Gyvenimą reikia gyventi, o ne apie jį kalbėti

Gyvu klasiku vadinamas anykštėnas rašytojas, įvairiomis premijomis apdovanotas Rimantas Povilas Vanagas paklaustas, ar kada nors atostogauja, šypsosi: „Yra du variantai – arba visą laiką atostogos, arba visą laiką dirbi. Kai kas visai rimtai mano, kad aš tik atostogauju, linksminuosi. Bet man kažkaip pavyko „beatostogaujant“ tris vaikus užauginti, namą pastatyti, krūvą knygų išleisti… Man smagu, kad visą laiką turiu apie ką galvoti, ramybės neduoda idėjos, mintys. Kuriu, dėlioju, lipdau jas… Kitame gyvenime visai norėčiau būti… architektu“.

– Esate parašęs per 40 knygų. Papasakokite, kokia ta rašytojo darbo diena? Griežtai suplanuota minučių tikslumu ar rašote tada, kai į svečius „užsuka“ mūzos?
– Mano dienos labai įvairios. Būna, kad dienos planą apgalvoju dar prieš keldamasis, būna, kad išeinu pasivaikščioti ir tada mintyse susidėlioju darbus. Yra „degančių“ temų, yra ir tokių, kurios gali palaukti.
O šiaip mano gyvenimo būdas toks: ar televizorių žiūriu, ar knygą skaitau, ar keliauju, visą laiką sąmoningai ar nesąmoningai gaudau, kas man galėtų tikti rašymui. Kyla mintis – iš karto ją stengiuosi užfiksuoti. Ir visai nesvarbu – ar šeštadienis, ar sekmadienis, ar diena, ar naktis. Taip ir kaupiasi įvairios temos, siužetai, sumanymai.
Jeigu nusistatyčiau tikslią darbotvarkę, man tai būtų tolygu kaklaraiščio nešiojimui – smaugimo įspūdis. Kai aš pajuntu rėmus, kai darbą reikia padaryti tiksliai nustatytam laikui, mane tai slegia ir žemina. Žemina, kad turiu verstis per galvą, žemina mintis, kad galiu padaryti ne taip kokybiškai, kaip norėčiau.
Skaitydamas šiandieninius naujienų portalus matau, kaip skubotai rašoma, kiek nedovanotinai daug korektūros ir stiliaus, net logikos klaidų. Kartojasi tie patys žodžiai, net pastraipos, trūksta motyvacijos, analizės – man nesuvokiama, kaip tokie dalykai išvis gali būti paleidžiami į viešumą. Suprantu, kad gyvename labai įsitempę, visiems trūksta laiko, per trumpą laikotarpį tenka padaryti daug darbų, tačiau, mano nuomone, vis tiek negalima dirbti atmestinai, paprasčiausiai reikia gerbti skaitytoją. Juk informaciją priimantis, ją skaitantis žmogus mato, jei parašyta skubant, parašyta bet kaip – ir netiki ja. To negalima sau leisti.
Studijuodamas Vilniaus universitete lietuvių kalbą, gavau pasiūlymą padirbėti korektoriumi stilistu „Jaunimo gretų“ žurnalo redakcijoje. Kiekviena klaidelė turėjo būti pastebėta, kiekvienas žodis apgalvotas, pagrįstas. Žinoma, anuomet pagrindinė bėda buvo informacijos turinys, tačiau kalbiniu požiūriu tekstai buvo nepriekaištingi.

– O kaip įsivaizduojate savo knygų skaitytojus?
– Kadangi rašau įvairiais žanrais, tai, matyt, ir skaitytojai labai įvairūs. Pavyzdžiui, maniškė dokumentinės prozos „Sielių“ serija, kurioje pasakoju apie Anykščių krašto praeities žmones, regis, labiausiai skaitoma vyresnių žmonių. Jie tose knygose atranda žinomų pavardžių, vietovardžių, jiems iškyla brangių prisiminimų. Girdėjau, Anykščių bibliotekoje esama netgi eilutės, norinčiųjų perskaityti mano knygas.
Poezija – tai jau kitas pasaulis, jame gali atitrūkti nuo buities, laikinų problemų. Deja, poezijos skaitytojų šiandien taip mažai, kad net neįsivaizduoju, kas ją skaito, – gal literatai, bibliotekininkės, mokytojos lituanistės? Apsakymus, noveles, miniatiūras, manau, taip pat labiau skaito mokytojai, kultūros darbuotojai, praprusęs jaunimas. Rašydamas eilėraščius, apsakymėlius vaikams, sąmoningai vengiu lengvo rimavimo, lengvų sprendimų – noriu, kad jaunasai skaitytojas pratintųsi galvoti, patirtų atradimo džiaugsmą. Taigi, jos skirtos daugiau „moksliukams“.  

– Kam sunkiau rašyti – vaikams ar suaugusiems?
– Daugelis rašytojų tikriausiai atsakytų, kad sunkiau rašyti vaikams. Bet jeigu paklaustumėt Vytauto Račicko, jis pasakytų, kad nieko nėra lengviau, kaip rašyti vaikams. Jeigu žmogus moka susitapatinti su vaikais, jeigu gyvena savo vaikystės emocijų, patirčių apvalkale, jeigu moka lengvai, žaismingai valdyti žodį, jam nebus sunku rašyti vaikams. O būna ir priešingai… Kad ir kadaise plačiai žinomas poetas Eduardas Mieželaitis, parašęs knygą vaikams „Miško pasaka“. Atsimenu, kokios recenzijos buvo – galingos, šlovinančios, buvo sakoma, kad tokios meniškos knygos mažiesiems dar niekas nesugebėjęs parašyti… Tačiau, mano nuomone, tas kūrinys vaikams neįkandamas, tai veikiau intelektualūs samprotavimai neva vaikiškomis temomis.

– Ar pats grįžtate prie jau kažkada perskaitytų knygų?
– Taip, yra knygų, prie kurių kartkartėm grįžtu. Iš naujo paėmus jau skaitytą knygą, man įdomu pasitikrinti, kaip pasikeitė mano žvilgsnis, požiūris į kadaise įstrigusius įvykius ar vaizdus. Pvz., mano paauglystės išskirtinis autoritetas Žiulis Vernas dabar man atrodo gana naivus, net juokingas…
Kompozitorius Benjaminas Gorbulskis, su kuriuo esame sukūrę per 20 dainų, juokais yra pasakęs: „Visa muzika parašyta, tik ne visi pinigai dar paimti“. Knygų pasaulyje panašiai: apie viską daugybę kartų rašyta – ir apie Antiką, ir apie žydus, ir apie meilę, ir apie daugybę kitų dalykų, taigi svarbu ne apie ką, o kaip parašyta. Man labai didelį įspūdį paliko Gabrielio Garsijos Markeso knyga „Šimtas metų vienatvės“. Skaitau ją vėl po 40 metų – ir vėl taip pat galvoju: šedevras! Arba Erikas Marija Remarkas. Pasiimu jo „Juodąjį obeliską“ ar „Tris draugus“, skaitydamas nejučia lyginu su dabartiniais rašytojais – ir nelabai randu prilygstančių. Taip įtaigiai, sodriai parašyta, detalės stiprios, įvykiai natūralūs, neišgalvoti, perskaitai knygą ir atsimeni ją daugybę metų.
Skaitau ir šiuolaikinių, populiarių rašytojų kūrinius, tačiau gana neretai patiriu keistą dalyką. Kol skaitai – lyg ir viskas gerai, meistriškai, kone tobula, bet užverti paskutinį puslapį – ir nesupranti, apie ką ji buvo, vardan ko ji sukurta? Nei minties gilesnių posūkių, nei aistros, nei įsimenamų įvykių – tik virpesiai, fragmentai, sumaištis, kažkokios sapalionės. Gaila laiko tokioms knygoms. Kam man narplioti kažkieno psichointelektualius kliedesius? Gyvenimas ir taip sudėtingas, kad  knaisiotumeisi velniaižin dėl ko.  
Mano supratimu, esama dviejų rūšių knygų. Vienos – vienkartinės, vienadienės, jos kaip ir daugelis šiandienos prekių: panaudojai – ir išmesk, pirk naują. Jos, moksliškai tarus, atspindi daugiau verslo interesus, skirtos daugiau pramogai, laisvalaikio „užmušimui“. Apstu knygų, drąsiai vadintinų „geltonąja“ literatūra. Ačiū Dievui, esama ir kitokių knygų – kurių vertė laikui bėgant tik auga ir augs. Kaip gyvenimas, taip ir literatūra nuobodūs, pilki, beprasmiai, jeigu juose nepulsuoja idėjos, pasiaukojanti meilė, heroizmas. Brandūs kūriniai meistriškai fiksuoja žmogaus sielos vingius, tautos istoriją, epochos dvasią.

– Jūs – ne tik knygų autorius, bet ir vertėjas. Kaip įkėlėt koją į vertimų vagą?
– Kartais sakoma: norint išversti gerą rašytoją, pačiam reikia būti to paties lygmens rašytoju. Jeigu verčiama grynai techniškai, galima išversti gana tiksliai, sklandžiai, bet kiek toje knygoje liks originalo dvasios? Juk reikia numanyti, o kartais ir labai tiksliai žinoti, ką autorius turėjo omeny, kas paslėpta tarp eilučių. Todėl reikia puikiai mokėti ne tik tą kalbą, iš kurios verti, bet ir gimtąją; reikia išmanyti ir aprašomų dalykų kontekstą. Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kaip galima būtų adekvačiai išversti Juozą Erlicką? Jo tekstuose – lietuvio mentalitetas, mūsų gyvenimo aktualijos, subtilios užuominos ir asociacijos, – viso to nežinodamas ir nejausdamas, tūlas prancūzas ar vokietis kažin ar juoksis ten, kur mums juokinga.
Esu iš rusų kalbos išvertęs tris knygas, kiekviena jų buvo vis kitokia, joms prireikė skirtingo kiekio pastangų. Genadijaus Praškevičiaus „Vilkolakis“ (fantastiniai apsakymai) buvo tarsi treniruotė, testas sau pačiam. Kadangi tekstas gana lengvai įkandamas, šis vertimas man buvo veikiau valios išbandymas, nes bet koks privalomas, monotoniškas darbas man iškart kelia nuobodulį, pasipriešinimą.
Kiti du kūriniai jau buvo kur kas sudėtingesni. Venedikto Jerofejevo „Maskva – Petuškai“ – prozos forma parašyta poema. Joje tiek rusų girtuoklių slengo, žargono, kad labai sunku rasti lietuviškų atitikmenų, todėl pravartu ne tik gerai suprasti, apie ką kalbama, bet galbūt ir būti išbandžiusiam tokį gyvenimo būdą. O sakiniai pakilūs, filosofiški, melodingi, savotiškai intelektualūs…
Ši disidentinė knyga pirmąsyk plačiau nuskambėjo gal apie 1989-uosius. Iki tol Sovietų Sąjungoje beveik nebuvo literatūros, kuri atspindėtų, kaip iš tikrųjų žmonės mąsto, kuo gyvena. Ši knyga tuomet buvo skaitoma per BBC radiją, o paskui man ją dovanojo bičiulis, puikus  poetas ir vertėjas Jura – Georgijus Jefremovas. Jis, turėdamas verslininko gyslelę, Maskvoje įsteigė pirmąją akcinę įmonę ir parengė spaudai „Maskva – Petuškai“; spausdinti ją teko Danijoje.
Gavęs tą iš užsienio slapčiomis pargabentą knygą, perskaičiau: tai bent! Saldainis. Tiktai kas ją  išvers į lietuvių kalbą? Paskambinau Virgilijui Čepaičiui, baigusiam aukštuosius vertimo mokslus Maskvoje. Jis pasakė: žinau tą kūrinį, nuostabus, bet – neišverčiamas! Kitas geras vertėjas Vladas Šimkus pasakė panašiai: ačiū, perskaičiau, susipažinau, ne mano jėgom…
Pamažėl išsiaiškinau, kad šitoji knyga jau išversta į italų, prancūzų, vokiečių, anglų kalbas, ir tada pyktelėjau: argi užsieniečiai geriau suvokia rusų alkoholiko išgyvenimus ir būsenas, negu mes, kone pusę mažiaus bendravę su rusais? Po galais, juk ir aš pats skersai išilgai išvažinėjau visą Sovietų Sąjungą… Taip pasidrąsinęs, kibau į šią apysaką ir po truputį, po truputį išverčiau; išleido Rašytojų sąjungos leidykla, niekas nepasakė, kad vertimas nevykęs…
Po kurio laiko leidykla „Tyto Alba“, žinodama mano patirtį verčiant specifinį tekstą, pasiūlė man  išversti Viktoro Pelevino romaną „Čiapajavas ir Pustota“. Jame buvo dar daugiau slengo, narkomanų, kriminalinių nusikaltėlių, girtuoklių, žodžiu – gatvės žodyno. Gerokai pasikamavau, tačiau visą laiką jaučiau tam tikrą intrigą: pajėgsiu – nepajėgsiu? O tekstas tikrai pavydėtinai puikus. Vertimą, priešingai nei autorinę kūrybą, galima planuoti, kiekvienai dienai paskyrus tam tikrą puslapių skaičių. Taip per pusę metų ją ir išverčiau – gėrėdamasis verčiamu tekstu, tiesiog juo kaifuodamas.

– O rašydamas knygas – dirbat ar kaifuojat?
– Knygų rašymas, kaip pradžioj sakiau, man jau senokai yra gyvenimo būdas. Ir taip teigiu ne todėl, kad save laikyčiau labai dideliu menininku. Bet jeigu aš rašau ir man tai svarbu, visa kita savaime atkrenta, nebeegzistuoja. Žiauru? Galbūt.
Kai dar buvau studentas, su draugu laikiau nemėgstamos lotynų kalbos egzaminą. Nutarėm: jeigu pavyks išlaikyti, sudeginsim vadovėlį vidury kambario! Tačiau išlaikę ėmėm svarstyti, kuo ta nabagė knyga kalta, kad mes tokie nemokšos? Panašiai ir rašant knygas: atvargęs visą sumanymą, jauti palengvėjimą, vidinį pasitenkinimą, tylų džiaugsmą, kad vis dėlto nepasidavei pagundoms, įveikei tekstą ir save.

– Spalio 10 d. šventėte 70-mečio jubiliejų. Anykščių kultūros centre vyko graži šventė, pasveikinti susirinko ne tik Jūsų kūrybos gerbėjai, bet ir draugai, artimieji. Ar Jums pačiam buvo smagu?
– Gal negražu prisipažinti, bet baisiausiai nemėgstu tokių švenčių, viešų liaupsių, pagyrų. Man skirtą renginį netgi ketinau pavadinti „jubiliejiniais šermenimis“… Nežinau, gal tokiais atvejais kai kas ir nuoširdžiai pašneka, bet kai visi būtinai, privalomai apie tą patį… Ginkdie, nenorėčiau įžeisti sveikinusiųjų, bet man kur kas malonesni kitokie įvertinimai. Štai, pavyzdžiui, Gražina Masiulienė, aktoriaus Algimanto Masiulio našlė, man paskambina ir sako: „Jūsų knygą „Pabėgėlė“ perskaičiau ketvirtą kartą. Kai neturiu, ką veikti ir ko skaityti, aš ją paimu ir man vėl malonu ją skaityti“.
Arba: išėjus pirmajai mano knygai apie žydus, pėdinu Anykščių gatve, mane sustabdo nepažįstama močiutė ir sako: „Jūs labai šviesus žmogus“. Ir nueina… Nenoriu puikuotis, bet suprantu, kad kažkam galbūt iš tikrųjų bent akimirkai gyvenimą prašviesinau. O tokie dalykai negali būti nesvarbūs.

– Ar jubiliejai priverčia susimąstyti apie prabėgusį laiką, apie tai, kas dar laukia ateityje?
– Be abejo, priverčia. Juk niekas negalvoja, kad gal šiandien ar rytoj numirsiu, gyveni ir tiek. Mane ypač sukrečia bendraamžių ar už mane jaunesnių bičiulių netektys. Atrodo, žmogus buvo stiprus, už mane gerokai daugiau sveikatos turėjo, o štai jo jau nebėra. Keistai susiklosto likimai… Prisimenu Alfonsą Maldonį – koks vyras buvo! O jau seniai po velėna…
Stebina ir keisti sutapimai, palyginimai. Štai poetas Vaidotas Daunys. Buvo metas, kai mudu abu buvom jauni redaktoriai, aš vadovavau „Moksleiviui“, jis „Žvaigždutei“. Einam sykį per Vilniaus senamiestį – ir staiga, kad pradės skambinti bokšto laikrodis! Taip iškilmingai, kone lemtingai. Vaidas ir sako: „Kaip manai, kam dabar skambina varpai – tau ar man?“ Aš atrėžiau: „Jau tik ne man!“ Pajuokavę išsiskyrėm. Po kelių dienų išgirstu: Vaidas reklamos sumetimais norėjo kilti balionu, vėjas netikėtai nuplėšė balioną nuo žemės, Vaidas norėjo jį sulaikyti, bet nepavyko, liko įsikibęs, kol nebeišlaikė jėgos…

– Pradėjom kalbėt apie Jūsų gražų jubiliejų, o pabaigėm istorijom apie išėjusius bendražygius, draugus. Bet gyvenimas ne tik minorinių spalvų pilnas. Kas Jums teikia džiaugsmo?
– Mes dabar labai dažnai ir labai daug mokomės gyventi, nuolat kalbam apie tai, kaip reikia gyventi, ką valgyti, kuo rengtis, kaip vaikus auklėti, plaukus šukuoti, sulieknėti – vis kalbam apie tai, kaip reikia reikia reikia… Tuo tarpu, man atrodo, kiekvienas žmogus intuityviai jaučia ir supranta, kaip jam iš tiesų reiktų gyventi, kas jam tinka, kas – ne. Turėtume ne tiek kalbėti apie gyvenimą, o gyventi, paprasčiausiai gyventi! Auginti, dirbti, kurti, bendrauti, dalyvauti, mokytis iš klaidų. Ir – mažiau to teorinio smegenų sukimo, kuris kai kam iš tiesų susuka protą…
Man įstrigo vieno Izraelio rašytojo apsakymas apie tai, kaip žmogus vis giliau skverbėsi į pažinimą, jau pradėjo justi visokius subtilius virpesius ir garsus, kol pagaliau išgirdo: „Žmogeli, ko tu kiši snapą, kur tau nereikia?“  Ir iš tikrųjų – nebūtina viską perprasti, be to, tai yra neįmanoma, niekas visko neperprato, nepažino, tai tiesiog neduota žmogui. Nes jeigu žmogus viską aprėptų ir pajėgtų, jis jau būtų Dievas.

– Jūsų jubiliejaus proga Anykščių garbės ambasadoriaus Ukrainoje Virginijaus Strolios ir jo gyvenimo draugės, leidyklos „Baltija Druk“ direktorės  Rūtos Malikėnaitės iniciatyva, Ukrainoje buvo išleistas pašto ženklas su Jūsų portretu. Ar Jums tai buvo staigmena? Beje, ant ženklo esate pristatomas kaip lietuvių literatūros klasikas. Džiugu?
– Tikrai buvo staigmena. Nieko nežinojau, net neįsivaizdavau, kad taip galėtų būti. Kita vertus, visi žinome, kaip sunku bičiuliui jubiliejaus proga kažką originalaus padovanoti. Tam reikia gerai pažinti žmogų, jo polinkius, veiklą, pagaliau – tam reikia šviežios idėjos. Juk lengviausia būtų nueiti į parduotuvę ir nupirkti kokį ąsotį ar laikrodį. Bet Virginijus su Rūta ne tokie, jiems malonu padaryti žmogui siurprizą. Ir aš jiems nuoširdžiai dėkingas! Ką man reiškia šis pašto ženklas? Miela, kūrybiška dovanėlė, drąsus, labai vykęs pokštas, gal ir tam tikra provokaciją, ant kurios, regis, kai kas ir visai rimtai užkibo…
O kalbant rimčiau, man ne prie širdies, kai šiandieniniai kūrėjai patys susideda save į vadovėlius ir pasiskelbia klasikais – mano galva, tokį vardą gali suteikti tik laikas.

– Sakoma, kad žmogaus vertybės, gyvenimo pajauta, požiūriai užsimezga ir pradeda formuotis dar vaikystėje. Kokia buvo Jūsų vaikystė?
– Mano vaikystė… Duok, Dieve, dabartiniams vaikams turėti tokią vaikystę kaip mano! Nepaisant to, kad nebuvo nei televizorių, nei gardumynų ar brangių žaislų, mes turėjom labai daug – nuo ryto išeidavai laukais, miškais ir kloniais… Ir maudėmės kada panorėję, ir lankus darėm, ir keliavom… Dabar sako – norint išmokti plaukti, reikia eiti į baseiną. Koks baseinas? Juk upė čia pat… Kartais išgirstu sakant, kad miestas anykštėnams grąžina upę, tuomet galvoju: kas ir kada buvo atėmę iš mūsų, pašventupio vaikų, Šventąją? Niekas niekada, kada norėjom, tada ją ir turėjom…

– Be kitų literatūrinių apdovanojimų esate ir kelių Anykščių skiriamų premijų – Teresės Mikeliūnaitės, Antano Baranausko, Juozo Tumo-Vaižganto – laureatas. Ar Jums svarbios šios premijos? Ar tik premijos Jus ir tesieja su minėtais asmenimis?
– Premijos – tam tikra kūrybos įvertinimo, pripažinimo forma, negalima jomis nesidžiaugti. Tačiau jos yra daugiau simbolika, jokia premija neišmokys rašyti talentingiau nei sugebi. Įdomiausias yra pats kūrimo procesas, dalyvavimas jame, atgarsio laukimas. O kai jau sulauki, kas toliau? Sigitas Geda, gavęs Nacionalinę premiją, per radiją kalbėjo: „Na va, pasiekiau Olimpo viršūnę, ir kas toliau man belieka? Na, nebent tik nusižudyti?“
Ir išvis: nūnai intrigos dėlei vis eskaluojamas kalbėjimas apie tai, kas yra geresnis mene ar literatūroje, yra bevaisis. Menas, kaip ir gera knyga, yra daugiau nei daiktas, tai greičiau esybė erdvėje, jis negali būti visų vienodai apčiuopiamas, visiems vienodai brangus, visų vienodai lygiai suprantamas ir mėgstamas.
O iš jūsų suminėtų pavardžių šiuokart būčiau linkęs išskirti Vaižgantą. Jo aistringą, pilietišką, patriotišką publicistiką, kurios nūnai be galo trūksta, jo be galo šviesią, tolerantišką, jokių intrigų nepalaužtą asmenybę. Net labai kritiškomis šiandienos akimis žiūrint, jis buvo tikras dvasininkas, dvasios galiūnas, sugebėjęs pakilti aukščiau partijų ir tuo pačiu metu nepamiršęs paprasto žmogaus, sielojęsis ir varpais skambinęs dėl tėvynę, tautos vienybę tykančių pavojų.  
 
– Turite iškalbos dovaną. Politika nesidomite?
– Giminėje kai kas mano, jog esu gimęs pamokslininku. Ką čia slėpti – mėgstu didaktiką! Jeigu dalykai man svarbūs, aš negaliu jų neišsakyti. Labai norėčiau, kad visi mano vaikai gyventų netoliese. Nenormalu, jeigu savo vaiką matai kartą per metus, tad kai susitinkam, negaliu neišdėstyti savo teorijų, neiškenčiu neprabilęs apie tėvynę Lietuvą, laukiančią savo vaikų…
Politika? Ja domėjausi nuo mokyklos suolo. Ilgokai tikėjau tuo, ką sakė mokytojai, rašė laikraščiai, knygos. Vis dėlto pasirinkau studijuoti lituanistiką – tam tikru požiūriu tai buvo ne tik artimas dūšiai, bet ir politinis pasirinkimas.
Pertvarkos laikais buvau Rašytojų sąjungos Publicistikos komisijos pirmininkas, važinėjau į sąjunginius publicistų seminarus ir parveždavau tokios informacijos, kokios lietuvių spaudoj dar nebuvo… O paskui eidavau pėsčias iš Antakalnio į darbą, kad ilgiau matyčiau Gedimino bokšte plevėsuojančią Trispalvę. Savo noru išėjau iš „Moksleivio“, net iš Rašytojų sąjungos valdybos – man atrodė, kad metas užleisti vietą jaunesniems, drąsesniems, laisvesniems. Buvau kviečiamas tiek sąjūdiečių, tiek LDDP, bet, turėdamas porą sutarčių su leidyklomis, nusprendžiau tapti laisvu menininku. Kartais dėl to gailiuosi, bet paskui nusiraminu: šiaip ar taip, esu gimęs po Svarstyklėm…          
Kaip bebuvę, negaliu, nemoku būti abejingas šiandienos politinio gyvenimo aktualijoms.
Dažnai girdėdamas nusiskundimus, jog valdžia nemyli savo piliečių, manau, jog tai tik dalis tiesos. Esmė – mes, lietuviai, nemylim, negerbiam, netausojam, nepalaikom savo tautiečių, vienas kito. Paskaitai laikraščius, paklausai televizijos, radijo, užmeti akį į komentarus internete – kiek pykčio, patyčių, arogancijos ir nepakantumo! Dėl kiekvieno žodžio – įsižeidimas, dėl kiekvieno krislo – rietenos… Ko tada norėti iš politikų, valdžios? Kokie mes, tokia ir valdžia.
Lietuvos likimas ne kokių nors išrinktųjų, pateptųjų, o mūsų visų reikalas. Ir pirmiausia – jaunimo. Girdžiu jaunus emigrantus sakant: mes sugrįšime, kai jūs ten susitvarkysite. Jei šitaip ir toliau mąstysime, su Lietuvėle teks amžinai atsisveikinti, liks tik vietovės pavadinimas. Jauniems Lietuvoje nepatinka maži atlyginimai, darbo atmosfera, bendravimo kultūra? Tai atvažiuokit,  dalyvaukit rinkimuose, protestuokit dėl valdžios aplaidumo, skiepykit naujus santykius – viską turim padaryti patys! Antraip mums ims nurodinėti kiti, galbūt budrūs kaimynai…  

– Pats daug keliaujate… Jums svarbu tautinis identitetas ar vis dėlto esate pasaulio pilietis?
– Ką reiškia pasaulio pilietis? Seniai žinomas posakis: kas myli visą žmoniją, tas nemyli nieko… Prancūzas ar žydas įsižeistų, jei kas paklaustų, ar jie nori būti prancūzu, žydu? Ir jie tai išdidžiai vadina patriotizmu. Visos tautos, didelės ir mažos, turi teisę į patriotizmą, teisę ginti savo interesus; mūsų interesai kuklūs, mes nenorim valdyti jūras ir salynus, kontroliuoti pasaulio bankus ar rinkas – mes viso labo siekiam išlikti kaip tauta, kaip garbinga savarankiška valstybė.
Pakilus Atgimimo bangai, visi giedodami ir raudodami sukilome, skandavome Lie-tu-va, atsirado nauji pavadinimai, terminai: tautinė mokykla, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas… Ar ne keista, kad, praėjus 30 metų, žodis „tauta“ jau lyg ir nepageidaujamas, dvelkiantis nacionalizmu? Didžiuodamasis savo valstybės naryste ES ir NATO, bent aš būčiau linkęs vadintis ne beasmeniu europiečiu ar pasaulio piliečiu, o savo žemės vaiku – lietuviu.
Ir dar viena mintis šia – vertybių – tema. Kai mes išlydime savo vaikus į užsienį, kai sveikiname vieni kitus švenčių progomis, ko linkime? Sveikatos, meilės, sėkmės, pinigų. Bet kažkodėl nebegirdėti linkint: būk garbingas! O juk garbė – didelė vertybė, dėl jos eidavo į dvikovas, japonai net nusižudydavo, Darius ir Girėnas dėl didesnės tautos garbės metė iššūkį Atlantui… Gaila, tačiau mūsų laikais garbė tapo lyg ir seniena, kliuvinys, o kai šitaip, galima daryti bet ką, gyventi su bet kuo ir bet kur – netgi pametus vaikus ar beglobius tėvus. Ar garbinga keisti partijas kaip pirštines? Ne. Ar garbinga politikui vieną dieną viešai sakyti taip, kitą – kitaip? Ne. Tai kodėl tai jau tapę mūsų kasdienybės norma?

– Jeigu „lydekai paliepus, man panorėjus“ Jums būtų leista ištarti didžiausią norą, ką pasirinktumėt?
– Norėčiau nusimesti kalnelį nuo pečių ir vėl tapti 30-metis. Tokio amžiaus jau esi sąmoningas, jauti gyvenimo spalvas, grožį, pilnatvę, esi atsakingas, turi tikslą. Sovietmečiu mūsų pasirinkimai  buvo labai riboti, daugybė dalykų mums buvo draudžiami. Kadangi esu smalsus, būtų labai įdomu išbandyti, ką pajėgčiau nuveikti per gyvenimą dabartinėmis, laisvės sąlygomis.