Iškilo devynių metrų kryžius Moliakalnyje

Lapkričio 24 d. Moliakalnio kaime, pietiniame gražuolio Beragio ežero krante, šalia Svėdasų, pašventintas didingiausias Lietuvos Šimtmečio paminklas Anykščių krašte – net devynių metrų aukščio. Įvyko Moliakalnio kaimo gyventojų bei bičiulių susibūrimas, į kurį po platų pasaulį išsibarsčiusius kraštiečius sukvietė kryžių fundavęs sėkmingas ir gebantis dalytis verslininkas Algimantas Čaplinskas.

Maldų valanda

Vėlyvo rudens, žvarbiu pilkumu paženklintą šeštadienį, tuoj po vidurdienio kraštiečiai ir visi į šventę susiruošę ėmė rinktis į bažnyčią. Prigužėjo beveik pilna, kai kas suskaičiavo, kad buvę gerokai daugiau nei du šimtai žmonių, bažnyčia. Matėsi ir tokių, kurie nei į bažnyčią, nei į jokius visuomeninius suėjimus bei tautines šventes niekada neateina, o štai tądien buvo maldos namuose. Atrodė, kaip šioks toks stebuklas, rodėsi, kad net mirę Mokliakalnio senoliai, kad kiek iš kapinių šiai šventei būtų prisikėlę…
Šv. Mišių už Moliakalnio kaimo gyvuosius ir mirusius žmones šventimui vadovavo svečias, Daugailių parapijos administratorius kun. Saulius Kalvaitis, pasakęs prasmingą pamokslą apie kryžiaus pažinimo, atpirkimo esmę supratusius žmones ištinkančius stebuklus, bei mūsų, Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas kun. Raimundas Simonavičius. Evangelija tądien bylojo apie tai, kad nereikia vaikytis žemiškųjų turtų ir džiaugtis jų daug prikaupus, išlaikyti širdį laisvą, nes nežinome, kada mūsų žemiškoji kelionė nutrūks… Maldavimuose buvo prašoma Dievo palaimos šiai bendruomenei, tėvynei, dvasiniams ir pasaulietiniams vadovams, prašoma teisingumo, brolybės ir taikos. Giedojo parapijos choras, vadovaujamas Valdo Trečioko, solo giedojo Pandėlio vargonininkė Asta Davolienė bei svėdasiškė moksleivė Aušrinė Neniškytė.

Kryžiaus valanda

Kalvoje, į kurią tuo metu su šaltoku vėju ir iš dangaus bekrentančiomis sniegulėmis leidosi žiema, susirinko didžiulis būrys žmonių. Plazdėjo lietuviška trispalvė ir Aukštaitijos vėliava, nuskambėjus choro atliekamai giesmei „Kur augai tu, šventasis kryžiaus medi“, eilėraštį apie Moliakalnį perskaitė Laima Kirdeikytė – Mažeikienė, buvo prisimintas gimtojo kampelio, tėviškės žemės šventumas, šventi ąžuolynai, neaprėpiami šilai, girios, kurias pamatę keleiviai suprasdavo, kad jie jau Lietuvoje. Apie krikščionybės laikus, kuomet Lietuva buvo vadinama Dievo Motinos Marijos ir kryžių žeme, apie šimtmečio senumo nutikimą, kuomet šeima, sugrįžtanti iš bolševikų maišto niokojamos Rusijos, kelyje užklupus nakčiai pradžiugo išgirdusi tėvo žodžius: „Jau kryžiai, jau Lietuva“.
Gal po didžių gyvenimo klajonių kada nors vėl po pasaulį išblaškytieji sugrįš į savo tėvynę Lietuvą ir galbūt kai kam šis kryžius bus ženklas, kad jau Moliakalnis, jau Svėdasai, jau Lietuva…
Didingą, monumentalų, Švč. Trejybę įprasminančiais simboliais – Šv. dvasios balandžiu, Dievo Tėvo – Apvaizdos akimi, bei Nukryžiuotojo figūra papuoštą kryžių pašventino du kunigai – S. Kalvaitis ir R. Simonavičius, jausmingai nuskambėjo giesmė „Marija, Marija…“ Bernardo Brazdžionio eiles jausmingai ir išraiškingai skaitė Irena Petronytė – Leikauskienė: „Lopšinė protėvių, nei sidabru, nei auksu nenuperkamas palikimas praeities gyvos…“

Žodžių valanda

Dievo įkvėptojo sumanumu, didingą, net devynių metrų aukščio, kelias tonas sveriantį, iš Dzūkijos girių ąžuolo paminklą sukūrė skulptorius Tauras Česnulevičius. Jis pažymėjo, kad nebuvo lengva, kad norėjosi tai padaryti tobulai. Pasakojo prasmingą istoriją – apie nuostabų viduramžių miestą ir pratartus žodžius: kokie nuostabūs čia buvo architektai… Ir patikinimą: kokie nepaprasti buvo tų grožybių sumanytojai, užsakovai. Žodį tarė Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis. Algimantas Čaplinskas dėkojo visiems, kurie pagelbėjo sukuriant šį didingą paminklą jo gimtajam kaimui bei jau amžinybėje esančių tėvelių Bronislavos ir Juozo Čaplinskų atminimui, dėkojo ištikimiems bičiuliams gyvenime bei versle, visam UAB „Alauša“ kolektyvui, artimiesiems kraštiečiams, kurie paklausė jo kvietimo – atsiliepė ir gausiai surinko į nepamirštamą šventę.
Į dangų pakilo šimtas geltonų, žalių ir raudonų balionų, vėjo gūsių sugauti jie kilo aukštyn, visi sutartinai sugiedojo „Lietuva brangi“ bei šaukė „valio“ Lietuvai tėvynei. Susibūrimas bendrai fotografijai, virš susirinkusiųjų nuolat zujantis išmaningas dronas ir sugrįžimas į krašto sostamiestį – Svėdasus, nuo šios aukštumos gerai matomo baltojo varpinės bokšto link.

Bendrystės valandos

Kultūros rūmų foje, – baltai žalsvomis staltiesėmis užtiestų stalų, lūžtančių nuo valgių ir gėrimų, – rikiuotė. Gerokai sužvarbusius pirmiausia ir pakvietė sušilti, išgerti ko nors karštesnio, užkąsti. Lydekos, tarsi primenančios Moliakalnio kaime gyvenusį garsiausią Svėdasų krašto žvejį Juozą Pilkauską – Gurniką, kelių rūšių kepta žuvis, mėsos patiekalai, vaisių ir baltoji mišrainės, pyragėliai ir taurės raudono bei balto vyno – Ispanijos bei Argentinos vyndarių gaminto. Stipresnių gėrimų šventėje nebuvo. Smagiai grojo ir dainavo uteniškių grupės „Ant slenksčio“ muzikantai. Fotografijų vaizdais buvo prisimintas prasmingas šios vasaros A. Čaplinsko darbas – grafų Marikonių dvaro Švč. Dievo Motinos koplyčios restauracija.
Pasveikintas Algimantas – dosnus ir nuoširdus šio vakaro šeimininką. Meras K. Tubis pažadėjo pagelbėti svėdasiškiams įteisinti dabar bešeimininke pripažintą Marikonių koplytėlę ir perduoti ją parapijai. Daina sveikino Svėdasų gimnazijos skautų vadovė, Moliakalnio kaimo gyventoja A. Neniškytė – švelniai skambant gitarai liejosi skautiška linksmybė – posmai, skirti tėvynės miškams bei „Purpurinis vakaras“. Įteiktas didelis naminės duonos kepalas, kurį dosnusis Algimantas paprašė tuojau pat suraikyti, padalinti, kad paragautų visi, kad tos duonos pasidaugintų ir visuomet pakaktų. Vakaro kulminacija – draugijos „Plūgas“ atmintis bei dviejų Algimantų – Čaplinsko ir Barono elektrinėmis gitaromis raižomi rifai ir senų dainų žavesys.
Prisiminimai ir ilgesnis stabtelėjimas, tiesiog nagrinėjimas 1942 m. drėgnų slėnių aplink Beragio ežerą nusausinimo planas, kuriame užfiksuotas visų tuomet Moliakalnyje gyvenusių žemės savininkų pavardės.
Pasistengta užrašyti visus susitikime dalyvavusius, visi į atminties knygą įsirašę dovanų gavo voką su kryžiaus šventinimą primenančiu paveikslėliu ir „auksine kortele“, suteikiančia nuolaidas įsipilant kuro „Alaušos“ tinklo degalinėse.
Daugelis kalbėjo, kad tokio nuostabaus susibūrimo Svėdasuose seniai nebuvo, svarstė, kodėl dažniau taip nesusitikti, kodėl kryžiaus ar kokio paminklo ir kituose, savuose kaimuose nepastatyti…