
Tapo madinga užpildyti anketą ir tapti organų donoru, jei kas nutiktų.
Prieš porą metų žurnale „Aukštaitiškas formatas“ žurnalistė Elvyra Sabalytė pasakojo apie Utenos rajono gyventoją, kuri mirštančio vyro širdį paaukojo kitam žmogui. Neturtingai gyvenančiai moteriai likimas už tokią auką atsiligino netikėtu būdu – perskaičiusi apie tai, kad našlė drovisi šypsotis, nes neturi už ką protezuoti dantų, pasisiūlė padėti Anykščių rajono ūkininkė, panorėjusi likti nežinoma. Tačiau odontologas, kurį surado žurnalistė, sužinojęs, koks tai reikalas, sutiko našlei dantis sudėti už dyką, o už ūkininkės skirtą tūkstantį maitintojo netekusiai šeimai buvo nupirkta buitinės technikos.
Ką manote apie donorystę? Ar sutiktumėte aukoti savo artimo organus, jei nėra išreikštos jo valios?
Ramūnas DAUGELAVIČIUS, arbatos meistras, žolininkas:
– Savo organus sutikčiau – gerai padėti ligoniams. Tačiau artimo žmogaus, jeigu nėra išreikšto sutikimo (nebūtinai notaro patvirtinto), tai gali būti ir pokalbis, be abejo, ne. Ligonius reikia užjausti, tačiau reikia gerbti ir žmogaus valią. Beje, yra religijų, kurios teigia, kad siela gyvena širdyje. Nesu žinovas, nenoriu nieko teigti, tačiau tokį sprendimą galėčiau priimti tik už save.