenuvyko pagal tą kvietimą. Paskambinau į gimnaziją, pranešiau, kad Antano nebėra, kad atgulė amžinojo poilsio, pasakiau, kur palaidotas. Būtent toje A. Smetonos gimnazijoje jis buvo dirbęs direktoriaus pavaduotoju. Visi amžinybėn išėjusieji, kaip skaičiau „Ukmergės žinių“ laikraštyje, buvo pagerbti tylos minute.  
J. Basanavičiaus gimnazijoje Antanas direktoriavo. Jis daug prisidėjo prie to, kad Ukmergės 1-oji mokykla atgautų J. Basanavičiaus vardą.
Paliko daug nutapytų darbų. Pats ir rėmus pagamindavo, juos nudažydavo. Savamokslis tapytojas, bet jo darbai, ypač gamtos vaizdai, daug kam patiko. Kavarsko kavinėje „Šaltinis“ du ar trys jo darbai kabo iki šiol. O šiaip gal net kokį tūkstantį darbų yra nutapęs, įvairiose parodose dalyvavęs. Keli užsakyti jo darbai yra išsiųsti į užsienį, į Ameriką.   

– Kaip aštriai pajutote vienišumą? Turite vaikų?
– Du sūnūs ir dukra yra mano didžiausia paguoda, didžiausias gyvenimo ramstis dabar. Sūnūs dvynukai. Abu gyvena čia pat, su manimi, tad labai skausmingai to vienišumo gal ir nesu dar pajutusi. Ir dukra vis atvažiuoja iš Vilniaus. Kita vertus, žinoma, kad vienatvė kažkiek slegia. Čia būta, čia gyventa, kiekvienas jo daiktas man jį primena ir primins. Dabar tie vakarai tokie ilgi, bet knygas paskaitau, spaudą. Pamąstau, praeitį prisimenu…

– Sakoma, kad laikas gydo?
– Aplankau jo kapą, žvakelę uždegu, maldą sukalbu. Yra laikas gyvent, yra laikas išeit. Ilgesys netekus ilgam išlieka.

– Esate jaunesnė už šviesaus atminimo Antaną?
– Vyresnė. Penkeriais metais.

– Na, ir nustebinote! Papasakokite nors truputį apie save. Kokia Jūsų profesija?
– Aš esu istorikė. Gal todėl man ir nesunku detaliai visus faktus atsiminti (šypsosi – red. past.). Dirbau ilgai ir daug. Kur kviesdavo pavaduoti, ten pavaduodavau. Antanas ir juokėsi: „Aš direktoriumi dirbau, tu mokytoja, bet tavo pensija didesnė“. O aš sakydavau: „Reikėjo tau daugiau dirbt pamokose, o ne vadovaut.“ Mat tais laikais už vadovaujantį darbą mokykloje alga nebuvo didelė. Man didelis pamokų skaičius susidarydavo.

– Kokį prisimenate savo vyrą? Jo asmeninės savybės, vertybės, pomėgiai?
– Po studijų gavęs paskyrimą į Kavarską, dirbo laikraščio „Stalino vėliava“ redakcijoje, o vėliau jau prasidėjo jo, kaip pedagogo, kelias. Visą gyvenimą atsakingai dirbo savo mėgiamą darbą. Labai vertino darbštumą, pareigingumą. Ir pats labai atsakingai žiūrėjo į kiekvieną darbą, nesvarbu, kas tai būtų: ar tvarkaraščių sudarymas, ar kokių aprašų parengimas. Reikėdavo juk ir susirinkimams pranešimus pasiruošti. Dirbdavo ir per naktis, jei reikėdavo. Jei paprašydavo, pavyzdžiui, nutapyti kokį darbą per savaitę, taip ir laikydavosi sutarimo – sėdėdavo per naktis, bet padarydavo laiku. Reiklus sau ir kitiems buvo. Nepraleisdavo nė vienos darbo valandos.
Labai gerbė ir mylėjo savo šeimą. Keleri metai atgal buvo susiklijavęs daugybę senų nuotraukų. Pakviesdavo mane, rodydavo į tas nuotraukas ir sakydavo: „Žiūrėk, jau jų nebėra, ir jo seniai nėra, o aš dar čia.“ Labai brangino tas senas nuotraukas: savo senelių, savo tėvų, kolegų.   
Kai tik turėdavo laiko, visada tapydavo ar rašydavo. Paskutiniais savo gyvenimo metais mažiau dirbo, nes ir regėjimas prastesnis, ir vaikščiojo jau sunkiai. Atmintis irgi susilpnėjo. Klausdavo manęs „Ir kaip tu viską atsimeni? O aš, va, daug ką užmiršęs.“
Pakankamai jautrus buvo, pastabus gamtos grožiui. Kai važiuodavo rudenį Ukmergės ar Anykščių link, gėrėdavosi rudens spalvomis.  

– Ko labiausiai trūksta?  
– Namai atrodo tušti, nors viskas likę taip, kaip buvę. Jo darbo kambarys toks pats, koks buvo jam gyvam esant. Ant sienų kabo tapyti paveikslai. Visos knygos yra taip, kaip jo sudėta. Lauke buvo pasistatęs atskirą erdvę kūrybai. Šiek tiek juokaudamas sakydavo: „Čia bus mano paveikslų galerija.“ Nueidavom ten kartu. Paskutiniais metais padėdavau jam susitvarkyti daiktus: rėmus, spalvas ir kita.
Antanas labai norėjo, kad gėlės augtų šalia tos jo galerijos. Pamenu, buvo ruduo, o jis apie gėles man kalba, skubina ką nors sodinti. Sakiau: „Palauk, ateis pavasaris, pamatysi, kiek aš tau gėlių prisodinsiu!“ Daugybę zinijų prisodinau, nors ir nebebuvo jau Antano. Gaila, kad nebepamatė tų mano prisodintų žydinčių gėlių…    

– Kas labiausiai nuramina? Šiltas dukros žodis, mišių užpirkimas ir malda?     
– Dukra atvažiuoja, padeda kapus sutvarkyt. Anūkai jau dideli, vienas dirba advokatu. Susivaldau, nes visiems ateina laikas išsiskirti. Taip buvo, ir taip bus. Nuo likimo niekur nepabėgsi.

– Į mirtį žvelgiate kaip į natūralų ir neišvengiamą procesą?
– Taip.  

– Ar mintimis vis dar pasikalbate su Antanu?
– Pasikalbu. Dažnai. Prisimenu praeitą gyvenimą nuo pradžios, nuo vaikų auginimo. Buvo ir rūpesčių. Vaikai sirgo, reikėjo rūpintis. Anksti į darbą grįžti tuomet reikėjo, nors dvynukai – metinukai. Vėliau sūnūs armijoje tarnavo Lvove, Ukrainoj, tai du kartus buvau nuvažiavusi aplankyti. Gyvenimas ir ilgas, ir trumpas.

– Yra tikima, kad žmogaus vėlė nemirtinga… Susitiksim anam pasauly. Kas Jums yra Vėlinės?
– Liūdna diena. Pagalvoju, kur jie, išėjusieji, dabar gali būti, kur keliauja. Gal laukia savų ateinančių…

Nuoširdžiai dėkoju Jums už pokalbį!