Troškūnų šaulių atminimas – plieninis gruodžio kelias

Tradicinis 1920 m. lapkrityje kautynėse su lenkų kariuomene žuvusių Troškūnų šaulių pagarbios atminties žygis šiemet įkrito į gruodį. Pirmąjį žiemos sekmadienį Troškūnuose paminėta Lietuvos kariuomenės šimtmečio sukaktis, prisiminti mūsų kariai, žuvę už tėvynės laisvę. Tai buvo gal vienintelis oficialus šio šimtmečio paminėjimas rajone… Keliolika žygeivių, gimnazistų, moksleivių, šaulių bei jų vadovų, pėsčiomis išėję Vilniaus link, žengė 25 tūkstančius žingsnių, įveikė 19 kilometrų kelią ir žygį užbaigė Anykščiuose.

 Atminties valanda

Sekmadienio rytmetį susitikę Anykščių miesto centre, geradariams padedant nukeliavome į  Troškūnus, kur kartu su vietiniais piliečiais susibūrėme prie senosios gimnazijos, istoriniame šaulių sodelyje. Sugiedojome Lietuvos himną, nuskambėjo 1918 m. lapkričio 23-osios Lietuvos vyriausybės kreipimosi į jaunus vyrus, kvietimo tėvynę ginti žodžiai. Prisimintos kovos už nepriklausomybę, kurios pasibaigė sudarius Suvalkų sutartį su artimiausiais istoriniais kaimynais, tačiau nuožmiausiais mūsų tautinės valstybės priešais lenkais. Klastingieji ją sulaužė jau antrąją dieną, generolo Liucijono Želigovskio kariuomenė įsiveržė į Lietuvą, atplėšė didžiules lietuviškas teritorijas su Gardinu, Lyda ir brangiuoju Vilniumi. Žinoma, norėjo užimti visą Lietuvą ir tiesiog sunaikinti valstybę. Tuomet kovose su į krašto gilumą prasibrovusiais priešais ir pasižymėjo mūsų šauliai.
Nepaprastas Troškūnų šaulių žygdarbis, kuomet saujelė menkai ginkluotų, nepatyrusių sodžiaus jaunuolių pastojo kelią į tėvynės gilumą įsibrovusiems lenkams. Kautynėse su reguliarios kariuomenės raitelių šimtinėmis buvo kardais sukapoti bei nuo kulkų žuvo šauliai, tuo metu vadinti partizanais Petras Liktaras, Petras Tunkevičius, Jonas Budrevičius, Antanas Žarskus ir Antanas Meškeliūnas. Atminties žvakelės liepsna, tylios maldos minutė šių vyrų ir visų kovose už tėvynės laisvę žuvusiųjų garbei…
Laisvės sodelyje po Vilniaus ąžuolu stabtelėję, sutartinai užtraukėme: „Ko gi nusižvengei, bėrasai žirgeli“. Mūsų sostinę brangią, karalių, kunigaikščių, pasakų miestą prisiminėm. Tuomet trispalve ir Aukštaitijos vėliava švytinčia vora dvi dešimtys žygeivių per Nepriklausomybės aikštę, Vilniaus gatve patraukė į žygį. Kapinėse aplankėme tautos patriotės, demokratės, varpininkės Felicijos Bortkevičienės kapą, stabtelėjome ir pagerbėme pokario partizanus naujųjų kapinių panteone.

Dvaro ir žydkapių įdomybės

Sako, kad tuomet, prieš kautynes su lenkais, trauktis į Anykščius manę, nuėję į dvarą arklio su vežimu kelionei paimti šauliai pono Montvilo buvo apraminti ir pavaišinti. Gal tai tik kiršinančiųjų pramanas, bet juk kiekvienoje pasakoje būna bent krislelis tiesos. Pasukome į pačią dvaro šerdį, šoniniu žvyrkeliu, pro vis labiau griūvančius spirito varyklos, nuostabiojo svirno ir kitus mūrus. Tilteliu peržengėme per Juostą, šone pasiliko buvusios parduotuvės ir kultūrnamio pastatas, Montvilų namas, nugriuvusios ledainės pamatai, pasukome į kairę ir žygiavome tolyn į rytus, vis į Vilniaus pusę. O pakelėje išlakiomis pušimis apaugę Troškūnų miestelio žydų kapai. Kai kam nematyti, egzotiški, įdomūs didžiuliai antkapiai bei akmens plokštės, pažymėtos Dovydo žvaigžde bei neįskaitomais rašmenimis, kuriuos gi ir skaityti iš dešinės į kairę, atvirkščiai, kaip sakoma „žydiškai“ reikia.

Plieninio kelio pakraščiu

Skambančiu vieškeliu pasiekėme Smėlynę, seną, smiltėtose kalvose prie Juostos upelio, netoli Pajuostinio ežero įsikūrusį kaimą. Žengėme tiesiai senąja kaimo gatve, prisimindami čia gyvenusius Jonelius, Žarskus, Tijūnus, Beliūnus, Urbonus, gėrėjomės nedideliais nameliais, šimtamečiu ąžuolu. Dar kartą stabtelėjom ties geležinkelio pervaža ir pasukome į mišką takučiu palei siaurąjį Panevėžio-Anykščių geležinkeliuką. Ten kairėje, tolumose – Pajuostinio vienkiemiai, kažkur už krūmynų kryžkelė, buvusi paslaptinga karčema ir sodžius, vardu Vagilka. Vos žengus šimtą kitą metrų atsiverė plynų kirtimų plynės, ir čia jau atsiritę miškotvarkos vėjai. Skynimais spėriai nubėgo dvi stirnos, kažkas pastebėjo ant pylimo stambius pėdsakus, netrukom nuspręsti, kad čia praėjęs vilkas. Sudomino vieniša, tiesi kaip smilga drebulė. Koks jos aukštis – gal dvidešimt, o gal visas trisdešimt metrų. Kaip stirninas per kelmynus žaibu nuskuodė ir lyg gyvas metras prie kamieno prisiglaudė Kristupas. Patyrusio miškų klajoklio žvilgsniu nusprendžiau, kad gražuoliukė įsistiepusi apie dvidešimt keturis metrus
Raistai, sausapelkės paslaptingosios, po mediniu tilteliu nepastebimai grioviu sruvantis upelis, senos, bet žemutės, keistai išsiraičiusiomis viršūnėmis pušaitės, berželiai. Mintyse – paslaptingas, neregimose tolumose esąs Dievulio miškas, Barboros akmuo ir istorinės Lietuvos upės Nevėžio versmės.

Už Bėbės upelio

Jau atsiradę plynų kirtimų skynimai, balotas pasaulis šiemet labai sausas ir dar pirmųjų šalčių gruodu sutvirtintas. Proskynos į kairę – ten Purvynai, priešais tarsi vėtros pasaulinės praūžta – didžiuliai plotai stambių, su šaknimis išverstų medžių. Dingteli: kodėl gi čia niekas jų netvarko, o skausmingai žeisdami sveikiausius paminklinius ąžuolus nuo Troškūnų kapinėse nupjovė. Perėjome tilteliu platų, vandeningą griovį, taip, tai legendinė Bėbė, taip kadaise buvo vadinamas ir nuostabusis sovietinių melioratorių sunaikintas, tiesiog iškasus griovius nuleistas ežeras. Veik vidurdienis, tad žengtelėjom dešinėn, įsirengėm mažą stovyklą ties kamieną patogiu suolu išsitiesusiu pagriuvusiu beržu ir užkūrėme laužą. Buvo tarp žygeivių ir tam pasiruošusių, besišypsantis sumanusis gimnazistas Jonas traukė iš kuprinės keletą smalėko skalų, jas laužydami dar kiek pasmulkino, žybtelėjo degtuku ir greitai ėmė linksmai traškėti sakais kvepianti liepsna. Aplink sausų šakų apstu, virtuolių iki valios. Greitai prisilaužėme, šalia laužo atsirado krūvelė atsargų. Tada prasidėjo simbolinė Vilniaus valanda. Kalbėjomės apie sostinę, apie Lietuvos kariuomenę, mūsų generolus, papietavome. Tarp keptų sumuštinių, oi, kokie paklausūs ir neregėtai gardūs tikriausi naminiai lašiniai. Užpildėme žygio atminties dokumentą, kuriame pasirašė mokytoja Jūratė, šaulių vadas Romas, taip pat Živilė, Beata, Gabrielė, Kornelija, Edvinas, Airidas, Daumantas, Kristupas, Donatas ir Jonas.

Linksmasis finišas

Ant apskritų kalvų, tolumoje matyti nedidukas, senas, didžiuliais medžiais apkaišytas, baltomis langinėmis boluojantis Klimiškių kaimas. Žengėme sparčiau. Švelnus sniegas sugėrė, įsirašė mūsų pėdsakus į savąją atminties knygą. Purvėnų sodyba ant kalnelio, medynai, dešinėje jau Pagojės ežeriukas, ant jo ledo juoduliuojantys žvejai, jų gal visas dešimtis… Išėjome į plentą ir kiek žengtelėję stabtelėjom istorinės atminties valandėlei prie paminklo 1944 m. vasarą su sovietų kariuomene besikovusiems lietuvių šauliams. Elegantiškas, dailus akmuo. Palei ežerą, priimant kai kurių automobiliais pro mus pralekiančių pasveikinimus. Linksmai plazdanti, iš rankų į rankas perduodama Aukštaitijos vėliava. Jau Sindiko gyvenimas, jau Gojaus kalnas, jau Vikonių kaimo vaizdai, jau Juškų šiltnamiai ir žygiuojančių šauliukių lūpose skambanti lietuviška daina. Vis artėjantys ir didėjantys aukščiausios bažnyčios bokštai, kryžkelė, išsiskyrimai ir atsisveikinimai, pasilikusiųjų žygis į slėnį, į Anykščių miestą, į jo svarbiausią aikštę su Laisvės skulptūra, ten, kur ir prasidėjo mūsų žygis Troškūnų šauliams ir visiems Lietuvos kariams atminti.