Beprotišku greičiu lekiančioje kasdienybėje mes neturime laiko – jo vos užtenka rytiniam kavos puodeliui, trumpam „labas rytas“ kolegai, o jau likusi diena priklauso nuo to, kas pažymėta išmaniųjų telefonų užrašinėje. Jeigu darbų sąrašas „leis“, galbūt liks kelios minutės paskaityti pasaką vaikui prieš miegą… Taip ir sukamės lyg rate įkalintos voverės, kurių gyvenimus reguliuoja supersvarbių ir nesvarbių darbų prigrūstos užrašinės…
Tačiau ateina diena, kai svarbiąją užrašinę tenka palikti namie… Ateina diena, kai, užuot vykęs verslo pietų ar ėmęsis kurti svarbias strategijas, savo išmaniajame telefone randi žinią: „Išėjo…“ Skausmas sustingsta gerklėje, o atrodo – norėtum tik šaukti, visam pasauliui išrėkti apie tave užklupusią neteisybę… Kodėl tas taip mylėtas, brangintas, širdyje gyvenęs žmogus kaip tik dabar buvo pakviestas į kelionę? Nelieka nieko kito, tik skaudama širdimi, rankoje gniaužiant gėlės žiedą ateiti paskutinį kartą atsisveikinti…
Aš nesu prieš tradicijas, nesu prieš nusistovėjusius ritualus, esu už tai, kad klausytumėm savo širdies. Yra teigiančių, kad palaikų deginimas, vos kelios valandos, skirtos atsisveikinti su velioniu, yra bėgimas nuo paties mirties fakto, nenoras įsisąmoninti, priimti, susitaikyti su netektimi.
Esu dalyvavusi ne vienose laidotuvėse, kuriose šermenys truko dvi paras… Ar nuo to mirties faktas man buvo mažiau skaudus, ar turėjau užtektinai laiko mintyse atsisveikinti su brangiu žmogumi? Ne… Ir gal tai, ką pasakysiu dabar, daugeliui nepatiks, bet sėdėti dvi dienas prie tau brangaus žmogaus karsto ir klausyti, kaip Marytės dukra ištekėjo už alkoholiko vyro, o Pranas gyvena su dvidešimčia metų jaunesne „merga“, o kur dar Ilona, kuri kasmet perkasi po naujus kailinius, nes jos vyras yra penkių firmų direktorius – bepigu jai maudytis turtuose…
Laidojant brangiausią žmogų – Mamą – vienintelis dalykas, ko man trūko, laiko – laiko pabūti tyloje, laiko pabūti tik su Ja… Taip norėjosi vakare, kada žmonės jau išsiskirstė, pastovėti prie jos karsto ir prisiminti, atsiprašyti, padėkoti, pažadėti…
Nesutinku su tuo, kad palaikų deginimas, trumpesnis šarvojimo laikas, yra tik tam, kad būtų patogiau mums, gyviesiems… Geriau nuoširdžiai atsisveikinti per tris valandas, negu dvi paras klausytis nenusisekusio Bronytės gyvenimo istorijos…
O iš tikrųjų norėjau rašyti apie tai, kad artimojo mirtis mus visada supurtys, šiek tiek pristabdys, gal net leis suvokti, kokie buvome laimingi, turėdami vieni kitus… Tačiau gyviesiems – gyvenimas, mirusiems – amžinybės dovanos…
Nereikia laukti to skambučio, kuris praneš – „Išėjo…“, o patiems imti telefoną ir, verslo pietus sutrumpinus penkiolika minučių, pakviesti tą, dėl kurio lietum ašaras amžinai atsisveikindamas, susitikti, pabraidyti po nukritusius spalvotus lapus, išgerti puodelį arbatos ir pasakyti: „Tu man brangus dabar, tu man reikalingas dabar…“
Po kelių dienų ant savo brangiausiųjų išėjusiųjų kapų degsim žvakutes. Vieni paskęsim maldoje, kiti – prisiminimuose… Prisipažinsiu, ne visada, stovėdama apie artimųjų amžinojo poilsio vietos, gebu sukalbėti maldą… Bet būna, kad prisimenu akimirkas, praleistas kartu… Kai kurios jų užgniaužia gerklę… Vienais metais, degdama žvakelę ant Mamos kapo, prisiminiau, kaip kartu važiavome į Santariškių klinikas – ilgos eilės laukiant tyrimų, dar ilgesnės – rezultatų… Nuėjom kartu su Mama į klinikų kavinę… „Man užteks tik kavos, juk viskas čia taip brangu…“ – nejaukiai pasijuto Mama, o man dingtelėjo, kad tai vienas iš labai labai retų atvejų, kada ji lankėsi kavinėje… Pyrago gabalėlį Jai nešiau sunkiai tramdydama ašaras…
O su a.a. teta Jane žaisdavom mano mėgstamiausią stalo žaidimą – „Arklių lenktynės“. Dabar suprantu, kad ūkyje darbų pakakdavo nuo aušros iki sutemų, bet nors vieną partiją ji su manim visada sužaisdavo.
Todėl, lankydama artimųjų kapus, ne visada jiems siunčiu maldą, man melstis ne visada išeina…
Gal naivu, bet tikiu ir tuo, kad mirusiems nereikia mūsų ašarų, nereikia mūsų skausmo, kuris trunka kelerius metus. Tikiu, jog jie nori, kad mes gyventumėm – semtumėm gyvenimą pilnomis saujomis: pastebėtumėm saulėtekius ir saulėlydžius, atrastumėm naujas šalis, kvatotumėm iš širdies, verktumėm, kai labai skauda, mylėtumėm tuos, kurių dažnai mylėti neleidžia be perstojo pypsintys mobilieji telefonai arba amžinas laiko neturėjimas… Esu tikra, kad jie viso to nori, nes mus mylėjo ir visada mylės…
O degdami jiems žvakeles vilkimės, kad nuo jų jiems bus šilčiau ir šviesiau: juk lygiai to paties – šviesos ir šilumos – jie linki mums, likusiems čia.
