Troškūnų klebonas aprašė Velykas

Prieškaryje Troškūnuose klebonavęs Antanas Pauliukas nuosekliai, kiekvieną dieną, rašė dienoraštį. Be jokio mandagumo, atvirai, nepamiršdamas paminėti, kur, su kuo ir kokio stiprumo alų gėrė, per naktis kortomis lošė ar savo apgailėjimus žodeliu „matuška“ įvertindavo.
Kokios gi buvo paskutinių jo kunigavimo metų Troškūnuose Velykos ir dar apie šį bei tą, papasakoti norėčiau..

Besidarbuojant savoje bažnyčioje, bevažinėjant į svečius, besidomint politika, karštai jos temomis diskutuojant, mąstant, pranašaujant ir smagiai preferansą iš  didesnių ar mažesnių pinigų pliekiant priartėdavo ir didžiosios šventės.
 Svarbiausioji, katalikų tikėjimą vainikuojanti šventė, žinoma, būdavo šv. Velykos. Tačiau ypatingo dvasinio pakilimo kun. A. Pauliuko įrašai „Dienyne“ neatspindi. Rašo visai paprastai, net proziškai. Tarsi stropus buhalteris pamini, kiek  vieną ar kitą Gavėnios dieną teko išklausyti išpažinčių, koks buvo oras, kur svečiavosi, tačiau jokių svarstymų apie dvasinį  pasaulį, teologinių įžvalgų čia nėra.
Balandžio 4 –osios, Didžiojo ketvirtadienio 1920 m. įrašas: ,,Sako, šiandien pavakary kokia ten klaidžiojanti kometa praeisianti pro Žemės orbitą ir būk su savo branduoliu susitiksianti su Žeme. Pasekmės to aiškios. Viename akies mirksny žemė subyrės į dulkes. Girdžiant  tokią naujieną, plaukai ant galvos šiaušiasi ir visą kūną šiurpulys krato. Kitam gal ir ligą įvarytų, jeigu ta žinia nebūtų „prima aprilis“.
Balandžio 2 d. nuo pat ryto žydai šluoja rinką. Jie murma ant vietinės valdžios, kam varo juos šluoti dėl katalikų Velykų švenčių. Milicija aiškina jiems, kad yra šluojama rinka ne dėl katalikų švenčių, bet dėl pačių žydų Peisecho. Iš nakties cicilistai nuplėšė išklijuotus krikščionių demokratų atsišaukimus. Diena ūkanota, bet sausa, tyki ir nešalta. Iš politikos nieko negirdėt, labai tyku. Bet bus sulig lenkų patarlės: „cicha chwila przed burzą“ (nors trumpai, bet pašėlti)..
Velykos. Iš ryto krapija smulkus, šiltas lietus. Žmonių bažnyčia prikimšta kietai. Po pamaldų išvažiavom į Lyduokius ant atlaidų…“
Kitų metų Didžiojo ketvirtadienio įraše: „Sausa, vietomis jau dulka. Šilumos dieną – 20 laipsnių, paunksnėje – 10. Po visam zakristijoj atsibuvo Šv. Sakramento brolijos susirinkimas. Paskelbiau tos brolijos įstatus, paraginau narius per šias visas tris dienas, o ypač Velykų naktyje, dalyvauti su uždegtomis žvakėmis. Ant galo paskelbiau susirinkimui, kad Pranciška Urbanavičiūtė už rašymą anonimiškų laiškų yra išbraukta iš Tretininkų draugijos.
Visa žiema praėjo be sniego ir be šalčių. Ypač sausis mėnuo buvo šiltas. Su rogiomis prisiėjo tiktai vieną kartą važiuoti pabaigoje kovo mėnesio, ir tai išsivoliojau kaip meitėlis po purvyną. Buvo nepaprasta žiema.
11. Didžioji subata. Po pamaldų ėjome dvaro pirtin, kur gerai išsivanojome, kad Velykų šventėse būti švarai ant kūno ir ant dūšės. Diena kuo gražiausia, tikra vasara. Ant saulės – 20 laipsnių, paunksnėje – 12. Žmonės pradeda arti laukus…“
Raštai darosi vaizdingesni, palyginti su pirmųjų dienoraščio sąsiuvinių istorijomis: pasimėgaudamas rašo apie ūkiškus reikalus, politiką ir dažnai pasitaikančias vaišes, vis pažymėdamas, kur alus putotas ar rūgštus, kur gerai į galvą mušantis. Be jokios paslapties įrašo apie kopūstuose visą naktį pragulėjusį alaus primaukusį studentą ar apie savo vežiką, kurio prieš vidurnaktį negalėjęs prikelti, tad teko tėveliui iš vaišių pas Montvilas Troškūnų dvare pėdinti į namus pėsčiomis.
Dėmesingai stebimi politikos virsmai, kuomet padedamas kariuomenės į valdžią sugrįžta Antanas Smetona. Perversmas yra gerai – klebonas A. Pauliukas mano, kad gal pagaliau bus sutvarkyti komunistuojantieji, taip vadinami cicilistai. Užsimena apie maksimalistų partiją ir apie žydus, kurie, prisidengę futbolu, mankštinasi ir, be jokios abejonės, ruošiasi koviniams veikslams prieš lietuvius. Dar didesnis pasipiktinimas, kad jie kamuolį spardo tuomet, kai ūkininkai vargsta prie didžiųjų vasaros darbų.
Prezidentas A. Smetona su palyda įvažiuoja į Troškūnus numatytu laiku – 1927 m. liepos 26-ąją. Garbusis svečias pasitinkamas ties miestelio riba, skamba sujaudintų tautiečių sveikinimo kalbos, dėkodamas pakilias žodžiais atsako ir Prezidentas. Jis padeda vainiką ant žuvusių šaulių kapų, užeina pasimelsti į bažnyčią, kur išklauso neilgą klebono kalbą: „Tamstos aukštai garbingas vardas šaukia visus mus vienybėn, ir mes tvirtai esame pasiryžę išgirsti tą balsą ir neklystamai eiti tais takais ir keliais, kuriuos, Pone Prezidente, mums nurodysite. Didžiausiu ugningu pasiryžimu apimti kovoti su visais valstybės bei tautos priešais ir įvairiais komunistiniais gaivalais, mes prašome Jūsų Ekscelenciją būti ir toliau lietuvių tautos laivo kapitonu ir vesti tą laivą per mūsų gyvenimo jūras mažiau audringais keliais“
Prie savo vartų Prezidentą sutinka žydai, aukšti svečiai lankosi žydų chasidų sinagogoje, kur maldas skaito net trys rabinai. Klebonijoje laukia patiektas lengvas užkandis. Svečiai smagiai praalkę, tad beregint sugeria du butelius šermukšninės ir sušveičia visus užkandžius. Iš Troškūnų visi skubinasi pas poną Bronių Braždį. Pakeliui, ties Gudelių – Umėnų kryžkele, pašventinama Vašuokėnų geležinkelio stotis, kurią ponas Braždys dovanoja Lietuvai. Taip ir pats gauna patogų susisiekimą traukiniais su savo lentpjūve Saldutiškyje ir platesniu pasauliu. Gal 400 žmonių doroja Vašuokėnų dvaro kieme paruoštas vaišes, kurioms papjauti du jaučiai, pripirkta visokio gėrio, o prie stalų sėdasi ne tik svečiai, bičiuliai, ponai, bet ir vargingiausi kaimynai. Nors Vašuokėnų savininkas dar kamuojamas skolų, tačiau Prezidento viešnagės proga negaili paskutinio skatiko. Žino, kad sumanumas gelbės ir jis turės galimybę prakusti…
Mirtis, kuri dvasininko gyvenime itin  dažna viešnia bei palydovė, vis dažniau persmelkia ir kun. A. Pauliuko žemiškąsias mintis. Anykščių klebono  Juozo Butėno mirtį, laidotuves aprašo smulkiai. Kunigas kaimynas buvęs tvarkingas – degtinės beveik neragaudavęs, tabako nerūkęs, kortuodavęs irgi retai, o ėmė ir pasimirė.
Vaizdingai rašo apie laidotuves ir  guodžiasi, kad jau ir jam šešios dešimtys metų, kad jau senatvė į vartus beldžiasi. Dar kartą mintys apie mirtį aplanko po bemiegės nakties, kurią lengvai vaišindamasis leido prie kortų stalelio. Jaučiasi kaip musmirių prisivalgęs, nebėra taip, kaip kadais buvę, matyt, kad jau senatvė besibeldžianti. Tačiau verslumas pulsuoja gyslomis kaip kitados – Panevėžyje perka iš žydo gabalėlį žemės, planuoja ir namuką suręsti – jam tai nereikėsią, tačiau brolio Jono vaikai auga, gal mokysis, gal norės gyventi, tad pravers.
Šitoje spalvingų įvykių pynėje šiek tiek vietos skiriama ir bažnyčios reikalams: atlaidams bei metinėms šventėms, kurių džiaugsmingiausia – Kristaus prisikėlimas.
Didžiojo penktadienio – 1927 m. balandžio 15 – osios – rytas buvo gan šaltas, žmonių į bažnyčią susirinko  nedaug. Tą dieną miestelyje išklijuoti prezidento Antano Smetonos atsišaukimai į tautą apie Seimo paleidimą. Šilumos tebuvo 8 laipsniai. Didžiojo šeštadienio ryte taip pat šventovėje tikinčiųjų mažai tesusirinko, tačiau vakare, po pirtelės, kaip įprasta, prisigrūdo gana daug prie išpažinties.
Velykų rytas išaušo su maloniu vieno laipsnio šaltuku. Žmonių daug. Saulei tekant vyko Kristaus prisikėlimo procesija – „resurekcija“, o septintą valandą apeigos pasibaigė. Tik pargrįžus į kleboniją, ėmė rinktis svečiai, norintys ir sveikinti, ir pasibūti. Prigužėjo gana daug, pasivaišino, „išrovę šermukšninės“ visi labai pralinksmėjo, „Ilgiausių metų“ giedojimui nebuvo galo. Svečiams prasiskirsčius, pats klebonas aplankė miškų urėdiją ir keletą žymesnių miestelio šeimynų, po to dar pasisvečiavo Vašuokėnų dvare, iš kur pargrįžęs skubinosi nuovargį numalšinti poilsingu miegu.
Rytojaus dieną, tuoj po pamaldų, apie aštuntą valandą, klebonas išsiskubino į Anykščius, į kun. Pukenio pirmąsias Šv. Mišias – primicijas. Rytojaus rytą išvažiavo į Kavarską, į kun. Simaškos primicijas, tačiau nelaimė – užsukęs pas kun. Bernotavičių Dabužiuose, sužinojo, kad tolimesnis šešių kilometrų kelias beveik neišvažiuojamas, tad pasuko atgal. Sugrįžęs į Troškūnus, arbatos gerti nukako pas mokytoją Karuminą. Visą dieną stipriai pūtęs šaltas šiaurys, tad naktį buvęs dar laipsnis šalčio. Trečiadienį klebonas keliaunininkas mažuoju traukinuku keliavo į Panevėžį, į kunigų kursus…
Paskutines Velykas kun. A. Pauliukas Troškūnuose šventė 1929 m. kovo 31 – ąją.
Visą Didžiąją savaitę tvyrojo išvykimo į kitą parapiją nuotaika, Trečiadienį iš ryto sninga, rogių kelias pasitaisęs, tačiau jau po pietų visas tas baltas dangaus pabertas grožis nutirpo. Gavęs pranciškonų gvardijono laišką, kad vienuoliai sugrįžtantys apaštalauti į Troškūnus, kad balandžio 4 – ąją jie atvažiuojantys, o rytojaus dieną priimsią bažnyčią ir visą inventorių, pats persiima atsisveikinimo nuotaika. Didįjį ketvirtadienį bažnyčioje žmonių labai daug – išklausė net 280 tikinčiųjų išpažintis. Miestelyje didžiausia purvynė, pats polaidis, tad penktadienį žmonių į pamaldas susirinko nedaug. Po gilios žiemos tikėtasi staigaus potvynio, bet sniegą leidžia palengva, visgi ežerėlis prie klebonijos smagiai patvinęs, užsemtos net pievos šalia jo. Vaišių neberuošia, namiškiai sėdi ant skolintų „taburečių“, miega skolintose lovose, vis dar pakuoja į dėžes daiktus.
Didžiojo šeštadienio apeigose žmonių vėlgi nedaug, mat smagiai atšalo, siaučia vėjas. Pamokslą sakęs apie Kristaus mirtį Kalvarijoje, o laikrodžiui dešimtą valandą mušant nuėjęs miegoti, tačiau užmigti negalėjęs – mintys vis sukosi apie naują vietą –  Pakruojį.
Velykų rytas išaušo smagiai pašalęs, todėl patogiu keliu bažnyčia prigužėjo pilnutėlė. Po pamaldų klebonas svečiavosi pas mokytoją Karuminą, kur susirinkę ir daugiau svečių. Daugiausia kalbėjęsis su laikraščio,, N“ redaktoriumi, kuris pranašavęs neramumus politikoje, pasakojęs apie besiartinantį konfliktą tarp Smetonos ir Valdemaro, apie šaulių ir „Geležinio vilko“ ruošiamus žygius. Norėjęs keliauti į dvarą, tačiau prisiminęs, kad neturįs rogių, o eidamas pro bažnyčią pajutęs, kad šąla rankos – tai tau ir Velykos. Dvi kitos dienos prabėgo kelionės į naująją ganytojo vietą laukimu paženklintos, paįvairinamos pasisvečiavimu, alučio ragavimu, kol balandžio 4 – ąją rytiniu traukiniu atvyko iš Kretingos vienuoliai. Juos miestelio pradžioje, ties Vaidlonių jaunimo įrengtais garbės vartais, pasitiko didelis būrys parapijiečių – sveikinimo kalbą sakė mokytojas Karuminas, bažnyčios maršalkų su žibintuvais vedama procesija, visiems giedant ,,Dievas mūsų gelbėtojas“, penkis mažuosius brolius atlydėjo į bažnyčią. Čia gvardijonas pasakė netrumpą pamokslą ir visus palaimino Švenčiausiuoju Sakramentu. Pats klebonas šioje iškilmėje nedalyvavęs, mat su svečiu, kun. Kemėšiu buvo išvykęs į Troškūnų dvarą atsisveikinti ir palošti preferanso. Kuomet sugrįžę, jau suradę brolius kartu su svečiais vakarieniaujančius, visi buvę gerame ūpe, tik vienas vienuolis tylėjęs kaip vandens į burną prisisėmęs –  matyt, jam po kelionės skaudėjęs pilvas. „Kiti nelyginant don žuanai flirtavę su svečiais ne prasčiau už mus.“
Kitą dieną, balandžio 5 – ąją,  gana anksti atvyko Raguvos dekanas perduoti naujiesiems parapijos administratoriams turtą. Gvardijonas visus daiktus smagiai tyrinėjęs, peiliu skutinėjęs, barškinęs, skambinęs, prieš šviesą apžiūrinėjęs, tik dėl nieko prisikabinti negalėjęs. Viskas buvę tvarkoje, net įplaukų ir išlaidų knygų įrašai atitiko, tik vienos, pačios seniausios, nuo 1771 m. vestos santuokų įrašų knygos nesuradęs, tačiau ji, matyt, kažkur ant zakristijos, tarp knygų bus užsimetusi – atsirasianti. Bažnyčios raktus vienuoliams perdavė zakristijonas Slučka – mat jis nebetarnausiąs, nes tas pareigas atliksiantys patys broliai.
Balandžio 7 d., sekmadienis, Atvelykio šventė. Kun. A. Pauliukas 9 valandą bažnyčioje aukoja paskutines čia Šv. Mišias. Sugrįžęs į kleboniją, susideda likusius daiktus į kelionę. Dienoraštyje įrašas: „Nakvojau nenusirėdęs, nes visi patalai buvo sudėti į pakus. Mano Mateušas gulėjo ant žemės. Naktis šalta, žvaigždėta. Anksti rytą, 4 valandose, apleidžiau Troškūnus“.

Iš altorių žvelgia tie patys šventieji
 
Tebestovi tie patys barokiniai Troškūnų bažnyčios mūrai ir šiandien, viduje tokia pat ramybė, iš altorių paveikslų žvelgia Šv. Antanas, Šv. Pranciškus visai taip pat, kaip prieš devyniasdešimt metų, kun. A. Pauliuko laikais žvelgdavo.
Ir šiais mano, kaip troškūniečio, parapijiečio, menamais laikais didžiai vėlyvų ir šiltų šv. Velykų švenčių būta. Įsimintinos buvo jubiliejinių 2000 metų Velykos, kurias šventėme bene balandžio 22 – ąją, vyšnioms ir kitiems smulkesniems vaismedžiams žydint, bitėms po žiedus dūzgiant. Šilumos būta daugiau negu 20 laipsnių, tad žmonės šventoriuje, tarsi per Šv. Antaną, stovėjo apsirengę lengvai, trumpomis rankovėmis.
Velyknakčio budėjimų, kurių A. Pauliukas neaprašo, o jie būdavo per naktį, tradiciją bandė gaivinti pačioje XX amžiaus pabaigoje Kauno kunigų seminarijoje mokęsis ir tėviškėje viešėdavęs klierikas Vidmantas Gutauskas bei žavus to meto vyresnių Troškūnų mokyklos klasių jaunimas. Buvo susibūręs ir giedotojų būrelis. Jautėsi dvasinis atgimimas, kuomet, bene 1995 m., vyko trijų dienų rekolekcijos ir visas dienas bažnyčia būdavo pilna žmonių.
Smarkiai sumažėjo tas pasaulis, susitraukė Troškūnų parapija. Tikėjimas išblėso jaunesniųjų širdyse. Gražu, kai čia gieda Graudžius verksmus sena gaida, gal dar tokia pačia, kaip prie kun. A. Pauliuko giedodavo.

Dabartinis Troškūnų klebonas dienoraščių nerašo

Šių laikų Troškūnų klebonas Saulius Filipavičius uolus, tikėjimo kupinas rodosi. Visuomet pamokslauja pasvertais žodžiais, visuomet turi ką rimto, tikro, reikalingo pasakyti ir jaunesniam, ir vyresniam. Domisi politika, mato daugiau negu eilinis pilietis. Moka ir pyktelėti, tačiau daugiau savyje, artimųjų būrelyje.
Šventadienių homilijose istorinę pasaulio patirtį geba išryškinti ir pateikti kaip gyvenimo druską sprendžiant šiandienos problemas, suvokiant, kas yra kas. Nepamiršiu pamokslo apie Ukrainos goladomorą, apie didžių nelaimių kamuojamus žmones, apie pasaulio trapumą bei dažną prašymą melstis už taiką…
Kaip ir jo tolimas pirmtakas A. Pauliukas, ir jis mėgsta keliauti. Tik keliauja jau ne arklių traukiamu vežimaičiu, traukiniu ar pėsčiomis, bet patogiu automobiliu. Ir jo kelionės krypsta ne į parapijiečių namus, bet  ir į tolimesnes vietas, užsienius. Dienoraščio, matyt, nerašo, o jei rašytų, tai jis būtų nepaprastai įdomus, gal net gerokai įdomesnis negu aptariami „dienynai“ istorinis dokumentas.
Tačiau kun. Saulius dienoraščio nerašo. Mano, kad tie užrašai būtų subjektyvūs, nes rašydamas gali būti ir supykęs, ir susijaudinęs, ir kokių nors, kitą kartą visai neteisingų, suvokimų paveiktas. Parašysi, kaip tai atrodys, o gal tai bus buvę visai kitaip.
Atvykęs 1990 m. į Troškūnus  išskirtinų Velykų šventimo tradicijų nesurado. Kažkada tos tradicijos buvo, tačiau sovietmečiu sunyko. Nors dar buvo senolių, kurie prisimindavo, kaip einant aplink bažnyčią ne tik skambindavo varpais, bet ir mušdavo būgnus. Tačiau atvykus nebebuvo nei būgnininkų, nei būgnų ar jų likučių.