Vyskupas Teofilius Matulionis kunigų apsuptyje.
Tas kaimas yra garsiojoje Skiemonių parapijoje, prie nedidelio, lėtai sruvenančio Lento vardu žinomo upelio, plukdančio savo vandenis į didžiausią šių apylinkių upelaitę Lukną, visuomet buvo nedidelis, net tarpukariu, 1923 m., surašant tebuvo 7 sodybos su trisdešimčia gyventojų, o po visų amžių audrų ir negandų pasiliko tik trys gyvenimai, kuriose prieš penkerius metus suskaičiuoti vos penki čia registruoti sodiečiai. Tokia mat dabar lietuviškojo kaimo realybė.
Melioracijai šluojant, tuštinant laukus neliko ir jaukios bei istoriškai svarbios Balaišių sodybos, kurioje ne kartą lankėsi šeimininkų giminaitis, skiemoniškis, katalikų bažnyčios palaimintasis, arkivyskupas Teofilius Matulionis.
Klėtelės paslaptys
Būsimo palaimintojo pusseserė Anastazija Matulionytė buvo ištekėjusi už Jono Balaišio į Spiečiūnų kaimą. Buvusi jauki, giliai tikinčių žmonių šeimyna. Kuomet vyskupas Teofilius Matulionis lankydavosi gimtuose kraštuose, šių giminaičių sodyboje apsistodavo ilgesniam laikui, o 1934 – ųjų vasarą gyveno net dvi savaites. Jam patiko paprastoje klėtelėje, kur nakvodavo bei įsirengęs altorių kasdien švęsdavo šv. Mišias. Lankėsi ir kitose apylinkės bažnyčiose – Alantoje, Anykščiuose, Burbiškyje, užsukdavo pas giminaičius bei pažįstamus – lankėsi pas Filomeną Navikienę Klykūnuose, pas Juozą, Anicetą bei Kazimierą Paulavičius Anykščiuose. To didžio žmogaus tikėjimas, nuoširdumas, tiesumas, kentėjimų sovietų kalėjimuose legenda ypač paveikė Anastazijos anūką, jos sūnaus Teofiliaus vyresnįjį sūnų Bronių, kuris, matyt, todėl apsisprendė ir pasirinko kunigo kelią. Per visą savo dvasininko kelią, uoliai tarnaudamas vikaru prie vyresniojo kunigo, o vėliau jau pats būdamas klebonu, nuolat prisimindavo šventojo aureolės vertą pamaldų vyrą, gilinosi į jo neįtikėtiną istoriją, ką išgirdęs, pajautęs užrašinėjo. Taip palengva susidėjo kelių dešimčių lapų aprašas, istorijos, apie kokias pasakoja visų amžių šventųjų gyvenimus nušviečiančios knygos. Buvo girdėję apie Teofiliaus studijas Petrapilyje, apie darbus, skleidžiant Kristaus tiesą, statant bažnyčias Latvijoje, apie dar vieną sugrįžimą į bolševikų valdomą, prievarta paženklintą, jau Petrogradu tapusį miestą prie Nevos. Apie šiame dideliame mieste neįprastai sunkiomis sąlygomis statomą katalikų bažnyčią, proletarinės valdžios persekiojimus, metus, praleistus kalėjime ir išmainymą į Lietuvos bolševikus. Tuomet visoje Lietuvoje buvo rašoma ir kalbama apie grupę lietuvių kunigų, kuriuos sovietinė vyriausybė sutiko paleisti, jei mainais į Rusiją galės išvykti mūsų šalyje kalinti bolševikai. Saviškiai, tokie kaip Antanas Sniečkus ir kiti tėvynės išdavikai bei jos laisvės duobkasiai išvyko pas saviškius. Tuomet T. Matulionis jau atvyko kaip vyskupas. Lankėsi šioje sodyboje, pamaldos vyko Skiemonių bažnyčioje, Alantoje, kryžiaus pašventinimas, o po to kelionė į Romą, kelionė į Ameriką, net Afriką. Visą pasaulį apskriejusi žinia, kad jį su broliška meile sutikęs popiežius Pijus XI paprašė, kad pirmasis jį palaimintų vyskupas Teofilius, nes jis yra tikėjimo kankinys. Prieš išvykdamas į didžią kelionę, viešėjo Balaišių vienkiemyje, išvykęs pasigedo rožančiaus, todėl susirūpinęs laiške iš Klaipėdos, prieš sėsdamas į laivą per Švediją keliauti į Ameriką, A.Balaišienei rašė: „Man išgaišo paminklinis, iš Rusijos atsivežtas Rožančius, kuris mane lydėjo kalėjimuose. Man regis, kad jis iškrito iš palto kišenės, kai jis buvo valomas nuo dulkių padėjus ant darželio tvoros. Prašome paieškoti, jeigu rasit, prašau palaikyt, o grįžus iš Amerikos man jį atiduoti…“ Relikvija atsirado. Palaimintasis lankėsi ir Anykščiuose, svečiavosi vietinių verslininkų klubo šventėje, sakė pamokslą apie tikėjimą ir darbą.
Uolusis Bronius Balaiša…
Kaip pasakoja amžininkai, jaunojo Broniaus pasirinkimas žengti kunigystės keliu buvo nulemtas garsiojo giminaičio, tikėjimo kankinio kova, atkaklumas, iškęsti persekiojimai ir tvirtybė. Kunigas per amžius – buvo pasakyti įšventinimo žodžiai ir Skiemonių bažnyčią jo primicijų dieną, dar spindint pavasario sniegui prigužėjo pilnutėlė džiaugsmingai nusiteikusių žemiečių ir tolimesnių tikinčiųjų. Užrašas prie šventovės durų kvietė Bronių būti narsiu Kristaus kariu, tikėjimo saugotoju. Uolus ir buvo. Pandėlyje buvau jį susitikęs. Važiavo dviračiu, ant vairo, kurio gale spindėjo prisuktas veidrodėlis, buvo užsikabinęs nemenką išsipūtusį portfelį, plakėsi ilgo palto skvernai, per spindinčius akinių stiklus švytėjo linksmos akys.
Susitikom ir Janonyse, įsimintinas buvo 2000 metų paminėjimas, tuomet Skiemonys šventė 500 metų jubiliejų ir buvo susirinkęs visas būrys kunigų. Šioje vietoje ypač pakylėtai jautėsi tikri savo krašto patriotai Pipiras ir Balaiša. Juk Kaune įšventintąjį kunigą pasitiko didžiulė minia skiemoniškių ir iš toliau atvykusių. Ties vartais į bažnyčią, jos fasadą puošė didžiulė juosta su užrašu: „Kun.Bronislovai, būk uolus meilės ir taikos nešėjas“. „Pasitiko puikiausiai nusiteikęs klebonas Aleksandras Papučka, giminės, moksladraugiai, bičiuliai. Pamaldos buvę ypatingos, primiciantui Broniui asistavo didysis bičiulis Albinas Pipiras ir dar keli kunigai. Po to laimingasis kunigas laimino visus bažnyčioje susirinkusius. Tada visi keliavo į Balaišių sodybą, keliavo arklių traukiamomis rogėmis, ėjo pėsčiomis baltu sniegu užverstais kalnais ir slėniais. Prie sodybos garbės vartai, čia ir savieji, kaimynai ir plačiai besišypsantis provizorius Steponas Žvirblis ir kažko susimąstęs Anykščių dekanas kan. Jurgis Žitkevičius. Duona ir druska, didžioji artimųjų laimė, broliškas bendravimas, sodietiškos gardybės užgeriamos alučiu ir, žinoma, daina, ta lietuviška, dvasią aukštyn, į šviesą kelianti daina.
Jaunasis brolis – žinios nešėjas
Tam, kad dar daugiau apie Teofilių sužinotume, ko dar niekas negirdėjo išgirstume keliavome pas Balaišos brolį Algirdą Balaišį į Uteną. Šis linksmas vyras kelias valandas įdomiai pasakojo apie brolį, apie tai, ką girdėjo, ką regėjo, apie palaimintąjį arkivyskupą Teofilių.
Geroji naujiena yra ta, kad buvusio valsčiaus pastatus įsigijęs skiemonietis verslininkas ir didis savo krašto patriotas Zenonas Karalkevičius yra užsimojęs įrengti nedidelį muziejų, kurio esmė būtų žinia apie palaimintąjį Teofilių Matulionį. Tai būtų fotografijos, tardymo protokolų faksimilės, kita ikonografinė medžiaga, gal pavyktų gauti kokį nors liturginį drabužį, kurį palaimintasis dėvėjo lankydamasis vienoje ar kitoje krašto bažnyčioje. Taip pat būtų laiškų faksimilės, galima būtų išgirsti įrašą, kuriame skamba šventojo vyro balsas. Galbūt tuomet pavyktų Skiemonių kraštą įtraukti į šventkelionių maršrutus, ne tik lietuviškuosius, bet ir tarptautinius, gal būt atsirastų Šv. Teofiliaus piligrimų kelias.
