Poetė emigrantė visą laiką tėviškę nešiojasi širdyje

A. Miškinio premijos laureatė Rūta Mikulėnaitė – Jonuškienė, daugiau nei 10 metų gyvenanti Škotijoje, žurnalui „Aukštaitiškas formatas“ sakė mananti, kad nei nuo gyvenamosios vietos, nei nuo dvigubos pilietybės žmogaus pojūčiai, sąmonė, suvokimas netampa kitokie – „Neįmanoma išeiti iš ten, kur gimei, užaugai, pradėjai pažint pasaulį“. Poetė su trimis savo dukromis gyvena Glazge – moteris sakė neketinusi išvažiuoti ilgam laikui, tačiau aplinkybės susiklostė kitaip.

 – 2015 –aisiais už poezijos knygą „Papartynų aitvaras“ buvote apdovanota A. Miškinio literatūrine premija. Broliai Antanas ir Motiejus Miškiniai buvo vieni garsiausių XX amžiaus kūrėjų ir visuomenės veikėjų. Kurio iš Miškinių veikla Jums imponuoja labiau? Kaip manote, kokią įtaką broliai turėjo Utenos kraštui?
– Antaną Miškinį atsimenu skaitantį eilėraščius senuosiuose Utenos kultūros namuose. Raiškiai, labai aiškiai ir jausmingai skaitydavo savo poeziją. Buvau mokinė. Su motina ateidavom beveik į visus Utenoj vykusius literatūrinius susitikimus – lijo ar snigo, šilta ar šalta. Mama nebuvo baigusi jokių mokslų – tik keturias pradžios mokyklos klases, tėvas irgi tiek pat, bet buvo labai šviesūs žmonės. Mama daug skaitydavo, kai ką net išsirašydavo į sąsiuvinius, tai tos mūsų netolimos kelionės į Uteną savotiškai prilygdavo mišioms. Antanas Miškinis, Jonas Šiožinys, Rytis Tilvytis, Antanas Masionis, Algimantas Baltakis, Algimantas Čekuolis, Juozas Baltušis, Vytautas Bubnys, Pranas Treinys, Paulius Širvys… Galėčiau vardyt ir vardyt. Visus juos sutikau, galima sakyt, būdama dar vaikas ar paauglė mergiotė. Skaičiau irgi labai daug. Sunku pasakyt, kiek tai turėjo įtakos mano gyvenimui. Nebuvau ir nesu labai praktiška. Niekada nenorėjau tapt politike, verslininke ar didele viršininke. Bet visada norėjau ir tebenoriu pamatyt ir pažint žmones ir pasaulį. Nors pažinimas nėra lengvas. Net savęs suprast ir pažint iki galo, man atrodo, neįmanoma.
Visai neseniai baigiau skaityti uteniškio rašytojo Petro Panavo knygą – sakmę „Trys broliai, juodvarniais lakstantys”. Tai – tarsi meninė dokumentika apie tris brolius Miškinius, apie žinomus ir nežinomus jų gyvenimo vingius. Daug istorinių peripetijų, erdvu minčiai ir pamąstymams. Lyg iš naujo prisiliestum prie jau žinomų ir beveik nežinomų dalykų.
Nenoriu svarstyti, kurio iš brolių gyvenimas buvo reikšmingesnis, svarbesnis, darantis daugiau įtakos aplinkai. Visų gyvenimai svarbūs – maži ar dideli. Jeigu Motiejaus ir Antano vardus minim iki šiol, jeigu poezija virto dainomis, jeigu tebeskaitome vertimus, jeigu prisimenam, kalbam ir rašom apie juos, – buvo ir tebėra svarbūs. Jų gyvenimai, veikla, pasiekimai yra Lietuvos kultūros dalis, be kurios būtume skurdesni. Antano ir Motiejaus memorialinė sodyba Juknėnuose asmeniškai man iki šiol siejasi su Utenos literatų klubo „Verdenė“ veikla – rengdavom skaitymus, susitikimus su kitų rajonų kūrėjais, gerdavom arbatą iš tų pačių puodelių, prie kurių lietėsi tuose namuose gyvenę žmonės. Ir tai buvo ir tebėra nepakartojama. Toji dvasia. Tie aukštaitiškos erdvės, nostalgijos, liaudies dainų melodingumo sklidini Antano Miškinio eilėraščiai, skambėję ir tebeskambantys baltais viduržiemiais, ankstyvais pavasariais ar rudenio dieną, vėjams pustant klevų ugnį…

– Esate kilusi iš Klovinių, Utenos rajono. Kokią įtaką gimtasis kraštas, Aukštaitija, turi Jūsų kūrybai? Kada pradėjote kurti poeziją? Ar žinojote, jog toks Jūsų pašaukimas dar jaunystėje?
– Mano gimtasis Klovinių kaimas „rubežiuojasi“ su Nemeikščiais, iš kur yra kilęs vienas didžiausių ir moderniausių XXa. lietuvių poetų Alfonsas Nyka-Niliūnas. Yra tekę su juo bendrauti, susitikti Utenoje ir Vašingtone, kaip brangią relikviją saugau jo laiškus, kuriuose dažniausiai taupiai rašydavo apie gyvenimą, įvertindavo mano jam nusiųstus eilėraščius. Negaliu sakyt, kad aš esu poetė. Būtų per drąsu. Aš rašau labai mažai. Rašau tik tuomet, kai turiu išsivaduot pati iš savęs, atlikt kažkokią mistinę išpažintį, tarsi išdegt vidinėj ugny – išsilaisvint, išsirengt pati prieš save, nes su savo kasdienybės rūbais, mintimis, darbais dažnai esam netikri, ne tie, kurie liekam vieni patys su savimi. Geriausiai mano rašymo procesą atspindi mano dukrų vaikystės pokalbiai – prieina prie kambario durų, tyliai praveria, pasižiūri ir sako: „Mama verkia. Rašo eilėraštį…“ Ir palieka mane vieną. Arba draugės pasakymas, išėjus pirmajai mano knygai „Smilgos paukštis“: „Ar tau nebaisu vienai pačiai prieš save vėjuose?” Todėl aš negaliu ir nemoku vadinti eilėraščių (nei savo, nei kitų) tekstais. Tekstas man yra laikraščio ar žinių portalo informacija – sausas, aiškus žodžių ar minties darinys. Poezija man nėra tekstas. Poezija yra procesas. Daugiaprasmis ir daugialypis audinys. Jausmas, potyris, spalva, skonis, skambesys, paslaptis už tų paskutiniųjų pasakos arba pasąmonėje egzistuojančių prarastos ar tebeieškomos būties durų, kurias dažniausiai uždrausta pravert, bet kurios labiausiai traukia… Kartais tą neparašytą, bet mintyse rašomą eilėraštį nešiojuosi savyje ne mėnesius, o kelis metus. Kol jis pats išsiveržia ir tereikia tik skubintis užrašyt, kad nepabėgtų.

– Daugiau nei dešimtmetį gyvenate užsienyje. Kodėl pasirinkote emigraciją? Ar jūsų aplinkoje yra žmonių, su kuriais bendrautumėte gimtąja kalba? Ar bendraujate su vietos lietuvių bendruomenėmis?
– Negaliu sakyti, kad „Utenio“ redakciją palikau dėl to, jog nemėgau savo darbo. Tai būtų neteisybė. Kiekviena diena kitokia. Susitikimai su žmonėmis, įvykių kaita, kultūros renginiai, parodos, knygų pristatymai. Redagavau literatų klubo „Verdenė“ ir aplinkinių rajonų literatų knygas, rašydavau straipsnius respublikiniams laikraščiams ir žurnalams, vesdavau įvairius renginius, su savo draugėmis ir bendramintėmis Audrone Misiukaite ir Zita Lukošiūniene organizuodavome poezijos ir muzikos vakarus ne tik Utenos, bet ir aplinkinių rajonų kultūros namuose ir bibliotekose. Rengdavau tautodailės parodas, su keturiomis savo dukromis pindavome šiaudų sodus ir paukščius… Bet gyvenimas kartais viską sutvarko pagal savo scenarijų. Į Škotiją, kur gyvenu jau keturiolika metų, išvažiavau ne nuotykių ieškoti, o todėl, kad reikėjo ieškoti išeities. Po netikėtos vyro mirties viską reikėjo pradėt iš naujo. Buvo nelengva. Stengėmės visos, bet… Planavau pabūti tik metus ir grįžti… Dabar Glazge gyvena ir trys mano dukros (tik viena gyvena ir dirba Lietuvoje), du anūkai.

– Kita aktuali su emigracija susijusi tema, netylanti Lietuvoje – dvigubos pilietybės klausimas. Ką apie tai manote? Ar dviguba pilietybė naudinga, ar priešingai – skatins nykti mūsų ir taip nedidelę tautą?
– Neįmanoma išeiti iš ten, kur gimei, užaugai, pradėjai pažint pasaulį. Todėl man keista, kad lietuviai tiek daug ginčijasi tarsi dėl savaime suprantamų dalykų – kad ir dėl dvigubos pilietybės. Seniai jau galėjau gauti britišką pasą, bet to nepadariau tik todėl, jog tuomet tektų atsisakyt Lietuvos pilietybės. Noriu paklaust – ar aš tapčiau kitokia, turėdama dvigubą pilietybę? Ar pasikeistų mano moralinės nuostatos, gyvenimiškoji patirtis, mano galvojimai? Tikrai ne. Kartais atrodo, jog mano šalis nori uždaryti duris savo žmonėms, sukurti problemų ten, kur jų nėra… Vietoj sprendimo priimti žmogų toks, koks jis yra, dažnai savo veikla, nuostatomis, įstatymais tarsi sako – jeigu tu toks, tai mums tavęs nereikia.

– Anksčiau dirbote žurnaliste laikraštyje „Utenis“, redagavote literatų knygas bei almanachus. Ką veikiate dabar? Ar rašymas tebėra pagrindinė Jūsų veikla?
– Dirbu labai prozišką, sunkų ir daug dvasinės ir fizinės energijos reikalaujantį darbą – esu slaugytojos padėjėja slaugos namuose. Mano pacientai – įvairiomis senatvinės silpnaprotystės formomis sergantys žmonės. Slaugos namai yra paskutinė žemiškoji jų gyvenimo stotelė. Paskui jau tik amžinybė. Matau ir išgyvenu įvairiausias situacijas. Žinau ir daug kartų patyriau, jog tie patys dalykai vienus žmones moko meilės, o kitus – neapykantos. Kaip niekada iki šiol suprantu, kad gyvenimu reikia džiaugtis čia ir dabar – gerti arbatą iš gražiausio puodelio, valgyt kasdienį maistą iš šventinės, netikėtam svečiui saugomos lėkštės, rengtis puošniais, ypatingai progai (kuri gali ir neateit) padėtais rūbais, sakyt gerus žodžius savo artimiausiems, o kartais ir visai nepažįstamiems žmonėms. Mes visi esam laikini. Mūsų visų gyvenimas yra labai trumpas. Labai trumpas, bet labai gražus. Gražus net tada, kai, rodos, nėr išeities, gražus net pro ašaras… Atsimenu, kai svečiuodavomės pas gimines kitame Klovinių kaimo gale, mano mama kartais ragindavo eiti tėvą namo, nes jau vėlu ir vaikams laikas miegot. Jis palinguodavo galvą ir sakydavo: „Dar nesiskubinkim, pabūkim. Namo mus visus nuveš. Mes šitoj žemėj esam tik svečiai.“ Ir tai yra šventa teisybė.

– Kaip apskritai skiriasi darbo santykiai užsienyje ir Lietuvoje?
– Lietuvoje labai pasigendu supratimo ir tolerancijos žmonių santykiuose. Tyčiojamasi iš to, kad esi senas, storas, plonas, nešioji nemadingus drabužius, kad tavo draugas ar draugė kitos tautybės ar odos spalvos, kad išpažįsti ne tą dievą arba jo visai neišpažįsti. Pasakysiu atvirai: kartais, kai paskaitau komentarus po straipsniais, o kartais – ir pačius straipsnius, – apima neapsakoma gėda ir neviltis. Naiviai tebetikiu, kad visa, kas gražu ir prasminga gyvenime, gimsta iš meilės ir pagarbos, bet matau tiek neapykantos, žeminimo, nenoro suprasti… Ne kartą manęs yra klausę – kiek, mano nuomone, turėtų uždirbti žmogus Lietuvoj, kad galėtų gyventi ir jaustis oriai. Tegaliu pasakyti tiek – orumas nėra pinigai, auksai ar deimantai. Orumas yra dvasios šviesa. Orumas yra kasdienės duonos riekė, padėta ant balčiausia staltiese užtiesto stalo. Ir stiklas šalto vandens ištroškusiam pagirdyti. Orumas duotas arba neduotas, ir žmogus tikrai netaps oresnis, laimėjęs ar dovanų gavęs milijoną.

– Ar sekate naujausias lietuvių literatūros tendencijas? Kokie autoriai Jums įdomiausi?
– Utenoj turėjau nemažą asmeninę biblioteką, o dabar pamažu knygų daugėja ir Škotijoje. Parsisiunčiu iš Lietuvos, parsivežu grįždama iš atostogų. Savo feisbuko paskyroje pasidaliju trumputėmis recenzijomis ar tiesiog nuomone, įspūdžiu, patirtu skaitant. Knygomis pasidaliju su žmonėmis, kurie domisi kultūra ir literatūra. Ir jau nebestebina, kai Glazge kas nors paklausia – kas naujo tavo bibliotekoje? Visai neseniai baigiau Marko Zingerio romaną „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“, didelį įspūdį paliko Aldonos Ruseckaitės biografiniai romanai „Šešėlis JMM“ (apie Maironį), „Žemaitė“, „Dūžtančios formos“ (apie Vytautą Mačernį), Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė“. Perskaičiau Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, eilėj dar laukia Undinės Radzevičiūtės „Kraujas mėlynas“. Labai mėgstu skandinavų literatūrą. Mane žavi pasaulėjautos gilybė, žmonių poelgių analizė, atšiaurūs peizažai. Randu daug bendrystės jausmų ir pasąmonės sferose. Nuolat grįžtu prie norvegų rašytojos Herbjorg Wassmo romanų (jie tarsi gyvena giliai manyje), suomės Katjos Kettu kūrinio „Už nuodėmes bus atleista“, švedo Per Olov Enquist romanų. Laukiu nesulaukiu valandos, kai galėsiu į rankas paimt norvegų rašytojo Roy’aus Jacobseno romaną „Neregimieji“, pasakojantį apie atkampios Bariojos salos žmonių gyvenimą. Netrūksta ir poezijos knygų… Poezijoje mane labiausiai žavi tikrumas, mokėjimas pasakyti daug, giliai ir taupiai. Iš jaunųjų poetų labiausiai myliu Aušrą Kaziliūnaitę ir Aivarą Veiknį.

– Ar dažnai grįžtate namo, į Lietuvą?
– Į Uteną grįžtu du tris kartus per metus. Susitinku su draugais, rengiu privačius literatūrinius vakarėlius, dalyvauju literatų klubo „Verdenė“ susitikimuose, kartais nuvykstu į Poetinio Druskininkų rudens renginius. Gyvenu toli, bet iš tikrųjų tebegyvenu Utenoj. Kažkada taip apie save sakė ir poetas A. Nyka-Niliūnas. Galima vaikščioti po visą pasaulį, bet tėviškę neštis savyje. Mintimis ir sapnais tebesu Lietuvoj, Utenoj, Kloviniuose… Prie Kuršių marių ir Baltijos, prie poeto Vytauto Mačernio kapo Šarnelėje, kurį aplankiau šią vasarą, ir po Juknėnų klevais…

– Kokie artimiausi jūsų literatūriniai planai? Galbūt planuojate išleisti dar vieną knygą?
– Jeigu tvarkingai surinkčiau visus per keletą metų parašytus eilėraščius, knyga gal jau ir susidėliotų. Bet kol kas apie tai negalvoju. Tiesiog dirbu, svaiginuosi gera klasikine muzika, vaikštau į spektaklius, truputį keliauju, bendrauju su dukromis, skaitau. Kaip sakoma Šventajame Rašte, „Rytojus pats pasirūpins savimi.“