Germanavičių Viešintos… (Nr.25, 2019-03-30)

Trečiadienį, kovo 27-ąją, vaikščiojau po Viešintas. Nuo seno man šis miestelis patinka ir įtariu, kad dėl to ,,kaltas“ net ne pats miestelis, o Vytautas Germanavičius. Prie miestelio krautuvės susitikęs su buvusiu režisierių Vytauto ir Galinos Germanavičių mokiniu, dabartiniu Viešintų kultūros namų vadovu Robertu Raišeliu, sutarėm, kad Vytelis buvęs ne tik teatro, bet ir viso miestelio režisieriumi.
Gal ne iš esmės, bet bent jau šiek tiek Germanavičiai viešintiškius ir Viešintas pakeitė.

Pardavėja žino, kada teatro diena!

Po vieną Germanavičiai neskambėjo. Nors abu jie turėjo atskirus teatrus, abu režisieriai lyg ir dirbo atskirai, tačiau jiedu kažkaip pasąmonėje plakėsi į vienį. Gal ne visiems… bet, rašydamas kurio nors iš sutuoktinių vardą, mechaniškai rašei ,,ir“.
Likus kelioms dienoms iki mirties Vytelis gavo ,,Aukso paukštę“ – aukščiausią meno megėjams skiriamą apdovanojimą. O 2013-ųjų metų kovo 27-ąją Germanavičiai abu kartu, lyg patvirtindami mano teoriją, kad buvo neišskiriami, išėjo. Jiedu mirė ir simbolinę – Tarptautinę teatro dieną.
Ekspertai nustatė, kad poros mirties priežastis –  apsinuodijimas smalkėmis.  Galina mirė sulaukusi 53-ejų, Vytautas – 52- ejų metų.
Pirmoji Germanavičių pradėjo ieškoti sunerimusi Anykščių kultūros centro direktorė Dijana Petrokaitė – režisieriai nepasirodė rytiniame pasitarime, o telefonais buvo nepasiekiami. Nuvykus į Viešintas ir į pagalbą pasitelkus specialiųjų tarnybų pareigūnus, buvo patekta į šeimos namą, kur rasti mirę režisieriai.
Kai Germanavičiai mirė, buvau užsienyje, tad laidotuvėse nedalyvavau. Buvau nusprendęs, kad tokio dydžio mieteliui kaip Viešintos ,,priklauso“ tik vienos kapinės. Atkakliai, kaip dera tikram vyrui, ,,šukavau“ senąsias Viešintų kapines, ieškodamas Germanavičių šeimos kapo. Kaip nėra, taip nėra… Po ilgo vargo ryžausi nueiti į parduotuvę ir pasiteirauti pardavėjos. ,,Jie šiomis dienomis ir mirė, juk šiandien Teatro diena“, – išgirdusi klausimą apie Germanavičių kapą, kalbėjo pardavėja. Na, rask tu Lietuvoje dar vieną miestelį, kur krautuvės pardavėja žino, kada Teatro diena!      

Viešintose nuo 1984-ųjų

Abu Germanavičiai baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos režisūros studijas Klaipėdos fakultetuose. Į Viešintas šeima atvyko 1984-aisiais.
Galina dirbo Anykščių kultūros centro Viešintų skyriaus meno vadove, Anykščių A.Vienuolio gimnazijoje – teatro mokytoja. 1997 metais ji Viešintose sukūrė vaikų folkloro teatrą ,,Žaginys“. Savo spektaklius ,,Žaginys“ vaidino Lietuvos miestuose ir miesteliuose, rodė juos Vilniaus ,,Lėlės“, ,,Elfų“, Keistuolių, Valstybinio akademinio dramos teatro scenose, dalyvavo Pasaulio lietuvių bei moksleivių dainų šventėse, vaidino renginiuose Prezidentūroje. Teatras dalyvavo festivaliuose Suomijoje, Japonijoje, Lenkijoje.  
2000-aisiais G. Germanavičienės vadovaujamas teatras ,,Žaginys“ tapo Lietuvos kultūros ministerijos įsteigtos nominacijos ,,Aukso paukštė“ laureatu, o 2003-aisiais teatras antrą kartą nominuotas šiam apdovanojimui.
Vytautas visą gyvenimo Viešintose laiką buvo miestelio kultūros namų direktoriumi, vėliau dirbo ir Anykščių A.Vienuolio gimnazijos režisieriumi ir teatro mokytoju. Vytelis su Viešintų klojimo teatru pastatė dešimtis spektaklių ir kone kiekvienais metais tapdavo respublikinių klojimų teatrų krivulių ar kitų teatro festivalių laureatu.   
V.Germanavičius sukūrė kelis epizodinius vaidmenis kino filmuose (sukūrė epizodinį traukinio keleivio vaidmenį filme ,,Mėnulio Lietuva“ (Lietuvos kino ir ,,CineMark“ studijos, režisierius Gytis Lukšas, 1997 m.), partizano V. Vitkausko-Saidoko vaidmenį filme ,,Vienui vieni“ (Lietuvos kino studija, režisierius Jonas Vaitkus, 2004 m.), epizodinį vaidmenį filme ,,Duburys“ (Lietuvos kino studija, režisierius Gytis Lukšas, 2009 m.)), kartu su kitais Viešintų klojimo teatro aktoriais vaidino televizijos filme ,,Velnio išvarymas iš Mykolų kaimo“ (režisierius Algimantas Puipa, 1996 m.).
V. Germanavičius buvo apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos Boriso Dauguviečio premija (1994 m.), Gintaro ordinu X tarptautinėje klojimo teatrų krivulėje Klaipėdoje (1997 m.), o 2013-aisiais jam įteikta ,,Aukso paukštė“.
2001 metais G. ir V. Germanavičiai apdovanoti Teresės Mikeliūnaitės Anykščių rajono kultūros premija.

Ateina žalčio pavidalu…

Stabtelėjau prie kultūros namų, kuriuose beveik trisdešimt metų aidėjo Germanavičių juokas. Galina, tikiu,  juokėsi tyliau, o Vytelio juokas turėjo labai garsiai skardėti.
Timptelėjau kultūros namų rankeną. Užrakinta. Už kampo prisiglaudę du vyriokai ,,ramino“, kad ne tik kultūros namuose, bet ir apskritai visose Viešintose nebedaug gyvų likę. Vyrai turėjo maišą, kažką jame čežino. Vienas jų, vardu Rimas, sutiko nusifotografuoti, o antrasis sakė nesifotografuosiąs, nes iš namų išėjęs turėdamas užduotį nupirkti tam tikrų prekių. Natūralu, kas turi užduotį, tam dera konspiruotis, bet spėju, kad konspiratorius pirkęs ne tik tai, kas buvę užrašyta iš anksto sudarytame sąraše.
Kiek vėliau susitikau su R.Raišeliu, V.Germanavičiaus įpėdiniu, tapusiu Viešintų kultūros namų vadovu. R.Raišelis, kaip ir daugelis viešintiškių, buvo Germanavičių mokinys, pradžioje lankė Galinos vaikų folkloro teatro ,,Žaginys“ užsiėmimus, vėliau vaidino VytelioViešintų klojimo teatre. Pasak Roberto, Galina mokė teatro, vaidybos pagrindų, o ko mokė Vytelis – sunkiau atsakyti, gal laisvumo, atsipalaidavimo.
,,Anykštos“ paklaustas, ar Germanavičiai buvo visiškai įsiintegravę į Viešintas, ar buvo kiek nuošaliau  nuo bendruomenės ir jos reikalų, R.Raišelis dėstė, kad jiedu Viešintose buvę savi ir, matyt, gerai jautęsi. Devintajame dešimtmetyje miesto žmonės (Galina tikra vilnietė, Vytelis – kaunietis) atvyko į gilų Lietuvos užkampį ir liko jame iki gyvenimo pabaigos. ,,Į derlingą dirvą nukritau“,- sakydavo Vytelis. Matyt, jam čia buvo gerai“, – kalbėjo R.Raišelis.
Jis sakė nejaučiąs komplekso, kad neišvengiamai bus lyginamas su Germanavičiais. ,,Nesijaučiu jų darbą perėmęs. Pradžioje buvo kalbų apie teatro išlaikymą, bet teatrą juk gali išlaikyti tik režisierius, tam tikrą mokslą baigęs žmogus. Norint tęsti jų darbus, reikia būti tokiam kaip jie.
Nesijaučiu taip, tarsi niekad iš jų šešelio neišeisiu arba kad aš geresnis už juos pasidarysiu. Tiesiog dirbu savo darbą, turiu subūręs kaimo kapelą, Anykščių teatre laisvalaikiu pavaidinu“, – ,,Anykštai“ kalbėjo Viešintų kultūros namų vadovas.
Kultūros namuose kabo Germanavičių nuotrauka. P. Robertas sakė, jog dalis viešintiškių patarė nuotrauką nukabinti, sakydami ,,paleiskite juos“, bet Germanavičius artimai pažinusiam R.Raišeliui tas mirusių režisierių ,,nepaleidimas“ yra ne tragiškas, o greičiau malonus.  
,,Iš pradžiu, kai dirbdavau salėje,  nuolat lydėjo  jausmas – tuoj iššoks iš kampo Vytelis su kokiu ,,bajeriu“… Salėje kabančioje nuotraukoje –  išsišiepę abu, laimingi. Valytoja dažnai žalčių pagauna salėj. Sako, kaži, ar tik ne Vytelis laksto su bajeriais. Tik mačiau žaltį –  jau nebėra… Mums abiem su valytoja nereikia Germanavičių paleisti. Jie visada yra tarp mūsų. Ir šis žinojimas nespaudžia ašaros. Gal net atvirkščiai – taip yra geriau“, – savo požiūrį dėstė R.Raišelis.

Spektakliams nereikėjo afišų

Gyvybės ieškojau Viešintų pagrindinėje mokykloje daugiafunciame centre. Man netikėtai pasisekė: mokykloje sutikau mokytoją Virginiją Macijauskienę, kuri augo Viešintose, vaikystėje lankė Galinos teatro užsiėmimus,  jau suaugusi – vaidimo pas Vytelį. ,,Kiekvienas jų kūrė atskirai, bet dalyvavo ir vienas kito veikloje. Vytelis Galinai turėdavo patarimų dėl scenografijos, Galina vyrui dėstydavo nuomonę apie vaidybinius elementus. Pas juos nebuvo jokios gradacijos. Iš šalies nesuprastum, kas jų kolektyvuose svarbiausias – ir režisierius, ir pagrindinio vaidmens atlikėjas, ir vairuotojas – visi lygūs, visi draugai,“ – aiškino mokytoja.
Profesionalių aktorių ar režisierių Germanavičiai neužaugino. Tik Rūta Abraškevičiūtė Znamenskė baigė teatro vadybos studijas, tad išliko netoli teatro. Pasak V.Macijauskienės, G.Germanavičienė yra atlikusi savo mokinių apklausą, po kurios paaiškėjo, kad teatras jaunuosius aktorius išlaisvino, suteikė daugiau pasitikėjimo savimi.
Tęsdamas aiškinimąsi apie Germanavičių santykį su Viešintomis, prisiminiau, kad nereikia ir didelio tyrimo. Pats prisimenu, kad kiekvienas mano susitikimas su Vyteliu būdavo mažas spektaklis – jis visuomet siautėjo, visuomet turėjo minčių ir įspūdžių, visuomet gestikuliavo. Ir visai nesvarbu, kur jį sutikdavai:  gatvėje, savo kabinete ar valdžios koridoriuje.
,,Į spektaklius kiekvieną viešintiškį pakviesdavo asmeniškai. Jau ir kvietimas į spektaklį buvo spektaklis… Spektakliai Viešintose buvę anšlaginiai: žiūrovai stovėdavo sausakimšoje salėje“, – dėstė V.Macijauskienė.
Viešintose bibliotekininke dirbanti Vesta Bergmanienė su Germanavičiais drauge dirbo A.Vienuolio gimnazijoje. Ir ji kalbėjo apie pačių Germanavičių laisvę ir kaip jie tą laisvę suteikdavo aplinkiniams. ,,Net vaikų fizinius trūkumus jie paversdavo privalumais. Žiūrėk, kažkas, gyvenime kompleksuojantis dėl savo antsvorio, scenoje dėl jo nebekompleksuoja. O paskui vaikui tas trūkumas nebemaišo ir nulipus nuo scenos“, – prisiminė V.Bergmanienė.

Tęsia ,,plėšikavimą“

Vytelio suburti plėšikai ir po jo mirties tęsia savo darbą. Šis užsiėmimas yra greičiau verslo nei teatro projektas, bet ką besakysi – originalus. Turbūt visi anykštėnai vienaip ar kitaip buvo susitikę su plėšikais, kurių pagrindinis darbas –  siauruoju geležinkeliu važiuojančių pramogautojų teatralizuotas užpuolimas.
Po Vytelio mirties plėšikų lyderio vaidmenį perėmė anykštėnas Žilvinas Pranas Smalskas. O plėšikais tebedirba buvę Vytelio aktoriai:  Liudas Stakus ir Albertas Pranskūnas bei pats R.Raišelis.

Žygis per Baltiją suplanuotas Germanavičių sode

1999-aisiais V.Germanavičius surengė skambų ir visai ne teatrinį renginį. Jis kartu su bičiuliais Vytautu Žaliu ir Audroniumi Skurvydu irkline kanoja perplaukė Baltijos jūrą. Apie žygį 2000-aisiais išleista knyga ,,Kanoja per Baltijos jūrą“. Knygos autorystė nurodoma pseudonimu Vytautas A.Kanu. Autorinės teisės priskirtos V.Žaliui, tačiau pirmuoju asmeniu knygoje kalba Vytelis.
Knyga ,,Kanoja per Baltijos jūrą“ ir prasideda, ir baigiasi Viešintose.
,,Apie keliavimo prasmę nekalbėjome ir tą ramų 1998 m. birželio vakarą, kuomet mes, trys seni draugai – Vytautas Žalys, Audrius Skurvydas ir aš, Vytautas Germanavičius (Vytas, Audrius, kurį tarpusavyje dar vadinome  Debesėliu, ir Vytelis)  – sėdėjome gražioje Anykščių rajono Viešintų kaimo Germanavičių šeimos sodyboje. Horizontą siekiantis sodas jau seniai tapęs tradicine mūsų trijulės susitikimų vieta. Čia kilusi ne viena origininali idėja. Ir šį kartą, kaip visada, kalbėjomės prie degančio laužo gurkšnodami raudoną vyną. Aplinka irgi įprastinė: Pifas, lietuviškas sarginis – paprastasis, gainiojo ežį; dobermanas Pinčius akylai ir budriai saugojo mūsų ramybę; du katinai – Šiukšlius ir Kipšas – buvo pasiruošę pasinaudoti mūsų neapdairumu ir bent jau nugvelbti gardesnį kąsnelį nuo stalo. Ačiū Pinčiui – jiems nepasisekė“, – kokioje aplinkoje kilo plaukimo per Baltiją idėja pasakojama knygoje ,,Kanoja per Baltijos jūrą“.  
Birželio 26-ąją Palangoje startavę irkluotojai finišavo liepos 8-ąją Kalmare. Persiirti Baltijos jūrą nėra labai lengva užduotis. Bet daug energijos, laiko ir vadybinių gebėjų reikėjo ir rėmėjų paieškai, įrangos, aprangų ir t.t. įsigijimui, galų gale, jachtomis žygyje lydėjusios komandos suformavimui.
,,Giminės ir artimieji išardė mūsų trijulę, kiekvieną išsiveždami į namus. Viešintose manęs laukė iškilmingas sutikimas. Nuostabu, tačiau ir mažo mūsų miestelio bendruomenei buvo ne vis tiek, kad vienas jos narių kanoja perplaukė Baltijos jūrą!“ – skamba knygos epiloge.

Visi išėjo…

Praėjus vos dviem mėnesiams po G. ir V.Germanavičių mirties iš gyvenimo savo noru pasitraukė jų vienturtis sūnus Daumantas. Antrasis jų sūnus Laurynas mirė kūdikystėje. Abu, ir Galina, ir Vytautas, neurėjo nei brolių, nei seserų.
2013-aisiais dar buvo gyvos ir Vytelio, ir Galinos mamos. Jos gyveno miestuose, panašu, kad dabar nebėra gyvos nei vienos, nei kitos mamos.
Naujosiose Viešintų kapinėse Germanavičių šeimos kapas padengtas skaldytų akmenų grindiniu, jį ženklina metalo ažūro paminklinė kompozicija su dekoratyviniu šeimos narių vardų įrašu. Į šį kapą perlaidotas ir jaunėlis Germanavičių sūnus Laurynas.
Anykščiuose, A. Baranausko aikštėje, šalia Anykščių kultūros centro, bičiulių iniciatyva ir lėšomis pastatytas Galinos ir Vytauto Germanavičių memorialinis paminklas – skulptūrinė kompozicija ,,Atminties suolelis“ su jo centre augančia obelimi
Nuo 2014 m. tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje ,,Edox“, kiekvieną rudenį vykstančiame Anykščiuose, įsteigta ,,VyGa“ nominacija, skirta Vytauto ir Galinos Germanavičių atminimui.