Kavarskiečio medžiotojo Alvydo Eimonto filmavimo kamera gegužės 28-osios naktį Dabužių miške užfiksavo mešką. Šleivakojė apsilankė žvėrių maitinimo vietoje.
Medžioklės žinovas Vladislovas Maslinskas ,,Anykštai“ sakė, kad meškos apsilankymas Anykščių rajone jo nestebina. ,,Galbūt tai ne viešnia, o jau mūsų meška, kuri ir peržiemojo Lietuvoje“, – svarstė V.Maslinskas.
Meškos Anykščių rajone nėra naujiena
Kadangi teoriškai Lietuvoje meškų nėra, jų medžioklė nėra reglamentuota. Tiksliau, jų nėra medžiojamųjų žvėrių sąraše. ,,Dabar aišku, kad sėdėdamas medžioklės bokštelyje gali sulaukti draugo“, – juokėsi Kavarsko būrelio medžiotojas A.Eimontas.
Pernai vėlų rudenį, iškritus pirmajam sniegui, meškos pėdsakai buvo pastebėti Svėdasų seniūnijoje.
„Svėdasų krašte (tiksliau, prie Aulelių esančiame Juodkalnyje) labai panašu, kad apsilankė meška!!! Pėdsakai sniege, kuriuos matėme šiandien išėję pasivaikščioti, labai panašūs į atvaizdus pėdsakų, internete pateiktų ir pristatomų kaip meškos, vaizdus“ – pernai rudenį ,,Facebook“-e rašė svėdasiškis Zenonas Navickas.
Šių metų gegužės pradžioje meška fimavimo kamerų buvo užfiksuota Biržų rajone. Ten ji taip pat, kaip ir Dabužių miške, atėjo į žvėrių maitinimo vietą ir paėdusi išėjo.
Pastaraisiais metais meškos ar bent jų pėdsakai pastebėti Panevėžio, Telšių, Ukmergės, Radviliškio, Varėnos rajonuose.
Esame tarp ,,meškingų“
valstybių
Eurazinis rudasis lokys gyvena Baltarusijoje, Belovežo girios masyvai šiems žvėrims tinkama teritorija. Didelė meškų populiacija ir Estijoje. Todėl, pasak V.Maslinsko, lietuvių neturėtų stebinti į mūsų šalį atklystančios meškos. Jos gali migruoti, ieškodamos naujų maitinimosi teritorijų, gali keliauti ir dėl meilės reikalų – ieškodamos partnerių. Kadangi pastaraisiais metais meškos ar bent jų pėdsakai Lietuvoje pastebimos dažnai, pasak V.Maslinsko, nėra absurdiška manyti, kad mes jau turime nuosavą mešką. Gal ta meška ar meškos, kurios pastebimos Lietuvoje šią žiemą, mūsų šalyje ir pramiegojo žiemodamos.
Eurazinių rudųjų lokių patinai sveria iki 400 kg., patelės 150 -250 kg. Paprastai lokiai atsiveda 1-2 jauniklius. Šie gyvūnai yra visaėdžiai – meškos medžioja ir smulkius, ir stambius gyvūnus. Pasak V.Maslinsko, uogaujanti, grybaujanti ar iš avilių bičių medų kopinėjanti meška nėra pasakų kūrėjų išmislas, o realybė.
Baisus žvėris
Medžioklės žinovas aiškino, kad, aptikus vilko irštvą su vilkiukais, galima drąsiai vilkiukus imti į rankas – vilkė žmogaus nepuls, nes veikia jos savisaugos instinktas. Vilkė greičiau praras vaikus nei rizikuos gyvybe. Tokiose situacijose meškų elgesys yra visai kitoks: žmogui atsidūrus tarp motinos ir vaikų, išgyvenimo galimybės įsibrovėliui lieka minimalios. ,,Pritrenkia, užmaskuoja, paskui grįžta ir panaudoja maistui“, – kaip kartais su žmonėmis elgiasi meškos, dėstė V.Maslinskas.
Jis aiškino, kad meškos neabejotinai pavojingesnės nei vilkai ar lūšys – ir dėl savo galių, ir dėl elgesio modelio. ,,Lūšys dažnai gyvena visai arti žmonių, bet jos sugeba išlikti nepastebėtos. Jos yra tykotojos, renkasi nesunkiai įveikiamą grobį. Be to, lūšys yra prastos bėgikės“, – kalbėjo V.Maslinskas. Negirdėti atvejų, kad ir kitose šalyse vilkai ar lūšys būtų puolę žmones, bet apie lokių išpuolius – informacijos yra į valias. Tiesa, dažnai kalti ir patys nukentėjusieji, kurie apsigauna dėl meškų išvaizdos: regis, nerangūs, taikūs gyvūnai, tačiau jeigu ji jau nusprendžia paragauti žmogienos – galimybių pabėgti nėra.
Reikia apsimesti, kad esi
didelis!
Skaitydamas rekomendacijas, kaip Sibire apsisaugoti nuo meškų, radau originalių pastebėjimų. Pavyzdžiui, nurodoma, kad nėra buvę atvejų, kad meška užpultų žmonių grupę, kurioje būtų buvę bent trys asmenys. Rašoma, jog vaikštant po teritoriją, kur potencialiai gali būti meškų, būtina kelti triukšmą – rėkauti, daužyti pagaliais į medžius, nes šleivakojės greičiausiai nenorės turėti reikalų su tokiu problemišku asmeniu. Pamačius mešką, rekomenduojama virš galvos iškelti kuprinę, krepšį ar dar kažką, ką nešiesi ar turi po ranka. Meška neva galvos: ,,Obana, koks didelis priešas!”- ir nepuls. Smagiausias įstrigęs patarimas apie žmogaus santykius su meškomis: ,,Jei tu nematai meškos, tai nereiškia, kad ji tavęs nemato.”
V.Maslinskas dėstė, kad meškos nėra tokios bendruomeniškos ir šeimyniškos kaip vilkai. Vilkai gyvena šeimynomis – mama, tėvas, pirmamečiai vilkiukai ir antramečiai vilkiukai. Maitinančiai ir vaikus prižiūrinčiai motinai kiti vilkų šeimos nariai parneša maisto. Vilkai medžioja būriais, veikia strategiškai, sugeba apsupti būsimą maistą. Bet lokiukus augina tik mama. ,,Gal tėvas kažkur būna, gal ir nelabai toli, bet vaikų auginimas meškų šeimynose yra motinų rūpestis“, – aiškino medžioklės žinovas.
Žymusis Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas yra nurodęs, kad paskutinė Lietuvos meška buvo nušauta 1883 metais. Viduramžiais meškos buvo Lietuvos simbolis, jų buvo pilni miškai. Tačiau lietuviai jas nuolat ir beatodairiškai naikino. Meškos intensyviai medžiotos ne dėl to, kad gurmanai valstiečiai labai būtų norėję meškienos – jos naikintos kaip ideologinis priešas. Kaip ir vilkai, meškos mielai renkasi lengvai prieinamą maistą – avis, veršius ir kt., o ūkininkai savo turtu niekada nebuvo linkę dalytis.
