Šis tekstas būtų odė švietimo ir mokslo ministrės patarėjui Mariui Ablačinskui. Po Anykščių rajono tarybos posėdžio, kuriame ministrės patarėjas prašė, vos nemaldavo, kad anykštėnai išsaugotų Anykščių „profkę“, susižavėjau svečiu. Manau, kito tokio manipuliacijos genijaus nesu sutikęs. Tačiau, panašu, kad Anykščiuose svečiams nėra sunku būti genijais, nes vietos valdžia vis dar nėra apsisprendusi, ar ji mąsto globaliai, ar atstovauja lokalius rajono interesus, ar, apskritai, strategijas minimizuoja iki konkrečių subjektų poreikių tenkinimo.
Ne pirmą kartą dėstau, kad racionaliai, valstybiškai skaičiuojant – Lietuvai užtektų kas trečio biudžetinio darinio. Ligoninių, mokyklų, teismų ir dar daug visko – šalyje yra perteklius. Apskritai kas antrą šalies rajoną galima likviduoti ir tas teritorijas spygliuota viela aptverti. Dabar Lietuvos gyventojų tankis – 45 žmonės kvadratiniame kilometre, kai Belgijoje šis skaičius – 340, Nyderlanduose – 400. Belgai ir olandai gyvena. Nedūsta… Net futbolo stadionus jie randa kur pastatyti. Lietuvai, aišku, stadionų nereikia, nes vis tiek niekas nežino, ką juose daryti. Bet šį kartą ne apie futbolą.
Šiuolaikinė Lietuvos švietimo sistema yra keista. Gal net ne tiek pati sistema keista, kiek keisti mūsų jaunimo poreikiai. Turbūt daugiau nei pusė dvidešimt penkerių metų jaunuolių turi aukštąjį išsilavinimą. Lietuvos rinkai reikia vairuotojų, suvirintojų ir virėjų, o jaunimas renkasi hidrologiją, archeologiją… Ir tai geriausiu atveju. Kitų pasirinktos „logijos“ paprastiems žmogeliams niekada nėra girdėtos. Lietuvoje veikia keliasdešimt valstybinių profesinio mokymo įstaigų. Na, nereikia mūsų retai apgyvendintai šaliai tokio „profkių“ kiekio. Tas pats M.Ablačinskas aiškino, kad profesinio lavinimo įstaigas mokiniai renkasi 25 kilometrų spinduliu nuo namų. Nebus arti „profkės“ – spindulys pailgės. Jei žmogus – būsimas tolimųjų reisų vairuotojas, tai siekdamas savo svajonės pavažinės trumpesniais reisais kaip keleivis…
Taigi, jeigu mūsų vaikai nesuvokia, kad maistas nekrinta iš dangaus, o valdžia neprivalo jų aprūpinti darbu „pagal profesiją“ (geriausiai, žinoma, būtų „paskyrimas“), tegu siekia kokio nors aukštojo mokslo. Idealu, kad tas mokslas būtų už jų, o ne už mano pinigus. Tuo tarpu didelė dalis (gal net didžioji dalis) „profkių“ pasmerktos mirčiai. Na, nenori jaunimas taip pat kaip ir Anykščių rajono tarybos narė Danutė Mažvylienė būti „profkiniais“…
Esu įsitikinęs, kad Švietimo ir mokslo ministerijos esminė misija pertvarkant profesinio mokymo sistemą yra šio mokymo atpiginimas. Ten, kur savivaldybės ryšis prisidėti prie šių prabangių studijų – „profkės“ išliks bent kurį laiką. Kitos gi – sunyks staigiai. Taigi, ministrės patarėjo vizito į Anykščius ir jo verkšlenimo: „gelbėkim jūsų profesinio mokymo įstaigą“ nereikėjo suprasti tiesmukai. M.Ablačinskas tikrai išgyvens be mūsų „profkės“, ne jam, o mums jos reikia. Bet mes rėkėm: „fu, fu, fu… pasiimk savo „prokę“ ir eik iš čia“. Taigi sprendimą naikintis priėmėm patys. Įsivaizduoju, kaip ministrės patarėjas dabar rūko kampe ir tyliai krizena…
Anykščių technologijos mokykloje apie 50 darbuotojų. Globaliai žiūrint – tiek būsimų bedarbių nėra didžiai reikšmingas skaičius… Kas Lietuvai tie 50 naujų bedarbių? Juk net ir Anykščiams tai tik „trilitris“ Rubikių ežere. Nors greičiau, gal kibiras vonioje…
Būkim biedni, bet teisingi – Anykščių miestui ir trijų bendrojo lavinimo mokyklų nereikia. Dviejų mokyklų, pagal vaikų skaičių – sočiai. Vieną iš trijų mokyklų būtina uždaryti, pastato langus užkalti, personalą lauk išvyti…
Bet ir vėl kyla banalus klausimas – kuriem velniam mes iš viso tuomet vietos valdžią šeriam? Anykščiams užtenka seniūnijos ir komunalinio – jei jau mokytis ar gydytis galim važiuoti į kitus miestus, tai suaugę ir sveiki būdami popierius iki Utenos nusivešim… O iš darbo „paliuosuota“ Anykščių rajono savivaldybės administracija galės, kad ir kiaurus metus ilsėtis prie Vasaknų tvenkinių.
Kiek keista, kad valdininkai nesupranta, kodėl „kolūkiečių“ kvartalo gyventojai piktinasi, jog jų kaimynystėje bus steigiami vaikų globos namai. Kodėl gyventojai tuo neturėtų piktintis? Štai A.Baranausko pagrindinės mokyklos bendruomenei dera piktintis, kad šią mokyklą siūlyta jungti su Anykščių technologijos mokykla, o „kolūkiečiams“ vaikais piktintis yra nemoralu. Kodėl? Juolab, kad tarp „profkinių“ yra ne vienas be tėvų augęs…
Globalu, lokalu, asmeniška… Lietuva privalo optimizuotis. Savivaldybės, natūralu juk, turėtų bandyti per tas amžinas pertvarkas kiek įmanoma daugiau antklodės išsaugoti savo teritorijoje. O žmonės? Ką žmonės? Su jais galima arba susitarti, arba juos kiršinti…
