Siaurojo geležinkelio bėgiais pro Anykščius traukiniai dunda jau 120 metų.
Traukinys buvo technikos stebuklas, kurį pasikinkęs, rodosi, viskam pasirengęs XIX amžiaus žmogus ėmė judėti iki tol nematytais greičiais dar nepatirtų, stulbinamų atradimų link. Būti keleiviu, mėgautis kelionių romantika – tai kur kas daugiau nei pėsčiojo judėjimas bibliniu greičiu, tegul ir teisingu keliu, bet pernelyg lėtai.
Tuo pat metu žmones fabrikuose keitė mašinos, prakutę ekonominio pakilimo šuoliais judančios pirmyn Rusijos imperijos žmonės buvo pajėgūs savo tikėjimą įkūnyti, milžiniškų naujojo baroko stiliaus bažnyčių neįtikėtinai aukštais bokštais kilti kuo arčiaus dangaus…
Geležinio kelio stebuklas iš prigimtinės Anglijos persimetė į žemyną – Belgiją, Prancūziją, Vokietiją, galiausiai – į carinės Rusijos imperiją, šalį, kuri savo ūkio augimu stebino ir baugino pasaulį. Pirmieji geležinkeliai, nutiesti Petrapilyje, sostinę sujungė su valdovų rezidencija Carskoje Selo, o po to jau plieninio žirgo greičiu plito po visą milžinišką šalį. Apie 1861 m. rusiško standarto – 1520 milimetrų pločio vėžės bėgiai, išsidriekę rytiniu Lietuvos žemių pakraščiu, geležiniu keliu, skrodžiančiu ir Vilnių, sujungė du pasakiškus miestus – Petrapilį ir Varšuvą. Amžiaus pabaigoje imta tiesti ir mažesnius, vos 750 milimetrų vėžės geležinkeliukus. Vis daugiau patirties įgyjanti, plieno kelius Rusijos, Baltarusijos, Estijos, Ukrainos žemėse tiesianti Pirmoji Rusijos privažiuojamųjų kelių bendrovė, gavusi leidimą pačioje 1898 metų pradžioje, neįtikėtinu tempu, mažiau nei per dvejus metus, valiojo nutiesti 144 kilometrų ilgio Siauruko atkarpą iš Švenčionėlių į Panevėžį. Apylinkių gyventojus stebindami ir baugindami, Aukštaitijos laukais ėmė dundėdami riedėti garu ir dūmais alsuojančių garvežių tempiami traukinių sąstatai.
Universali tai buvo transporto priemonė, intensyviai gabenanti krovinius ir keleivius. Mažais vagonais į Panevėžį ir Švenčionėlius ar mažesnes stotis keliavo labai daug miško medžiagos, grūdų, kurie buvo taip reikalingi puikiesiems Panevėžio malūnams. Juose malti miltai buvo gabenami į Latvijos pajūrio miestus, Petrapilį, buvo vertinami kaip geriausi visoje imperijos Europinėje dalyje. Žmonės judėjo patogiai ir kelionės smagumais gėrėdamiesi, galėdami tiesiog sėdėti, dūmoti, rūkyti pypkę, užkandžiauti ar mielai plepėti ir kartu patogiai judėti. Kas begali būti nuostabiau? Maldininkai, kadaise keliavę į Vilniaus Kalvarijas, pulkais žingsniavę „apaštalų kojomis“ pėsčiomis, šventam žygiui gaišę visą savaitę, dabar patogiai važiavo traukiniu. Darbštaus ir uolaus mažojo traukinuko keleiviais tapo darbininkai, studentai, prekybininkai, inteligentai ir tiesiog paprasti piliečiai – traukinys buvo tikriausia tautos pramoga. Jaunimas važiuodavo į vakaruškas, vyresni skubinosi į atlaidus, kruopštieji sodiečiai vežė į miestus šį tą parduoti ar ko reikalingo nusipirkti.
Bildesiais svaigino naujasis kelionių pasaulis, auginęs svajones apie tą nežinomą, veik visuomet laimingą žemę, visą pasaulį – ten, kur veža traukinai, ir dar toliau. Tačiau kartu radosi ir gelbstintis tėvynę suvokimas, kad laimingesnis pasiliekantis. Traukiniui dingus už posūkio ar blausiai melsvuose šilų toliuose, daugelis atsidusdavo, ašarą nubraukdavo : traukinys išveždavo mieliausius žmones į svetimas šalis laimės ieškoti, kariuomenėje tarnauti, kažkokioje nežinomybėje, baugiame mieste uždarbiauti, mokytis. Taigi traukinys buvo ir išsiskyrimo su namais, atskirties simbolis. Širdį pusiau plėšė skausmingas ir gailus gausmas, traukiniui judant iš Anykščių stoties su keliais krovininiais vagonais, prikimštais žmonių. Birželio 14 –osios skausmu ir karo pradžia buvo pažymėtas tas istorinis, nepamirštamas stuksenimas. Niekas nieko nepamiršo. Tas išgyventas ilgesys, baimė, kaip ir viltis – visuomet buvo ir pasiliko su žmogumi. Metai bėgo, keitėsi kartos, keitėsi vagonai ir garvežius dyzeliniai lokomotyvai pakeitė, jau kitaip, be dūmo, be garo lakiojo pirmyn judantys.
Ne tik žmogus amžių gyvena. Šimtmetis vos nesutapo su mažojo Aukštaitijos traukinuko mirtimi. Tokia pat pabaiga atėjo, kokia daugumą mažųjų Lietuvos geležinkelių jau buvo ištikusi. Slėgė tvyrojusi nežinia, vienišų keleivių, persmelktų artėjančios pabaigos, ilgesingi žvilgsniai. Gal kai ką lėmė tas tūkstantis su trupučiu parašų, kuriuos uoliai rinko ir legendinis stoties viršininkas Jonas Beliauskas, po pusės amžiaus tarnystės šiame poste pasitraukęs traukinuko šimtmečio jubiliejaus metais į užtarnautą poilsį.
Gedulingas maršas nuskambėjo 2001 metų kovo mėnesį: siaurukas buvo uždarytas, bet labai greitai, jau tų metų vasarą, buvo įsteigta VšĮ „Aukštaitijos geležinkelis“, kuriai ir buvo patikėta saugoti išlikusias vertybes, o ekskursantams bei nuotykių ieškotojams keliones ir pramogas organizuoti. Daug gražių dalykų per tuos metus būta: jausta dvasios bendrystė, atminties didybė, dalytasi linksmybe, laukta viltingos šviesos. Juk buvo ir Šv. Antano bei Marijos Karalienės atlaidų traukiniai, buvo kelionės „Siaurukas plius dviratis“, kurių smagiausioji – Mindauginės, buvo ir paslaptingieji „Božolė“ reisai, susidūrimai su pašėlusiais plėšikais ties Žažumbrio ąžuolu, daug kas iš to gėrio išliko, kai ko netekome, gal dar daug turistinių kultūrinių produktų – gardžių patiekalų alkstančiam, pramogų ir pažinimo keliautojui sukurta bus. Buvo daug Siauruko vadovų, komandų, daug laimėjimų, nesutarimų, bet viltis šviesiu geležinkelio žibintu švyti. Šviesos spinduliu, kuris nušvies kelią į ateitį. Viltimi švies, kad suras valdžios vyrai tuos reikalingus pinigus, tegul ir du ar tris šimtus tūkstančių, kad linksmiau traukinukas stuksėtų, kad smagiau kelio meisteriai vinis į pabėgius kaltų…
Didis rūpestis ir džiaugsmas 120 metų jubiliejaus sulaukus ir šalia Anykščių stoties besiglaudžiančiam Siauruko muziejui (A. Baranausko ir A. Žukausko – Vienuolio memorialinio muziejaus siaurojo geležinkelio istorijos ekspozicijai). Muziejaus mylėtojai kviečiami istorinius daiktus, pirmiausia lagaminus, dovanoti. Juk kaip būtų gražu, prasminga, jei ekspoziciją papildytų bent 120 senovinių lagaminų, kiekvieniems išgyventiems metams po vieną. Tad anykštėnai, šalies gyventojai, užsieniečiai, – vežkite, neškite lagaminus mums ir pateksite į amžiais gyvuosiančią istoriją.
