Pirmosios Anykščių muziejaus direktorės biblioteka – Svėdasų muziejuje

Šiauliuose gyvenanti Palmira Ivanavičienė Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui padovanojo 90 knygų iš savo sesers – pirmosios Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorės Onos Sedelskytės (1928-1970) sukauptos asmeninės bibliotekos.
Nors šviesios atminties Onos Sedelskytės darbinė ir kūrybinė veikla, gyvenimo keliai nebuvo susieti su Svėdasų kraštu, tačiau dovana šiam sodžiaus muziejui tikrai praverčia.

 Padėka už rašinius – muziejui dovanotos knygos

Šių eilučių autorius – Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus darbuotojas – ne kartą vietinėje ir respublikinėje spaudoje yra rašęs apie veikliąją anykštėnę muziejininkę, gimtojo krašto patriotę Oną Sedelskytę, kurios nuoširdus darbas, patriotiški jausmai labai nepatiko tuometinei komunistinei valdžiai. Pasirodžius publikacijoms, sulaukta padėkos laiškų iš Šiauliuose gyvenančios ir gimtųjų Čekonių (Anykščių r. Debeikių sen.) nepamirštančios Palmiros Ivanavičienės, kuriuose būta ir prisiminimų apie seserį Onutę, ir įvairios reikalingos žurnalisto plunksnai informacijos.
Ir štai, prieš kurį laiką gerbiama Palmira pasiūlė Kunigiškių muziejui knygų iš savo sesers sukauptos asmeninės bibliotekos. Ir taip šio muziejaus fondai pasipildė Vaižganto, Jono Biliūno, Antano Vienuolio – Žukausko, Juozo Baltušio, Balio Sruogos, Ievos Simonaitytės, Vinco Mykolaičio-Putino, Eduardo Mieželaičio, Šatrijos Raganos, Žemaitės, Salomėjos Nėries bei kitų lietuvių, o taip pat ir užsienio autorių knygomis. Svėdasiškių autorių Juozo Tumo-Vaižganto, Juozo Baltušio knygos praturtino muziejaus ekspozicijas, kiti leidiniai liko muziejaus fonduose ir bus panaudojami čia organizuojamoms parodoms. Pageidaujantys turi galimybių knygas pasiskaityti.

Dėmesio verta asmeninė biblioteka       

Tarp dovanotų knygų yra ir labai įdomių, retų egzempliorių, kai kurios paženklintos bibliotekos savininkės Onos Sedelskytės bei kitų asmenų autografais.
1964 metais Lietuvos Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto išleistą R.Mikšytės knygą „Antano Baranausko kūryba“ ženklina pačios knygos autorės mokslininkės 1965 m. sausio 19 d. įrašyta dedikacija: „Draugei O. Sedelskytei, šauniajai Anykščių žemės patriotei“. Įdomu dar ir tai, kad šios knygos tituliniame lape poeto A.Baranausko fotografija įklijuota „aukštyn kojom“. Nežinia, ar tokių knygų su leidyklos broku buvo išleista daugiau, ar tik viena tokia atsitiktinai pateko anykštėnei muziejininkei?
Kai kurios knygos O. Sedelskytei buvo padovanotos įvairiomis progomis. Antai, 1948 metais išleisti keturi Žemaitės „Raštų“ tomai padovanoti su užrašu: „Onutei, išėjusiai iš mokslo šventovės – valstybinio Vilniaus universiteto ir žengiančiai į savarankiško gyvenimo kelią.“ Knygos dovanotos birželio 21-ąją, o metai nenurodyti. Tikriausiai, tai buvo 1952-ieji. Tokią dovaną jai, matyt, įteikė bendrakursiai, nes pasirašė: „Trejetukas“. 1954 metais išleista Salomėjos Nėries „Poezija“ 1955 metų sausio 24-ąją jai padovanota su neįskaitomu parašu, bet gerai suprantamu gimtadienio progai skirtu tekstu: „Onutei, laimingai prabėgtų 27-erių metų proga!” Povilo Višinskio „Raštai“ 1964 m. lapkričio 6 d. padovanoti su įrašu: „Proforgei O. Sedelskytei Spalio švenčių proga. Direkcija ir visuomeninės organizacijos.“ Taip tuomet buvo pagerbta valstybinėje respublikinėje bibliotekoje dirbusi ir profsąjunginei organizacijai vadovavusi Ona Sedelskytė. 1970 metų sausio 21-ąją sveikindami su gimtadieniu Teklė ir Viktoras dovanotoje Eduardo Mieželaičio knygoje „Montažai“ užrašė: „Onute, rašyk ir konkuruok su Mieželaičiu“. Deja, nuo tos dienos O. Sedelskytei buvo lemta pragyventi tiktai nepilną mėnesį…
Nemenką krūvelę dovanotų knygų puošia pačios Onos parašas. Žodžiais „Studentės Onos Sedelskytės“ nurodyta šių knygų priklausomybė: 1949 m. išleista K. Korsako „Literatūra ir kritika“, 1947 m. laidos J. Biliūno „Raštai“, 1942 metais išleisti Vaižganto „Pragiedruliai“, 1936 metais „Sakalo” bendrovės išleista Liudviko Kondratavičiaus (Vladislovo Sirokomlės) knyga „Margis (Margiris)“, valstybinės enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidyklos 1948 metais išleistas „Lietuvių kalbos rašybos žodynas“. Daugelį kitų knygų irgi ženklina pačios asmeninės bibliotekos savininkės autografas.
Beje, „Lietuvių kalbos rašybos žodyne“ yra išsaugotas ir Onai skirtas lietuviškai bei rusiškai rašytas Lietuvos TSR tarybinių rašytojų sąjungos valdybos vardinis kvietimas 1952 metų gegužės 4 d. 19 val. dalyvauti Vilniaus valstybinio universiteto aktų salėje vyksiančiame „įžymiojo lietuvių tarybinio rašytojo Petro Cvirkos mirties 5-ųjų metinių minėjime“. Tas popieriaus lapelis dabar jau irgi tik muziejui skirta praeities relikvija…   
Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui, kaupiančiam įvairiausius eksponatus, susijusius su kraštiečio lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu, ypač reikšmingos būtent šio rašytojo knygos. Tokių padovanota bent keletas. Tai gana stora, net arti 600  puslapių turinti 1947 metais išleista Vaižganto knyga „Vaizdai“, 1957 metais pasirodęs Vaižganto „Rinktinių raštų“ dvitomis, 1933 metais Kaune išleistas Šv. Kazimiero draugijos leidinys Nr. 558 – Juozo Tumo-Vaižganto „Gyvulėliai. Iš Jo raštų“, keturios „Pragiedrulių“ knygos, kurios buvo išleistos Antrojo pasaulinio karo metais – 1942-aisiais ir kainavusios po 2,50 RM (vokiškų reichsmarkių)…

Rajono valdininkams muziejininkė neįtiko…

Muziejininkė, literatė, kalbininkė Ona Sedelskytė gimė 1928 m. sausio 23 d. Čekonyse (Debeikių vlsč.). 1947-aisiais baigė Anykščių gimnaziją.
Mokykliniais metais išryškėjo jos literatūriniai gabumai, tad mokytojas rašytojas Antanas Vienuolis-Žukauskas ją paskatino pasirinkti literatūrines studijas. 1947-1952 metais Vilniaus universitete ji studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, įgijo filologės išsilavinimą. 1952-1956 metais dirbo bibliotekininke Vilniaus srities viešojoje bibliotekoje, 1956-1958 metais buvo Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslinė bendradarbė.
1958-aisiais rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko našlės Leokadijos Žukauskienės kvietimu atvyko į Anykščius, kur pradėjo dirbti pirmąja Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktore. Ji toliau puoselėjo A.Vienuolio-Žukausko prižiūrėtą, tvarkytą Antano Baranausko klėtelę, rūpinosi neseniai mirusio A.Vienuolio-Žukausko muziejaus kūrimu, rinko muziejinę medžiagą ir apie kitus Anykščių krašto šviesuolius: Joną Biliūną, Liudviką ir Stanislovą Didžiulius, Juozą Tumą-Vaižgantą ir kt.
Kūrybingas ir prasmingas muziejininkės Onos Sedelskytės darbas Anykščiuose baigėsi 1960-aisiais, nes jos patriotiška veikla, pernelyg didelis rūpestis anykštėnų rašytojų atminimo įamžinimu, rodomos iniciatyvos nepatikdavo rajono partiniams veikėjams ir šie pastoviai stengėsi muziejaus direktorę pažeminti, įžeisti, nubausti, įskaudinti, sumenkinti autoritetą.
Nuo 1962-ųjų iki gyvenimo pabaigos ji gyveno Vilniuje, darbavosi bibliotekininke valstybinėje respublikinėje bibliotekoje. Surasdavo laiko dalyvauti dialektologinėse ekspedicijose, rinko žodžius lietuvių kalbos žodynui, buvo viena iš Lietuvos rašytojų bibliografinio žodyno rengėjų. Rašė eilėraščius, prisiminimus, paskelbė nemažai straipsnių profesine bei Anykščių krašto tematika „Literatūroje ir mene“, „Švyturyje“, „Jaunimo gretose“, „Kultūros baruose“, „Bibliotekų darbe“ ir kitur. Parašė lyrinę novelę „Vienuolio vaikščiotais takais“, kuri buvo paskelbta 1961 metais rinkinyje „Čia užaugau“, išleido savo sukurtą novelių knygelę „Užuožerių Antanukas: vaizdeliai iš A.Vienuolio vaikystės“ (1967 m.). (Ši knygelė Brailio raštu akliesiems buvo išleista 1977-aisiais, o 2002 metais pasirodė papildytas ir pataisytas leidimas).
 Laisvalaikiu O. Sedelskytė piešdavo, fotografuodavo, mėgo kankliuoti, groti akordeonu.

Amžinojo poilsio – į Tėviškę               

          
Mirė ji 1970 m. vasario 19 d. Vilniuje, o amžinajam poilsiui atgulė šalia savo artimųjų gimtųjų Čekonių kapinaitėse. Čekonių kaime viena gatvių dabar pavadinta Onos Sedelskytės vardu, taip pat yra įamžinta ta vieta, kurioje ji gimė ir augo, nes gimtoji sodyba kolūkmečiu vykusios melioracijos metu nebeišliko.
Prisiminimai apie pirmąją muziejaus vadovę, kaip ir dera, saugojami Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje.