Konstantinas Sirvydas – paminklas perkeltas, o muziejus nunyko

Šiais metais sukako 440 metų, kai Anykščių rajono Dabužių apylinkėse, Sirvydų kaime, gimė lietuvių raštijos pradininkas, leksikografas, mokslininkas, visuomenės veikėjas, kūrėjas, kunigas prof. Konstantinas Sirvydas.
Dabar garbiojo kraštiečio gimimo vietą žymi tik krūmais apaugęs akmuo. Atgimimo metais iškilmingai pastatyto garsaus skulptoriaus, medalininko Jono Žuko įspūdingo paminklo K. Sirvydui nebėra nei ženklo. Senasis paminklas, kurį niokojo vandalai, saugumo dėlei perkeltas į Dabužių bažnyčios šventorių.
2013–2018 m. Sirvyduose veikė privatus K. Sirvydo muziejus, kurį įkūrė ir iki gyvenimo pabaigos globojo pedagogas, lituanistas Antanas Šleikus.

Atgimimo metais – iškilmingai buvo atidengtas paminklas

Prie kelio, vedančio į Sirvydų kaimą, menamoje K. Sirvydo gimtosios sodybos vietoje, prie seno aukšto medžio, iš tolo matyti paminklinis riedulys, o priėję arčiau, pritvirtintoje šlifuoto akmens plokštėje skaitome įrašą „Šiame Sirvydų kaime 1579 m. gimė lietuvių raštijos pradininkas Konstantinas Sirvydas“.
Šis akmuo guli toje pačioje vietoje, kurioje 1988 m. buvo pastatytas ir ąžuolo vainiku apjuostas anykštėno, neseniai mirusio skulptoriaus Jono Žuko sukurtas paminklas iš medžio ir metalo. Paminkle (tiksliau – atverstos vario knygos puslapyje) įrašyti žodžiai: „Daug vundenų negali ažugesti meilės muno“, kitame puslapyje – Sirvydo gimimo ir mirties (1578–1631) datos.
Atidengiant paminklą, kalbėjo žymus kalbininkas Z. Zinkevičius, rajono kultūros skyriaus darbuotojai, dalyvavo filologijos mokslų daktarė V. Daujotytė – Pakerienė, literatūros kritikas ir rašytojas V. Sventickas, iš Sirvydų kaimo kilęs A. Šleikus ir kiti. Iškilmės persikėlė į Anykščių kultūros rūmų salę, kur vyko šventinis vakaras. Jo metu daug kalbėta apie K. Sirvydo lingvistinę veiklą, kūrybinį palikimą ir suvokimą, kad tautos dvasia gali reikštis tik gimtąja kalba.
Po kiek laiko aukštas paminklas buvo pradėtas niokoti ir išvežtas siekiant jį išsaugoti ir restauruoti, 2008 m. pakeistas rieduliu su užrašu, informuojančiu apie šiame kaime gimusį lietuvių raštijos pradininką. Teksto raidėms aptrupėjus, nubyrėjus, 2015 m. užrašas atnaujintas. Senasis paminklas 2009 m. restauruotas ir pastatytas Dabužių bažnyčios šventoriuje.
„Anksčiau J. Žuko paminklas stovėjo šioje nuošalioje ir retai lankomoje vietoje, tad nieko keista, kad laikui bėgant piktavaliai tą kompoziciją pradėjo niokoti. Gal nederamo elgesio jaunimui, gal kokiems chuliganams ar spalvotųjų metalų vagims paminklas užkliuvo – kas gi dabar ką beatseks? Buvo likę tik paminklo fragmentai, tad Anykščių savivaldybė nutarė jį išvežti, skyrė lėšų, kad būtų restauruotas. Į tą pačią vietą, kur stovėjo paminklas, buvo atgabentas šis didžiulis akmuo. Pamenu, kaip pyko Antanas, kad „kaip jie taip, nieko neinformavę, paėmė ir išvežė, „ištrėmė“ paminklą“ iš kaimo, kur jam vieta“. Mat Antanas visur dalyvavo kaip Sirvydų kaimo gyventojų atstovas. Prisimenu, paminklo atidengimo iškilmėse jis pasakojo prisiminimus apie senąjį sodžių, skaitė savo eilėraštį „Gimtinė“. Apskritai jis daug bendraudavo su Sirvydų kaimo pagyvenusiais žmonėmis, dažnai ten nuvykdavo, net ir būdamas pensininkas. Nuvykęs visada prie paminklo gėlių padėdavo. Kita vertus, restauruotam paminklui Dabužių bažnyčios šventoriuje, kuris dar ir aptvertas, tikrai yra geresnė vieta nei čia, ištuštėjusiuose laukuose“, – ,, Anykštai” Sirvydų kaime gyvenanti buvusio Kavarsko vidurinės mokyklos direktoriaus, lituanisto, kuris buvo vienas iš iniciatorių įamžinti K. Sirvydo atminimą jo gimtąjame kaime, pasakojo našlė pasakojo Sofija Šleikuvienė.

Sirvyduose gyvena keturi žmonės

S. Šleikuvienė parodo kelią link buvusio muziejaus – vyro Antano Šleikaus tėvų sodybos. Nukritusių rudeninių lapų fone iš tolo dėmesį patraukia sena dviejų galų troba su gražiai nudažytomis, atvertomis langinėmis, apsamanojusiu šiferiniu stogu. Netoliese matyti dar dvi sodybos. Pasak Kavarsko seniūnijos darbuotojų, šiuo metu Sirvydų kaime yra keturi gyventojai, deklaravę jame gyvenamąją vietą.
Visa Šleikų troba apkalta „toliumi“ (ruberoidu), įėjimo durys nudažytos ir dera su langinių ornamentais. Sofija atsargiai žengia į prieangį, kurio lentutės jau apirusios ir sukritusios nuo lietaus… „Kol Antanas gyvas buvo, viską čia tvarkė, dažė – tėvų sodybą remontavo savo lėšomis. Norėjo gražiai, gerai padaryt. Muziejus buvo per pusę trobos patalpos įrengtas. Dabar tik sienos beliko. Ką čia bepamatysit“, – rakindama trobos spyną, apgailestavo S. Šleikuvienė.

Apleistame muziejuje ironiškas užrašas ,,Sveikiname atvykusius”

Įžengus į trobos vidų, iš karto pastebima, kad čia – ne eilinės patalpos būta. Simboliška, bet dar išlikęs ranka padarytas užrašas ant pailgo kartono gabalo „Sveikiname atvykus“… Ant sienų dar likę pritvirtinti keli popieriaus lakštai, kuriuose – akimirkos iš sirvydiškių sambūrio. Ant staltiesėmis uždengtų stalelių – portretai, lentynėlėje – kelios knygos, likę keli paveikslai, šiek tiek nuotraukų…
Kiek drėgmės… Pavasarį visada atidarom langus, gerai išvėdinam. Aš pati labai retai kada beatvažiuoju čia“, – pasakojo 90 metų perkopusi miela senolė.
Pasiteiravus apie visą A. Šleikaus sukauptą medžiagą, daiktus, Sofija pasakojo, kad daugumą daiktų po vyro mirties 2018-iais jie atsivežė į Kavarską: „Čia, kieme, vyras buvo pasistatęs atskirą erdvę kūrybai. Šiek tiek juokaudamas sakydavo: „Čia bus mano paveikslų galerija. Tai štai ten esam sudėję didžiąją dalį medžiagos iš to muziejaus. Kai ką namuose saugom“.
Ant kartono lakštų iki šiol yra išlikusios suklijuotos serijos: „Sirvydai ir sirvydiečiai“, „Seno XVIII–XIX amž. Sirvydų kaimo planas“, „Senoji sirvydiečių karta. Jie mūsų prisiminimuose“, „Spauda apie Sirvydus“, „Sirvydiečių susitikimai“, „Mirtys Sirvyduose“.
Pasak pašnekovės, nėra buvę, kad kas nors iš Anykščių bibliotekos ar savivaldybės pasiteirautų dėl sukauptos ir nykstančios medžiagos…  

Lituanisto Antano Šleikaus sodyboje veikė K. Sirvydo muziejus
 
Pedagogas, literatas, tautodailininkas A. Šleikus Sirvydų kaime, savo gimtojoje sodyboje, 2013 metais buvo įkūręs muziejų.
 „Antanas pats vienas rodė didelę iniciatyvą – iki muziejaus atidarymo kruopščiai rinko, kaupė medžiagą ne tik apie K.Sirvydą, bet ir apie visus kitus sirvydiškius, nes kelios šeimos turėjo tą pačią pavardę. Juk buvo net trisdešimties kiemų kaimas, kurio pavadinimas taip pat galėjo kilti nuo pavardės Sirvydas. Antanui Šleikui, kaip literatui, šis muziejus buvo labai svarbus ir brangus. Pats ten viską tvarkė, švarino, taisė, surinko ir išdėliojo senovinius daiktus, menančius tuos laikus. Jis labai rūpinosi tuo muziejumi. Antanas Šleikus, rinkdamas duomenis, domėjosi viskuo:  senove, tuo, kaip gyveno sirvydiškiai, kiek jų, jau išėjusiųjų į kitą pasaulį. Bendravo su mokslininkais. Viską pats klijuodavo, sistemindavo, ranka braižydavo schemas, planus. Buvo suorganizavęs kraštiečių sambūrį –  įvyko keletas tokių sambūrių. Amžinatilsį mano vyras buvo kreipęsis į Anykščių rajono savivaldybę dėl lėšų skyrimo muziejui įkurti, tačiau jų nebuvo skirta. Daug buvo įdėta vyro pastangų, darbo, bet jokio ramsčio nebuvo, jokios pagalbos dėl muziejaus taip ir nesulaukė. Gaila, bet dabar tas namas stovi tuščias“, – pasakojo šviesaus atminimo A. Šleikaus žmona Sofija.
Paprašyta trumpai papasakoti apie savo vyro nueitą gyvenimo kelią, puikios atminties Sofija prisiminė faktus iš jo biografijos ir karjeros: „Antanas gimė Sirvyduose, Kavarsko valsčiuje. Mokėsi Dabužių pradžios mokykloje, po to – Kavarsko vidurinėje mokykloje. Jis buvo žodžio meistras – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, ėjo vadovaujamas pareigas Ukmergės mokyklose, buvo Kavarsko vidurinės mokyklos direktorius.
 Rašė tekstus, kūrė eilėraščius. Yra išleidęs keletą poezijos rinkinių. Eilėraščius spausdino rajoninėje ir respublikinėje spaudoje. Daug tapė. Jo tapyboje – Kavarsko miestelio peizažai, natiurmortai, keletas darbų religine tamatika.
 Iki pat gyvenimo pabaigos rūpinosi Sirvydo muziejumi. 2018-ųjų balandį Antanas atgulė Amžinojo poilsio. Nuo tada tas muziejus buvo pamirštas. Nežinau, bet jei išėjusieji ten, amžinybėje, mato dabartinį gyvenimą žemėje, tai Antanui turėtų būti tikrai sunku dėl neišsaugoto, tuščio ir apleisto muziejaus – juk jis tiek daug atidavė savęs, tiek įdėjo pastangų, darbo. Ko gero, pritrūko bent kažkokio, nors minimalaus, ramsčio iš valdžios atstovų. Niekas niekada nepaklausė, nepasidomėjo, nieko nepatarė, – apgailestavo Sofija. Ir tęsė: – Beje, Antanas labai norėjo būti palaidotas Dabužių kapinėse. Vis dėlto, pasitarusi su vaikais, įvertinusi visas realias galimybes dėl kapų lankymo ir priežiūros, nutariau vyrą palaidoti čia, Kavarske. Be to, ten, Dabužiuose, ir vietos šalia jo tėvų nebebuvo“.

Apie Konstantiną Sirvydą

Konstantinas Sirvydas – teologas, filosofas, rašytojas, kalbininkas, pamokslininkas, pirmojo lietuvių kalbos žodyno ir pirmosios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išleistos originalios lietuviškos knygos autorius. K. Sirvydas laikomas pirmuoju stambiu lietuvių kalbininku. XVII a. jis buvo geriausias lietuvių kalbos žinovas.
Literatūros istorikai ilgai diskutavo, kur tiksliai gimė K. Sirvydas, didis ir daug nusipelnęs Lietuvių raštijai žmogus.
Mokytojo vienuolio jėzuito raštuose aptikę ryškius Rytų aukštaičių tarmės ženklus, tyrinėtojai spėjo, kad leksikografas gimė bajorų šeimoje Sirvydų dvare, greta Anykščių. Jo gimimo metai nėra tiksliai nustatyti, manoma, kad tarp 1578 ir 1581 metų, dažniausiai cituojami 1579-ieji. Mokėsi penkiaklasėje Vilniaus jėzuitų kolegijoje, 1598 m. įstojo į Jėzuitų ordiną. Studijavo Rygos, Tartu, Nesvyžiaus, Pultusko jėzuitų kolegijose ir Vilniaus universitete.
Tapo šio universiteto profesoriumi, dėstė teologiją, Šventąjį Raštą. Nuo 1610 m. sakė lietuviškus pamokslus Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, taip pat lenkiškai pamokslavo Šv. Kazimiero bažnyčioje ir Katedroje. Tarp amžininkų garsėjo kaip puikus teologas: kai sekmadieniais ir per šventes viešai aiškindavęs Šventąjį Raštą, jo pasiklausyti susirinkdavusi sausakimša Šv. Kazimiero bažnyčia.
 Mirė 1631 m., būdamas 51-erių, nuo tais laikais nepagydomos ligos – džiovos.

Pirmasis lietuvių kalbos žodynas

K. Sirvydas tęsė Mikalojaus Daukšos ir Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio darbus, stengėsi įgyvendinti jų skelbtą lietuvių kalbos stiprinimo ir gaivinimo viešajame gyvenime programą. Siekdamas, kad tėvų šneka taptų plačiai, visose gyvenimo srityse vartojama rašto kalba, ją sistemino, normino, tobulino.
Jis parengė ir apie 1620 m. išleido pirmąjį lietuvių kalbos žodyną, kuris greičiausiai vadinosi Lotyniškų ir lietuviškų žodžių aruodu (Promtuarium dictionum Latinarum et Lituanicum). Greta lietuviškų žodžių „aruode“ (geriau – vadove) buvo pateikti ir jų lenkiški bei lotyniški atitikmenys. Vienintelis išlikęs ir Maskvos centriniame valstybiniame senųjų aktų archyve saugomas šio leidinio egzempliorius yra defektuotas – be pradžios ir pabaigos. Iš esmės jį perdirbęs ir papildęs, 1631 m. Sirvydas žodyną išleido antrą kartą. Dabar jo darbas vadinosi Trijų kalbų žodynu (Dictionarium trium linguarum). Svarbu tai, kad šiuo žodynu autorius įvedė į literatūrinę kalbą paties ir kitų autorių sukurtus žodžius, tebevartojamus ir šiandien (pavyzdžiui, mokytojas, gydytojas, iškalba, pratarmė).
Jėzuitų istorikai yra minėję Sirvydo 1630 m. parašytą pirmąją lietuvių kalbos gramatiką – Lietuvių kalbos raktą (Clavis linguae lituanicae). Deja, nėra išlikęs nei šis veikalas, nei daugiau žinių apie jį. Taigi, K.Sirvydas lietuvių kalbai siekė padėti mokslinius, akademinius pamatus, o žodžiams suteikti labiau apibrėžtas reikšmes. Jis ne tik iš gyvosios bei raštų kalbos rinko, bet ir kūrė lietuvišką žodyną, darė jį tinkamą įvardyti sudėtingam XVII amžiaus žmogaus pasauliui, to laiko visuomenės gyvenimui.

Konstantino Sirvydo indėlis į kalbotyrą

Dalis K.Sirvydo sukurtų naujadarų vartojami ir šiandien: taisyklė, spaustuvė, pratarmė, medvilnė, pardavėjas. Kiti neprigijo, pvz.: protomeilė (filosofija), vaikavedys (pedagogas), ženkladarė (fantazija), paniūrystė (melancholija). Tarp 10 000 lietuviškų žodžių pateikta nemaža reikšmingų politinio, visuomeninio ir dvasinio gyvenimo sąvokų.
Lietuvių kalba pristatyta ne tik kaip valstiečių, žemdirbių bendravimo priemonė, bet ir kaip galima intelektinio bei politinio gyvenimo kalba. Seimą Sirvydas siūlė vadinti sueiga, vietinį bajorų seimelį – susiėjimu, pilietį – gyventoju, tėvynę – tėvykščia, tautą – gimine. Jis skyrė valstybės ir respublikos sąvokas: valstybė, pasak jo, vadintina „viešpatyste“, o respublika – „bendryste, visiškyste, visatine“ (bendruomene, visuomene). Politikai, anot jo, esą skirtingi: prastą politiką, pseudopolitiką reikėtų vadinti „piktu politiku“, o gerą politiką – „geru ažuveizdėtoju visotimu“ (geru viešų reikalų tvarkytoju). Žodyne išskirtas ir visuomeniškai aktyvus asmuo: tai – „visotimis žmogus“. Dvasinį gyvenimą Sirvydas nusakė lietuviškais žodžiais: gėrybė (gerumas, dorybė), palaima, laimybė, laimė, kančia, sielavartas (sielvartas), buitis (būtis), būkla (būtis), sančius (būtis), nebuitis (nebūtis), dvasia, dvasas (siela), gailė (gailestis), gailybė (pyktis), garbingystė, gėrius (džiaugsmas), laisvė, meilė, meilelė, meilybė, padūksis (viltis), pajauta, sąžinia, šventybė.
K.Sirvydas parengė ,,Punktus sakymų Dievo žodžio“ – pamokslų santraukų, „punktų“, rinkinį – ,,Postilę“. Pats K.Sirvydas gyveno taip, kaip kitus mokė. Garsėjo nepaprastu darbštumu. Bičiuliams nerimaujant, kad tiek daug dirbdamas galįs pakenkti savo sveikatai, atsakydavęs, jog ir „gyvenąs tam, kad visomis jėgomis dirbtų Dievo garbei“. ,,Punktus sakymų“ rašė jau sunkiai sirgdamas. Mirė greičiausiai džiovos pakirstas. Prieš mirtį artimiesiems pasakojo, jog sapno regėjime Jėzuitų ordino įkūrėjas šv. Ignacas kvietęs jį dangun, į savąją draugiją.
Konstantino Sirvydo indėlis į LDK kultūrą, visuomenės formavimą buvo didžiulis. Su K. Sirvydu neabejotinai susijusi lituanistikos mokslo pradžia Vilniaus universitete, todėl lietuvių raštijos pradininko atminimui įamžinti Vilniuje yra skirtas skersgatvis. Dabužiuose 1989 m. devynmetei mokyklai buvo suteiktas Konstantino Sirvydo vardas (2010 m. skyrius buvo uždarytas); yra K. Sirvydo gatvė, stovi skulptoriaus Jono Žuko sukurtas paminklas didžiajam lietuvių kalbos kūrėjui ir puoselėtojui.

Vieta paminklui rasta, o kur saugoti buvusius muziejaus eksponatus?

Anykščių rajono savivaldybė pasirūpino, kad restauruotas puošnesnis ir ilgaamžiškesnis paminklas K. Sirvydui būtų pastatytas Dabužiuose (10 km. į vakarus nuo Anykščių), ant pakiliausios vietos – aptvertame Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios šventoriuje.
Kavarsko seniūnijos duomenimis, Dabužių II kaime gyvena 34 asmenys, Dabužių I kaime – 203 asmenys, deklaravę gyvenamąją vietą. Dabužių bažnytkaimyje daugiausia gyventojų būta 1979 metais – net 373.
Akmeninę paminklo koloną skrodžia besiritanti ašara, o metalinės atverstos knygos puslapyje įrašyti  prasmingi K. Sirvydo žodžiai gimtojo krašto tarme „Pažinkig, žmogau, kas esi: kaip didis ir kaip brungus“.
 „Paminklas nuo 2009 metų yra saugioje šventoriaus aplinkoje. Ši meninė kompozicija yra pagarbos ženklas Konstantinui Sirvydui. Šventoriuje esančio paminklo aplinka visada prižiūrima. Tikintieji, rinkdamiesi į atlaidus ar didesnes katalikų šventes, papuošia paminklo papėdę gėlėmis, fotografuojasi. Juo labiau kad šiemet paminėjome 440-ąsias iškiliojo kalbininko gimimo metines. Ne vienas nusilenkė Sirvydui ir pasilenkė prie knygos“, – teigė  klebonas, dek. kan. Petras Baniulis.
Dabužių bendruomenės pirmininkė Asta Uselienė ir aktyvus jos narys Egidijus Peldžius teigė svarstę galimybę priimti likusius išsaugotus eksponatus iš buvusio K. Sirvydo muziejaus.
„Mūsų bendruomenės namuose tikrai atsirastų vietos, jei ponia Sofija Šleikuvienė ir jos vaikai sutiktų visa tai padovanoti  Dabužių bendruomenės muziejui. Nedideliame muziejuje šiuo metu turime medžiagos, kurią esame gavę iš centrinės bibliotekos, be to, čia eksponuojami Vaclovo Tučinsko drožiniai ir kiti darbai, turime vertingos kopijuotos informacijos“, – pasakojo A.  Uselienė.
 „Žinoma, gaila, kad muziejaus Sirvyduose nebeliko. Tai neabejotinas ženklas, kad per maža dėmesio parodyta ne tik mūsų kraštiečiui Sirvydui, bet visam Sirvydų kaimui. Retas kuris iš turistų nepasuktų 10 kilometrų nuo Anykščių ir nenorėtų apsilankyti Sirvydo muziejuje. Taip, tai menamoji raštijos pradininko gimimo vieta, bet mums, vietiniams, tikrai svarbu saugoti rašytojo atminimą. Tikimės, kad rasim išeitį, aptarsim, kaip visa tai, ką saugo ponia Šleikuvienė, galėtų būti panaudojama“, – kalbėjo Dabužių bendruomenės pirmininkė A. Uselienė.