,,Kaliningradas – akmenų, laisvo elgesio moterų ir karinių dalinių miestas“, – sakoma žinomiausiame kalambūre apie prūsų žemėse stūksantį rusų miestą. Rusiškai šis posakis skamba gražiai, beveik kaip eilėraštis. Dvi paskutinės jo dedamosios lyg ir aiškios, nekvestionuojamos, o akmenys, matyt, sietini su griuvėsiais. Nes dauguma kitų pasaulio miestų turi akmenų ir uolų daugiau nei Kaliningradas.
Sienos pervažiavimo greitis nuo eilės ilgio nepriklauso
Nuo liepos 1-osios lietuviams leidus į Kaliningradą važiuoti be vizų, į šį kraštą susiruošė ir mano šeimyna. Dukrai, nemačiusiai Rusijos – edukacija, o žmona, matyt, po kelionės į Baltarusiją pakeitė požiūrį į slavus. Nes prisimenu, kaip ją prieš dvidešimt metų nusivežiau atostogų į Svetlogorską ir dėl to poilsio iki šiol esu kaltas.
Formaliai vizų į Kaliningradą vis dar reikia, bet tik formaliai – internetu užpildai formas ir po kelių dienų į elektroninį paštą įkrenta viza. Ši paslauga yra nemokama. Telieka dokumentą atsispausti spausdintuvu. Pildant paraišką kilo keblumų dėl nuotraukų, kaip besifotografavau – forma mano veido nepriėmė. Teko keliauti iki fotoateljė, nes kompiuteris žino, kokią dalį nuotraukos turi užimti veidas, kiek kūnas ir mano barzda, vėliau paaiškėjo, kad dėl šių problemų barzda niekuo dėta.
Rugpjūčio pradžioje į Kaliningrado sritį įvažiavome pro Panemunės-Sovietsko muitinę, grižome po kelių dienų pro Černiševskoje-Kybartų pasienio postą. Įvažiuojant į Kaliningrado sritį eilėje buvo keli automobiliai, grįžtant – keliasdešimt. Tačiau eilėje prie sienos abu kartus praleidome panašiai tiek pat laiko – 2-3 valandas. Įvažiuodamas tik iš trečio karto teisingai užpildžiau automobilio deklaraciją. Pirmąjį kartą įrašiau, kad vežamės 400 eurų grynais, pagalvojau, gal rusams bus smagiau, kad į jų kraštą turtuoliai įvažiuoja. Bet muitinkas (o gal pasienietis) nubraukė mano eurus ir liepė perrašyti deklaraciją. Kai įteikiau jam naują variantą, pareigūnas supyko, aprėkė už tai, kad vardą ir pavardę užrašiau kirilica, o dar ir tėvavardį pridėjau. Supratau, kad žmogų įžeidžiau, bet, atrodytų, ir jis pats turėjo galimybių abi klaidas pataisyti jau pirmojoje korektūroje. Vardą ir pavardę rusiškoje deklaracijoje reikia rašyti taip, kaip parašyta mūsų pasuose, o tėvavardžių apskritai nedera nurodyti, jeigu mes jau jų neturime, t.y. pasuose nerašome.
Įvažiuojant į Kaliningrado sritį pro Sovietską, pirmąjį lankytiną objektą tenka kirsti dar prieš Rusijos pasienio postą. Garsusis karalienės Luizės tiltas per Nemuną dažnai literatūroje nurodomas kaip pagrindinė knygnešių trasa, mat vokiškoje Tilžėje (dabar Sovietskas) spaudos draudimo metais buvo spausdinama lietuviška literatūra ir po to gabenama į Rusijos imperijai priklausiusią Lietuvą.
Tiesa, ,,pagooglinus“ tenka nusivilti: nei dabartinis Luizės tiltas, nei jo pirmtakas knygnešių prakaito kvapo nėra uostęs. Karalienės Luizės vardą gavo 1907 metais pastatytas tiltas per Nemuną, kurį vokiečiai susprogdino traukdamiesi per Antrąjį pasaulinį karą. Dabartinis tiltas pastatytas 1947-aisiais. Karalienė Luizė gyveno 34-erius metus, Prūsijos karaliui Fridrychui Vilhelmui III -iajam spėjusi pagimdyti 10 vaikų. Vienerius metus karalienė Luiza praleido Klaipėdoje, lankėsi Tilžėje.
Retas atvejis, kai Vikipedija dirba operatyviau nei realybė. Šioje internetinėje enciklopedijoje nurodoma, kad ,,Panemunės-Sovietsko ruože, apie du km į rytus nuo senojo tilto, pastatytas naujas 300 m ilgio tiltas. Karalienės Luizės tiltas tapo pėsčiųjų, dviratininkų ir maršrutinių autobusų eismui skirtu tiltu.“ Nieko panašaus, rugpjūčio pradžioje dar visi, norintys patekti į Kaliningrado sritį (ir atvirkščiai – norintys iš jos išvažiuoti), trynė senąjį tiltą. Beje, mano antinavigatoriškos savybės pirmiausia nuvedė į dar neveikiantį, bet jau įrengtą būsimą pasienio postą. Kažkoks košmaras – šviesaforai mirksi, bet nei žmonių, nei automobilų. Marsiečiai, ne kitaip, visus pagrobė.
Sustok! Nusilenk!
Pirmasis malonus dalykas įvažiavus į Rusiją – degalinė, kurioje kuras ir cigaretės kainuoja dvigubai pigiau nei Lietuvoje. Antrasis džiaugsmas – miesto aikštė, kurioje lėktuvas, malūnsparnis ir visa gauja tankų. Garbingiausioje vietoje – tankas T-34. ,,Sustok! Nusilenk! Legendinis T-34“, – skelbia užrašas rusų ir vokiečių kalbomis šalia šio galiūno. Vokiškas užrašas demonstruoja savitą, Stalinui būdingą humoro jausmą. Tačiau patriotinius impulsus užrašas leidžia. Mačiau, kaip šešiametis bamblys aplink tanką vaikėsi metais jaunesnį vaiką – ,,Sustok ir nusilenk legendiniam T-34“. Aišku, vyresniajam nėra labai svarbu, kokia proga prisiknisti prie jaunėlio, bet šį kartą jis lyg ir legaliai reikalauja pagarbos…
Sovetskui ir už kelių kilometrų esančiam Nemanui (Ragainė) skyrėme tik keletą valandų – Kaliningrade per ,,booking“ sistemą buvome užisakę apartamentus, į kuriuos derėjo atvykti padoriu laiku.
Sovetske pastebėjome sunkvežimius su ,,Vičiūnai Group“ užrašais, o laikraštyje ,,Chronika Ambera“ radau bendrovės ,,Vičiūnai-Russ“ darbo skelbimą. Ši įmonė Sovietske pagalbiniams darbininkams siūlo 310 eurų, pakuotojams – 400 – 460 eurų, linijų operatoriams – 540 eurų atlyginimus. ,,Vičiūnai – Russ“ ieško ir juridinio skyriaus vedėjo, buhalterio, menedžerio ir t.t. Prie šių pareigybių siūlomas atlyginimas nėra nurodomas.
Tad žvilgsnis ir į Sovetską, ir į Nemaną – tipiškas žiūrėtojo pro automobilio langą vertinimas. Kiek atokiau nuo miestų centrų – daugybė apleistų namų, o kaimuose žemės ūkio veiklos požymių praktiškai nerasta. Sakot, ir pas mus ligoninė bei biblioteka griūva… Oi, vaikeliai, jūs nematėt Sovetsko griuvėsių mastų! Tiesa, jau Sovetske į akis krito esminis rusų privalumas – jie turi labai daug elektros ir tuo didžiuojasi. Dėl šios priežasties XX amžiaus pradžios vokiškų rūmų, paverstų daugiabučiais, fasadai puošiami gal trijų centimetrų diametro kabeliais: šeši, aštuoni ar dešimt tokių kabelių gražiausiose namų vietose, šalia vienas kito. Lyg kiekviename iš butų būtų įrengta po nedidelę aukštakrosnę.
Dukra, užsiėmusi navigacija, po šios kelionės yra labai edukuota. Mat navigacija nežino rusiškų pavadinimų – veda ne į Sovetską ir Nemaną, o į Tilžę ir Ragainę. Na, dėl šių dviejų ,,išpiarintų“ vietovardžių – dar bala nematė, bet keli žinot, kur Gostas, Šventapilė ir Cimerbudė, nesikeikiant.
Iš Nemano vakarėjant išvažiavome į Kaliningradą. Pavažiavus kelias minutes, kažkuris iš mūsų trijulės atkreipė dėmesį, kad plačiame kelyje esame vieni. Vienatvė tęsėsi keliolika kilometrų, kol prie Kaliningrado trasos prisijungė automobilių srautas iš Sovetsko. O iki tol niekas neatvažiavo priešpriešomis, nieko nesimatė priekyje ir niekas mūsų nesivijo…
Butas po ,,euroremonto“
Kaliningrado srities plotas 15 tūkst. kv. kilometrų arba gerus 4 kartus mažesnis nei Lietuvos. Gyventojų srityje – apie 1 mln. Taigi, gyventojų tankumas Kaliningrado srityje netgi didesnis nei Lietuvoje. Tačiau žiūrint plika akimi atrodo, jog po senąsias prūsų žemes kaip po dykras važinėji. Matyt, toks įspūdis susidaro todėl, kad Kaliningrado srityje beveik nėra kaimų, praktiškai nėra vienkiemių. Pačiame Kaliningrade įsikūrę beveik pusė srities gyventojų – per 400 tūkst., o aglomeracijoje – apie 700 tūkst. gyventojų. Po 30-40 tūkst. gyventojų turi Sovetskas, Černiachovskas, Baltijskas, Gusevas. Srityje yra dar 7 per 10 tūkst. gyventojų turintys miestai.
Butą trims naktims netoli Kaliningrado centro užsisakėme už 180 eurų arba 20 eurų žmogui už vieną naktį. Apsistoti Kaliningrade buvo galima ir perpus pigiau. Bet tada būtume turėję gyventi toliau nuo centro ir būstas, matyt, būtų buvęs labiau nušnerkštas. O mūsiškis butas beveik prabangus, švarus ir ,,tik tik po euroremonto“. Tiesa, pravėrus laiptinės duris, vaizdas ne pats geriausias – remonto ji nemačiusi bent 30 pastarųjų metų. Ir dar tie kabeliai virš kiekvieno iš daugiabučio durų, tokia laidų raizgalynė, lyg kiekvienai lemputei būtų atvesta po atskirą kabelį.
Buto šeimininkas mus pasitiko sutartu laiku ir dar aikštelėje pasaugojo vietą automobiliui. Išvažiuodami su juo neatsisveikinome: kaip buvo sakęs, įmečiau buto raktus į pašto dėžutę ir iškeliavome namo.
Beje, pasikeisti eurus į rublius mažesniuose miestuose yra keblu. Panašiai, matyt, kaip Anykščiuose – reikia ieškoti veikiančio banko padalinio, kurie savaitgaliais ir ne darbo valandomis nemėgsta dirbti. Tačiau grynųjų pinigų Kaliningrado srityje reikia tik tualetams, o visur kitur gali kaišioti banko kortelę. Net už gultus pliaže gali atsiskaityti kortelėmis.
