Viešintų Poviliuko šimtmetis

Šį šeštadienį, gegužės 25 dieną, Viešintose vyks krašto šviesuolio, muziejininko, kraštotyrininko, fotografo Povilo Jurkšto (1919 – 2006) šimtmečio jubiliejaus paminėjimas, kuris  prasidės 11 valandą  šv. Mišiomis Viešintų bažnyčioje, bus lankomas Poviliuko kapas, o vidurdienį visi kviečiami į jo sodybą miestelio pakraštyje.
Ten vyks improvizuota ekskursija po muziejų, kurioje skambės P. Jurkšto mėgti posakiai, pastebėjimai, o prisiminimų popietėje žada dalyvauti profesorius Libertas Klimka ir muziejinės ekspozicijos šioje sodyboje kūrėjai, kraštotyrininkai, bičiuliai, kraštiečiai, skambės ansamblio „Valaukis“ dainos.

Gegužės 25– ąją, tolimais 1919 – aisiais, kai lietuvių kariuomenė  bolševikus iš krašto vijo, Viešintose gimė Povilas Jurkštas. Ilgą gyvenimą jam Kūrėjas dovanojo, tikrą kaip stebuklą, išsipildymą, kaip pamoką šalia esantiems.
Gyvenimą, kuris kai kam rodėsi labai keistas, ne toks kaip kitų, bet neginčijamai buvo egzotiškas, užburiantis ir kartu taurus, todėl ir paliko atminimą nepaprasto žmogaus, mylėjusio laisvę, pasirinkusio nelengvą, bet tikrą, nemeluotą ir rupų gyvenimą. Jo atminimas Viešintose gyvas – palengva steigiamas Poviliuko surinktų tautos vertybių muziejus.
Simboliška, kad P. Jurkšto atminimui skirtas renginys prasidės bažnyčioje. Tikėjimas Poviliukui buvo  brangus kaip gyvenimo šerdis, tikriausia kelrodė žvaigždė. Jis dažnai  pasakodavo apie misionierių Bružiką, kuris  didžiu balsu tris dienas sakė pamokslus į šventorių išėjęs taip įtaigiai, kad pasaulis tyloje sustingdavo. Pamąstydavo visai jaunas būdamas P.Jurkštas apie kunigo kelią, tačiau pasaulis viliojo daugybe kitų įdomybių.
Pradžios mokyklą baigęs tėviškės miestelyje, P. Jurkštas gyveno prie namų, po to –  mėnesiai, praleisti Kaune, mat mokėsi akcinės bendrovės „Maistas“ surengtuose Arklių kaustymo kursuose prie Žemės Ūkio rūmų. Čia buvo ruošiami vyrai kaustyti eksportinius arklius, mat pažangiame užsienyje duonpelnius priimdavo tik tvarkingai pakaustytus. Viešintose vertėsi kalvyste, šaltkalvyste –  darbavosi kartu su broliu Ambraziejumi. Nelygūs, šiurkštoki brolių charakteriai ne visada sutikdavo. Tuomet brolis išvyko į Anykščius, o tėviškėje pasilikusiam Povilui besirūpinant, besidarbuojant tėviškės sodyboje, buvo pastatyti nauji namai. Pastatęs juos, čia ir liko gyventi su mylima motina. Ją kasdien  sūnus gaubė  ypatinga pagarba ir meile, švelniai prisimindavo jau išėjusią Anapus. Sodybos svečiams visuomet rodydavo tvarkingą, puošniomis lovatiesėmis paklotą lovą ir pratardavo, kad čia jo motutės miegota, sapnuota, ilsėtasi..
Pokariu darbo kolchoze vengė, pramisdavo iš šaltkalvystės ir kitokių darbų. Aplinkiniai jam net pavydėdavo, kartais ir ,,tinginiu“ pavadindavo, mat jis nebuvo kartu su tais, kurie už menką uždarbį, beveik veltui, sovietinės kaimiečio baudžiavos naštą uoliai neštų. Poviliukas susidomėjo fotografija, fotografavo  daug, savitai ir įdomiai. Nuvažiuodavo pas aplinkinių miestelių kunigus, įamžindavo vestuves, krikštynas, laidotuves, šventes. Susipažinęs su paminklosaugininkais, fiksavo piliakalnius, kryžius, kitus kultūros paminklus Po to  užvaldė, rodosi, visą gyvenimą pagrobė senienų ieškojimo ir kaupimo aistra. Išgirdęs apie tautos turtų rinkimo svarbą per radiją, pradėjęs tai šen, tai ten jau nereikalingų rakandų iš žmonių prašyti. Kai kas taip, dovanai, atiduodavo, o kitiems ir sumokėti tekdavo ar darbu atlyginti, –  sumanaus šaltkalvio visiems prisireikdavo : jo dirbdinti rakandai, įrankiai  stipriai, ilgai laikydavo. Surinktus lobius gabendavo rūpestingai, švelniai, atsargiai. Nepamainomi ratai – motociklas „ČŽ“ ir lengva priekabikė prie jo. Kalną sukraudavo lengvesnių rakandų, taip ir prisivežė visokio gėrio net kelias klėtis. Tą gražuolį, bajorišką svirną su kolonomis atsigabenęs nuo Troškūnų. Mergos bajoraitės miegodavo centre išsidėsčiusiose patalpose, kairėje iš prieklėčio –  durys į kamaraitę samdinėms mergoms, dešinėje – bernams. Dažnai šmaikštaujama, kad ponų visuomet vaikai būdavo gražūs, nes jie, rinkdamiesi merginas, žiūrėjo ne turto, bet grožio.
Jau tarpukariu į Šaulių sąjungą įstojęs, Povilas ir vėliau visą gyvenimą tos organizacijos ilgėjosi, ja gėrėjosi, džiaugėsi, kai Jonas Malinauskas buvusius Šaulių namus suremontavo, atgaivino, atvėrė kavinę. Nuėjęs į užeigos atidarymą kaip patriotas, pilietis, pradedančiam lietuviui verslininkui paaukojo 50 litų. Neką pats turėjo, tačiau jautė, kad taip padaryti reikėtų – jam tai buvo labai svarbu.
Šaltkalvystės dirbtuves įsirengė, kur ir mano dviračiui pedalų „šplintus“ perkalė, suvaržė, patepė, kad lengviau tėvynės vieškeliais riedėčiau, tuomet, kai pirmą kartą užsukau į jo pastogę.Visada ir visur su šypsenėle ir išminties kupina laikysena – ir pas popiežių kaip piligrimas keliaudavo, sakė – Romoje jį visą savaitę maitinę ir nakvynę dykai davę , tai jis man nors dviratį paremontuosiąs.
Varpelis kabėjo virš klėties šoninių durų prie pat įėjimo. Įeidamas šeimininkas visuomet paskambindavo, mįslingai patylėdavo ir žinovo balsu pridėdavo: „Kunigai sako, kad sidabro dėta…“ Tai ir nukabino koks nuodėmės svorio nebejaučiantis nevidonas tą pasidabruotą skambalėlį. Buvusi ir Gabrielės Petkevičaitės – Bitės spinta, tų, jau minėtų misijų, kryžius, daugybė bumblių, kraičių skrynių, kuparų, laikrodžių, vario indų, šakių medinių, girnų, rulių, staliaus įrankių. Visko, rodėsi, nei sudėliosi, nei suskaičiuosi. Tačiau jau po Poviliuko mirties, didžiai susirūpinus, kad jo Troškūnų parapijai užrašytas turtas Viešintose pasiliktų ir vietinei bendruomenei atitektų, turtingą palikimą ėmėsi tvarkyti reto kruopštumo, tvarkingumo ir kantrybės žmogus Povilas Bekenis. Tai jis, daug padedant ir bendruomenės pirmininkui Vitui Zaikauskui bei kitiems pagalbininkams, visas senienas nuvalė, nuplovė, kur reikėjo –  patvarkė, sudėliojo tvarkingai pagal temas ir palengva atsirado muziejinė ekspozicija, pats tikriausias Povilo Jurkšto senienų muziejus. Prieš kelerius metus vietinis tautodailininkas Pranas Petronis išskobė ąžuolinį paminklą Poviliukui, kurį pastatė prie trobos prieangio. Sodyba apvalyta nuo menkaverčių želdinių, apjuosta tvora, perdengti klėčių stogai, tačiau pristigus projektinių lėšų, Savivaldybei nepaskyrus tiek, kiek žadėta, vis dar nesutvarkyta troba, trūksta ir reklamos: Anykščių TIC dar iki šiol šio unikalaus muziejaus neįtraukė į lankomų objektų sąrašą.
Praveriant sodybos vartus, veriant klėčių duris, apžiūrinėjant senienas, visada rodos, kad išgirsime linksmą balsą: ,,Tuoj tuoj, mielas jaunime…“