Gydytoja Stasė Krasauskienė saugo brangiausių žmonių - savo žuvusių vaikų - buvimo pėdsakus.
Leidykla ,,Vitae Litera ‘’ išleido pirmąją žinomos anykštėnės, gydytojos Stasės Krasauskienės knygą – romaną ,,Kai nutyla paukščiai”.
Nors romano veikėjų vardai, pavardės, veiksmo vieta nesiejami su Anykščiais, tačiau anykštėnai nesunkiai atpažins ilgametės Anykščių gydytojos, akušerės ginekologės S. Krasauskienės romane jos pačios netektį ir skausmą, 2010 metų sausio pradžioje į automobilio avariją patekusias abi dukras Iloną Žurumskienę (akušerę ginekologę) ir Renatą Timinskienę (akių ligų gydytoją) , žentą Vaidą Žurumską (ginekologą) anūkes Agnę ir Ievą Žurumskaites ir anūką Roką Timinską.”
Solidžios apimties (320 puslapių) kūrinyje autorė pasakoja istoriją apie kaimo sodyboje gyvenančią mergaitę Akvilę, jos paauglystę, mokyklinius metus, medicinos studijas Vilniaus universitete, gyvenime sutiktus žmones, meilę, santuoką ir be galo skaudžią jos šeimos tragediją. Nors romano veikėjų vardai, pavardės, veiksmo vieta nesiejami su Anykščiais, tačiau anykštėnai nesunkiai atpažins ilgametės Anykščių gydytojos, akušerės ginekologės Stasės Krasauskienės romane jos pačios asmeninę patirtį – didžiulę netektį, skausmą, automobilio avarijai išplėšus brangiausius žmones – dukras, žentą, anūkę ir anūką, o gyvenimas virtęs bežade tuštuma, kai nebegieda paukščiai ir kasdienybė grasina naujais praradimais. Ši knyga nepaliks abejingų, nes skausmas, širdį draskanti motinos ir močiutės gėla verčia virpėti širdį, smogia klaikų praradimą, juodą nežinią ir trapią viltį išgyvenančio žmogaus sopuliu bei kaskart nepaliauja stulbinti motinos meilės, tikėjimo, vidinės stiprybės stebuklu. Romano redaktorė ir maketuotoja – Danutė Ruseckaja, viršelio maketuotoja Violeta Neimontaitė, viršelio iliustracijos autorė – Agnė Žurumskaitė, autovarijoje žuvusi Stasės Krasauskienės anūkė.
Anykštėnės gydytojos romanas ,,Kai nutyla paukščiai” – pirmoji Stasės Krasauskienės knyga. Ją sudaro penkios dalys : ,,Prologas”, 4 skyriai ir ,,Epilogas”. I-oji dalis ,,Dar tik pamokas ruošė” pasakoja apie pagrindinės veikėjos Akvilės mokyklinius metus, pirmąją meilę ir išdavystę, anksti atrastas gyvenimo vertybes, glaudų ryšį su tėvais, seserimi, atsakomybę ir norą gyventi dorai, neišduodant savo principų ir orumo. Jaunutė romano herojė Akvilė žavi savo veiklumu, energija, jautrumu draugų nesėkmėms, noru suprasti kitą, padėti tam, kuris, pats suklupęs, įskaudinęs pačią Akvilę, reikalingas užuojautos, supratimo ir atleidimo. Guosdama ją išdavusį mylimąjį, mergina jo ,,žvilgsnyje matė kančią. Ji visa esybe veržėsi prie mylimojo. Nieko nesakiusi, paėmė vaikino ranką, lyg norėtų atimti jo skausmą“. Jai užtenka stiprybės kelti tą, kuris pametė, suklydo, bet Akvilė nesidairo atgal ir pradeda naują gyvenimo lapą – eina ,, ten, kur daug kartų tekės ir leisis saulė ir ateitis galbūt bus daug šviesesnė“.
Antrosios romano dalies siužeto vingiai leidžia pamatyti Akvilės – studentės gyvenimą, kai ji, ,,nuvijusi tolyn ankstyvosios jaunystės praeitį, užrakino ją savyje ir pasinėrė į mokslus, kurie kursas po kurso darėsi vis sudėtingesni ir įdomesni“. Įtemptas darbas, praktika medicinos įstaigose, greitosios pagalbos stotyje, sporto treniruotės grūdina merginą, padeda suvokti, kad ,,meilė – ne mainai : duok man – duosiu tau. Meilė – tai sugebėjimas džiaugtis mylimojo laime. Ji privalo iš savo gyvenimo išbraukti tai, kas trukdo judėti pirmyn, ir praeitį palikti praeičiai“. Ryškėja nepaprastai tvirtas, patrauklus ir brandus romano veikėjos charakteris ne tik gebant atleisti kitam, paleisti tai, kas neturi ateities, kas nužydėjo, bet ir susidūrus su pirmosiomis neatšaukiamomis netektimis – tėvelio mirtimi, baime dėl kaime likusios vienišos motinos. Akvilė, išgyvendama skaudų likimo smūgį, privalo kurti savo gyvenimą – susižada su bendrakursiu, bet ir vėl , išvydusi jo plėšrią aistrą, polinkį pasiduoti instinktams, savininkiškumą ir cinizmą, nutraukia sužadėtuves. Šis sprendimas atneša išsivadavimą ir leidžia vėl kvėpuoti, o aplankiusi ramybė skatina nenustoti tikėti ateitimi.
Trečioji knygos ,,Kai nutyla paukščiai” dalis – ,,Akimirkos, dėl kurių verta gyventi”. ,,Senas autobusas dardėjo duobėtu asfaltu ir vežė Akvilę į naują jos gyvenimo etapą”. Pirmieji žingsniai rajono ligoninėje, ,,įsikūrusioje sename klebonijos pastate”, ant skardžio, kurio ,,apačioje tekėjo upė” – šios detalės aktyvina skaitytojo vaizduotę, o dažnas anykštėnas iš jų atpažins senąją Anykšių ligoninę, prisimins jos istoriją. Romano erdvės aprašymuose esama ir daugiau detalių, keliančių asociacijas, susijusias su Anykščiais : miestą dalija tiltas per upę, už jo – autobusų stotis, horizonte – gražus, svaiginantis pušų šilas, miestelio parke išlieta čiuožykla…Šioje romano dalyje vėl regime Akvilės gyvenimą, bloškiantį ją į naują meilę, kuriai ir vėl nelemta išsipildyti, į naujus iššūkius ir išbandymus, į sudėtingą ir dažnai ne tik džiuginančią, bet ir skaudinančią profesinę gydytojos, akušerės ginekologės, patirtį. Epizoduose, pasakojančiuose apie kasdieninį darbą miestelio ligoninėje, gausu sudėtingų profesine prasme situacijų, reikalaujančių priimti vienintelį teisingą sprendimą, neišvengtas klaidas ir jų pamokas. Įdomūs šioje romano dalyje sukurti Akvilės kolegų , ligoninės gydytojų, portretai: Akušerijos skyriaus vedėjas Petras Zabulis, ,,stambus, žilas, kiek garbanotais plaukais vyras”, jo žmona – akušerė Aldona, jauna gydytoja Eliza, akušerė Stefanija, ginekologė Jolanta, jaunas gydytojas Petras Tamulis, akušerė Karvelienė. Jų charakteriai piešiami įtaigiai, vaizduojant kasdieninių santykių peripetijas, per elgesį, reakcijas, veiklos būdus ir modelius išryškinamos medikų vertybės, kartais šokiruojančios ir nuviliančios požiūriu į gyvybę ir mediko pareigą. Pavaizduoti portretai, kaip ir veiksmo erdvės aprašymai, nejučia skaitytoją anykštėną verčia ieškoti gydytojų, realiai dirbusių Anykščiuose, prototipų (prisipažinsiu, kad skaitydamą romaną mintyse bandžiau atpažinti medikus, pas kuriuos lankiausi, su kuriais susidūriau gyvendama Anykščiuose). Kaip ten bebūtų, trečiojoje romano dalyje Akvilė pajunta gyvenimo prasmę : ,,darbas Akušerijos skyriuje buvo sudėtingas sunkus<…>, tačiau teikiantis pasitenkinimą.” Akvilės gyvenimas irgi atranda savąją vagą : ji išteka, vienas po kito gimsta vaikai – dvi dukrelės ir sūnus. Gyvenimo upės tėkmėje bėga dienos ir metai, auga vaikai, renčiamas didelis ir erdvus namas, kad užtektų vietos visiems, o užaugę vaikai jau kelia sparnus – kuria savo gyvenimus, kurių nelygumus, duobes ir anūkų nešamą palaimą Akvilė priima kaip neprilygstamą dovaną, kurios ,,pakuotėje<…> svarbiausia buvo jos didelė šeima“.
Paskutinės, ketvirtosios romano dalies ,,Kodėl nutilo paukščiai?” dėmesio centre – nelaimė, suardžiusi, išdraskiusi, atėmusi tai, kas brangiausia, dukroms su anūkais išvykus pailsėti į naujametinę kelionę. Sukrečia motiną, močiutę aplankiusi artėjančios tragedijos vizija, pranašingas sapnas: ,,Akvilė pamatė save, kabinančią rieškutėmis juodą, su žemėmis susimaišiusią tešlą, kurią ji dėjo į dubenį ir ruošėsi kepti blynus. Ją sustabdė tuo metu jau miręs svainis, sakydamas: ,,Neimk tu tos tešlos.” Apie šį sapną Stasė Krasauskienė yra pasakojusi ,,Anykštai” po lemtingos tragedijos, nusinešusios 4 gyvybes ir septyneriems metams bei penkiems mėnesiams, iki paskutinio atodūsio, į komą panardinusios antrąją dukterį ir galų gale ją atėmusios. Šis epizodas itin autobiografiškas, leidžiantis brėžti paralelę tarp romano veikėjos Akvilės ir kūrinio autorės gyvenimo.
Romanas ,,Kai nutyla paukščiai” alsuoja autentišku skausmu, dreskiančiu kiekvieną, skaitantį Akvilės gyvenimo istoriją. Negali nejaudinti Motinos gėla ir stiprybė, nes amžina yra tiesa, kuri tampa esminiu romano moto, kad ,,motinoms sunku gyventi be savo vaikų. Jos visada jų ilgėsis. Tai baisi gyvenimo anomalija, verčianti jaustis taip, lyg jos gyventų savo išėjusiųjų vaikų ir anūkų sąskaita“. Šis Stasės Krasauskienės kūrinys verčia suprasti, koks trapus ir vienkartinis yra gyvenimas, visai neprimenantis žaidimo smėlio dėžėje, nepanašus į skaitytą knygose, ,,kad vienintelė , tikra ir pastovi yra Motinos meilė, <…> bet ir ji yra bejėgė“. Sukrečia romano epiloge Akvilės sakomi žodžiai : ,,Kai Dievo meldžiau pagalbos, pamaniau, kad Jis arba manęs negirdi, arba yra ne Visagalis…/ Atleisk man, Viešpatie!“ Romanas ,,Kai nutyla paukščiai” kiekvienam kalba apie dalykus, laužančius žmogų, bet negali nekelti susižavėjimo autorės nuoširdumas, drąsa, stiprybė, gebėjimas prabilti apie tai, kas taip artima, iškentėta, krauju užmokėta. Motinos Meilė, Viltis ir Tikėjimas gyvybės amžinu pulsu, tapęs atrama, nugulęs į kūrinio puslapius, padeda atrasti dabartį ir gyventi.
