Pirmąjį gegužės sekmadienį švęsime Motinos dieną, išpuoštą žiedais, gražiausiais žodžiais, šilčiausiais prisiminimais. Senuose albumuose prie motulių matome būrį vaikų. Nejučia juos skaičiuojam ir stebimės motinystės grožiu ir didybe, suvokdami dabartinę šeimose augančių vaikų statistiką.
Artėjant visame pasaulyje minimai Motinos dienai, kalbiname Traupio miestelio daugiavaikę motiną, 78-erių Petronėlę Janulienę.
Moteris priėmė motinystę kaip dovaną ir kaip savo gyvenimo iššūkį – anksti mirus vyrui, viena pati užaugino šešetą vaikų.
– Kas jums yra motinystė?
– Tai šventas dalykas. Vaikelis – Dievo dovana. Juk kiek yra šeimų, kurios norėtų turėti vaikelį, bet Dievo lemta kitaip. Kada panorėjęs nepaimsi, jei Dievulio neduota. Manau, nėra nė vienos moters, kuri pasakytų: „Aš nenoriu būti motina“, bet ne kiekvienai Dievas duoda laimę tapti mama. Visus šešis savo vaikelius su meile sutikau ir auginau. Jie man visi vienodi, lygūs – nė vieno neišskyriau, nebuvo taip, kad kurį labiau mylėčiau.
– Kokioje šeimoje užaugote Jūs? Gal tai buvo giliai tikinti daugiavaikė šeima?
– Mano šeima, kurioje užaugau, nebuvo daugiavaikė: aš ir brolis, tėvai, bet mano vaikystė buvo ypatingai sunki. Esu gimusi karo metais, paskui – baisusis pokaris. Mano tėvelis Ignas buvo partizanas, atidavė gyvybę už Lietuvą. Aš tėvelio beveik neatsimenu, kaip atrodė – irgi nepamenu: maža jo netekau. Su mama slėpėmės nuo tremties – geri žmonės pranešė, kada atvyks mūsų išvežti, tad motina sugebėjo pabėgti.
Kai tėvelis žuvo, numatytą dieną ir atvažiavo mūsų šeimos ištremti. Mamos nerado, tai visus gyvulius išvežė. Visa kita sušaudė, išlaužė, krosnį išvertė. Mama sakydavo: „Geriau jau būtų sudeginę – būčiau nemačius viso to, kaip dabar atrodo, ką paliko“.
Mano brolis buvo vyresnis dvejetu metų – jis augo pas močiutę. Mane mama laikė prie savęs. Namuose nenakvodavom. Ryte pareidavo mama namo, nes ūkis laukdavo. Mane, aštuonerių metelių vaiką, mama pas kaimynus vedžiojo nakvoti. Vaikystės nebuvo – aš jos neturėjau.
Mokyklos mažai esu „ragavusi“ – nedaug lankiau. Juk augau pas kaimynus kaip svetimas vaikas, tad būdavo taip: kažkokios pagalbos reikės namuose, tai ir neisi į mokyklą. Šiaip ne taip keturias klases baigiau.
Mama neturėjo, kur gyventi, jos buvo ieškoma. O kai netikėtai suėmė, gal porą mėnesių saugume pralaikė, bet išdavė dokumentą, kad leidžiama gyventi legaliai, bet nurodė, kad savam kaime likti negalima, tai mama gyveno Pagelažiuose.
Vėliau mama ištekėjo antrą kartą. Dabar jos jau nebėra – dar tik aštuoni mėnesiai tepraėjo po mamytės mirties. 99-eri metai jai būtų suėję. Palaidojom Taujėnų kapinėse. Na o aš, kad ir keturias klases tebaigusi, bet mėgau skaityti, iš bibliotekos knygas imdavau. Kiek jau dievulis davė to proto, tiek (šypsosi – red. past.).
– Ar jauna ištekėjote? Kaip toliau klostėsi Jūsų gyvenimas?
– Ištekėjau būdama 22-ejų metų. Mano vyras, amžiną jam atilsį, buvo iš Traupio. Vyro namuose po santuokos apsigyvenau. Deja, vyras savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Savo namuose, kuriuose jau augo šeši vaikai. Du vaikučiai, kurių vėliausiai susilaukėme, yra dvynukai – berniukas ir mergaitė.
Po vyro mirties, 1978 metais, likau visai viena su šešiais vaikeliais. Man siūlė tris vaikus atiduoti į tikrai gerus vaikų globos namus, bet atsakiau taip: „Valgysiu duoną su vandeniu, bet būsiu su savo vaikais, pati juos auginsiu. Nė vieno niekada neatiduosiu, kad ir kas benutiktų“. Tai buvo mano pasirinkimas ir nekeičiamas sprendimas, kad visus vaikus noriu ir privalau užauginti pati. Kaip aš galėčiau iš savo širdies išplėšti ir atiduoti tris savo mylimus vaikelius į globos namus? Juk jie mano dalelė, mano gyvas kraujas. Ką pasakyčiau, kuo teisinčiaus, kai užaugę vaikai paklaustų – „Kodėl buvom tau nereikalingi, kodėl mus atidavei?“
Motinystė savotiškai gydo. Tu negali palūžti, negali leisti užgesti vilčiai. Turi stotis, eiti, tvarkyti, rūpintis. Buvo minučių, kai, vaikams nematant, atrodė, jau tikrai nebeištversiu. Rodos, visa siela jauti tą palūžimą, tą šaltį, bet, žiūrėk, tuoj dievas vaikus atsiunčia: vienas iš vieno šono atsisėda, kitas iš kito, kalbina, tuojau kažkoks veiksmas vyksta, ir atsitiesia žmogus.
– Kas padėjo auginti vaikus? Gal Jūsų tėvai, gal draugiški kaimynai ar giminės?
– Niekas nepadėjo. Mama retai atvažiuodavo. Netekus maitintojo, valstybė skyrė pašalpą vaikams. Pamenu, tai buvo 120 rublių – tokia bendra suma. Rodos, nemažai, bet kai padaliji kiekvienam, ką už tuos pinigėlius nupirksi? Nieko. Aš auginau, rūpinausi pati viena. Vaikai gaudavo nemokamą maitinimą mokykloje, tad tai man buvo didelė parama.
– Motinystė keičia moterį. Kaip ji pakeitė Jus?
– Motinystė išmokė labiau mylėti savo artimą, vaikus. Pasižiūri į bejėgį kūdikėlį – juk esi jam taip reikalingas, tu – visas jo pasaulis! Motinystė daugeliui viską pakeičia iš esmės. Kai neturi vaikų, vėjas galvoj švilpia, gali gyventi be įsipareigojimo, laisvai. Motinystė kitokį atveria kelią, kuris grįstas pasiaukojamu rūpinimusi kitu ir kitais. Supranti, kad ne tau vienai kažko reikia – ir kitiems reikia, tuo ar kitu momentu gal žymiau labiau nei tau.
– Kada buvo sunkiausia? Savarankiškai, be niekieno pritarimo, ryžtingai priimti sprendimus? Slaugyti iš karto kelis sergančius vaikus?
– Vienas labai sunkus laikotarpis – iš mano vaikystės. Aš ir šiandien matau tą savo nelengvą gyvenimą, visiškai nederantį prie sąvokos vaikystė. O kitas – kai likau viena pati su šešiais vaikučiais. Gelbėjo tikėjimas, kad kaip nors susitvarkysiu, pajėgsiu. Net ir skausmas ne atima, o teikia vilties. Galbūt tik lašelį, bet duoda jos… Kad ir kaip kartais būtų sunku, išeitis paprastai būna.
Tiki, kad bus geriau, eini, nesustoji. Nepasakysi juk vaikui, kad aš neturiu ką tau duot valgyt. Atsakomybės jausmas už šešis verčia mąstyti, veikti, planuoti. Laikydavau dvi karves, du prieauglius. Kabinausi į gyvenimą dantimis ir nagais, kad tik vaikai atsistotų ant kojų. Tiesa, nė vienam nepasakiau, kad neleisiu į mokslus. Kiekvienam kartodavau – mokykitės.
Ėjau į kiaulių fermą dirbti – juk ne vienas gyveni, visiems visko reikia. Žinojau, kad niekas kitas nieko neduos, jei pati nepasirūpinsiu. Nuolatinis rūpinamasis vaikais, jų auklėjimas tapo mano gyvenimu. Ryšys su vaikais iki dabar yra stiprus ir šiltas. Kai turi vaikų, gyvenimas visada turi prasmę: turi dėl ko gyventi, gali ištverti viską, nes ieškai ir randi atsakymus, išeitis. Vaikai – tai dievo duotybė. Augdami ir stiprėdami, vaikai augina ir mus, motinas.
Šventose knygose skaičiau, kad meilė vaikams ir meilė tėvams yra dvi skirtingos meilės rūšys. Ką aš padaryčiau dėl savo vaikų, jei, pavyzdžiui, reikėtų paaukoti kokį savo organą? Aš net nedvejodama atiduočiau! O dėl savo tėvų?..
– Visi vaikai užaugo stiprūs ir sveiki?
– Iš dvynukų vienai mergytei buvo cerebrinis paralyžius, vežiojom pas gydytojus, į Druskininkų sanatoriją. Vaikšto, bet nėra graži eisena. Tiesa, dabar ši dukrelė jau turi tris savo vaikučius.
– Kokie reiklūs tie motiniški jausmai – begalinis rūpinimasis, globa, atsakingumas, supratingumas, noras apsaugoti savo vaikus nuo blogio, nuo klystkelių. Kaip suspėti? Kada padėti po pagalvę kiekvienam klumpančiam savo vaikui? Iš kur pasisemti jėgų, paimti drąsos?
– Daug kalbėdavau, aiškindavau. Savo elgesiu rodydavau deramą pavyzdį, siekdama išsaugoti vidinę ramybę, kad ir kas benutiktų. Kai buvo paaugliai, norėdavo visur išeiti, bet prašydavau: pasakytą valandą būkit namuose. Grįždavo. Vėliau man kartodavo: „Mama, nesirūpink, viskas gerai“. Teko priprasti, juk kitaip nebus. Džiaugiuosi, kad visi jau dirbantys, visi sukūrę savo šeimas.
Man neretai miestelio žmonės sako: „Bepigu tau šnekėti, kai tavo vaikai geri“. Aš sakau taip: ,,Nė vienas negimsta blogas. Mano vaikai nebuvo lepinami, o darbas dar nieko nesugadino.“
Išeidama į darbą, prisakydavau, ką kuris vaikas turi padaryt. Dvynukai buvo mažiausi, tai jiems užduotis – malkų prinešti, vyresniems – karvutes pagirdyti. Ir jie padarydavo. Jei netingėdavo, tai dar ir vakarienę paruošdavo. Pamenu, grįžusi radau iš viso faršo, gal iš kokių trijų kilogramų, išvirtą vakarienę. Ką gi – nepataupyta faršo, bet negi barsi? Padėkojau, kad paruošė.
Motinos meilė beribė. Be to, man svarbus dvasingumas, jis mane taip pat veda į priekį. Duoda Dievas kryžių, bet jis ir padeda jį nešti. Davė man manąjį kryželį, bet ir palengvindavo man dalią, kai matydavo, kad mano kojos jau klumpa. Aš iki šiol dėkoju Dievui, kad davė man sveikatos, jėgų. Daugybę kartų teko ligoninėje gulėti, bet, su Dievo pagalba, pasveikdavau ir grįždavau pas vaikus, tik to ir melsdavau – kad tik pati galėčiau juos užauginti. Turiu už ką tarnauti.
– Koks jūsų charakteris? Ar griežtai auklėjote savo vaikus?
– Jei pagal šiuos laikus, tai griežtai. Kai augo, nė vienas nėra pasakęs ,,tu“. Mane visada vadindavo mamute. Jei ką nors negerai padarydavo, paklupdydavau trumpam, trims–penkioms minutėms. Žinodavo, ką reikia padaryti atsistojus: atsiprašyti, prieiti, pabučiuoti. Visi mano vaikai tai prisimena. Būna, kai visi šeši susirenka, visi kalbasi apie vaikystę: ką jie darydavo, kai manęs namuose nebūdavo, ką jie galvodavo, kai aš juos parklupdydavau. Mano vyriausias sūnus sako: „Ech, mama, aš ir galvoju, kaip tu su mumis šešiais susitvarkydavai, kai aš su dviem kartais sunkiai besusitvarkau?“
– Kiek metų patarnaujate šv. Onos bažnyčioje?
– Jau dvylika metų rūpinuosi Traupio bažnyčios švara. Prieš mišias skambinu varpais. Po kiekvienų pamaldų reikia pasitvarkyti. Prieš atlaidus ir prieš šventes reikia dar labiau viską suruošti: perkamos gėlės, pasirūpinama bažnyčios puošimu. Gera būti naudingam, prisidėti prie viso miestelio tikinčių žmonių gerovės. Man tarnavimas bažnyčioje Dievui ir žmonėms yra kaip atgaiva, kuri dvasiškai pakylėja, suteikia jėgų.
Klebonas Juozas Janulis atvyksta iš Raguvos. Mūsų bažnyčia vis dar turi savo chorą. Čia, Traupyje, Šventos mišios aukojamos kasdien, tad neturiu kada užsisėdėti ar apie kokią depresiją pagalvoti. Deja, krikštynų Traupyje jau žymiai mažiau nei laidotuvių. Prie senųjų kapinių jau naujosios plečiasi. Labai daug išeinančiųjų…
– Jums 78-eri. Ar būna taip, kaip kartais pasijuntate vieniša?
– Dabar, kai vaikai turi savo gyvenimus, kalbas, planus, taip, pasijuntu. Su manim juk neplanuos nieko… Su metais vienišumas neišvengiamai šiek tiek juntamas, nors ir ne vienas esi, ne vienas gyveni. Turiu 14 anūkų, 5 proanūkius. Vienas sūnus gyvena su manimi, Traupyje, kitas – Anykščiuose. Kuriems arčiau, tie suvažiuoja per Motinos dieną. Kurie toliau – pasveikina telefonu. Toliausiai gyvena dukra Vilma – Airijoje.
– Ko palinkėtumėte mamoms? Esamoms ir būsimoms?
– Esamoms mamoms palinkėčiau laimingai auginti vaikus, kad netektų liūdėti, patirti skausmo, o būsimoms – niekada neišsižadėti savo motinystės, kad neleistų pačios sau nusiristi iki to, kad vaikus atima. Kiekvieną vaikelį reikia sutikti ir auginti su meile, su džiaugsmu, su dėkingumu Dievui, nes motinystė yra šventas dalykas. Man nėra nieko baisiau nei išgirsti, kad alkoholio butelis ar kita priežastis motinai buvo svarbiau už vaiką. Motinystė yra šventas dalykas.
-Dėkoju už pokalbį!
