Burbiškio dvaro statytojų grafų Venclovavičių palikuonis Krokuvoje gyvenantis 36-erių metų Jacek Weclawowicz sako jaučiąs artumą Lietuvai.
Praėjusį savaitgalį Burbiškio dvare lankėsi dvaro statytojų grafų Venclovavičių palikuonis Jacek Weclawowicz.
36-erių metų J.Weclawowicz, Krokuvoje gyvenantis architektas, dalyvavęs Burbiškio dvaro restauravime, kelios jo įmonės pagamintos skulptūros puošia dvaro parką.
Konsultavo atkuriant dvarą
Grafų palikuonį J. Weclawowicz susirado ir į svečius pasikvietė naujieji dvaro valdytojai – Orinta Eivaitė-Hoang ir Kim Hoang. 2019-ųjų rudenį dvaro komplekso operatoriais tapę sutuoktiniai, panašu, eina kitais keliais, nei buvo įprasta šiuolaikiniams Burbiškio dvarininkams. Pačių dvaro šeimininkų buvome pakviesti susitikti su Venslovavičių palikuoniu, o ponia Orinta padėjo „Anykštai“ pakalbinti lietuviškai nekalbantį svečią.
Atsakydamas į mūsų klausimus p. Jacek sakė, kad nesijaučiąs esąs svečiuose. „Labai dažnai šį dvarą lankydavau, kai jis buvo restauruojamas. Diskutuodavome, ką ir kaip daryti. O dabar, kai viskas atlikta, viešnages į Burbiškį traktuoju, kaip grįžimą namo“ – kalbėjo Krokuvoje gyvenantis architektas. J. Weclawowicz turi nuosavą architektūros įmonę, kuri specializuojasi istorinių pastatų restauracijoje ir rekonstrukcijoje.
J. Weclawowicz tėtis Tomasz Weclawowicz – taip pat architektas, dviejų universitetų profesorius. „Svarbiausia, kad jis labai geras senelis. Tiesa, namų darbų anūkams daryti nepadeda“ – apie tėtį kalbėjo svečias.
Burbiškio dvaras pastatytas 1853 metais. Venclovavičiai jį valdė iki 1932-ųjų, kol paskutinė jo savininkė Liudvika Jadvyga Onoško-Venclovavičienė dvaro nepardavė iš JAV grįžusiam Petrui Kriaučiūnui. Pastarasis po metų, 1933 -aisiais, dvarą pardavė taip pat reemigrantui, kunigui Pranciškui Zabielai, kuris buvo paskutiniuoju Burbiško dvarininku iki nacionalizacijos.
Burbiškio dvaro savininkais buvo šešios Venclovavičių kartos. J. Weclawowicz kalbėjo, kad jis nežinąs, kurioje kartoje jo giminės protėvių šaka išaugo iš Burbiškio Venclovavičių. Giminės istorija daugiau domisi p. Jacek tėtis, kuris yra nurodęs, kad skaitė ir Antano Vienuolio-Žukausko apysaką „Vėžys“. Šios apysakos herojų ponų Put Putarleckių prototipais laikomi Venclavovičiai. Prof.T. Weclawowicz yra sakęs, kad anykštėnas rašytojas apysakoje „Vėžys“ gana tiksliai atskleidė jo giminės istoriją.
O J. Weclawowicz sakė, nesigilinąs į detales, tačiau Lietuva jam visuomet buvo labai svarbi. Vyras dėstė, kad nenorėtų užsiimti spekuliacijomis, kiek jame yra lenko ir kiek lietuvio. Pasak jo, čia jau būtų politikavimas. Kiek Lietuva J. Weclawowicz svarbi, jis atskleidė per detalę. „Kai rusai atakavo Ukrainą, buvo labai baisu. Pamaniau, kad kita auka gali būti Lietuva“ – kalbėjo J. Weclawowicz.
Sūnui suteikė lietuvišką vardą
Burbiškio dvarui J. Weclawowicz per pastarąją viešnagę padovanojo savo sūnų įrėmintas nuotraukas. Vienas iš sūnų pavadintas Hubert Vytautas, tai taip pat duoklė lietuviškoms giminės šaknims.
Vieni J. Weclawowicz seneliai iš Lenkijos, kiti iš Ukrainos, Lvivo. Šiame, senelių mieste, architektas gyvenęs visus metus. Į Lietuvą jis sakė kasmet atvyksta bent trejetą kartų, jo geriausias draugas – lietuvis. Tėtis prof.T. Weclawowicz į Lietuvą kiekvienais metais važiuoja tuo pačiu laiku, per Kaziuko mugę. Pasak p. Jacek, mugė tėčiui lyg atskaitos taškas, „patikrina“, kaip Lietuva išoriškai pasikeitė per praėjusius metus.
Grafo titulo nei p.Jacek, nei jo tėtis nebandė ieškotis. Pasak J. Weclawowicz, ir didelės prasmės tai daryti nėra, ir vargu ar Lenkijoje būtų jiems suteikti grafų titulai, nes istorinis pagrindas, matyt, būtų tik lietuviškas. „Lenkijoje lietuviški titulai nėra pripažįstami“ – aiškino svečias. Jis tikino, kad niekam savo kilme nesigiria. „Niekam nesakiau, niekas nežino. Vargu ar man tokie pasakojimai duotų naudos, greičiau padarytų žalą, aplinkiniai vertintų kaip pagyrūną“ – „Anykštai“ sakė J.Weclawowicz.
Žino apie giminės kapavietę
Anykščių koplyčia, kurioje rengiami koncertai ir tuokiami jaunavedžiai, iš esmės yra … Venclovavičių giminės kapinės. Na, o aplink ją buvo miesto kapinės. Koplyčia ant Venclovavičių giminės kapo rūsio pastatyta 1858 metais. Rūsyje buvo nišos su užmūrytomis kapavietėmis, ten kelis dešimtmečius laidoti visi Venclovavičiai. Per pirmąjį ir antrąjį pasaulinius karus koplyčia ir kapavietė buvo suniokotos. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje koplyčia rekonstruota, paskui pristatytas ir priestatas, uždėtas stiklinis gaubtas.
J.Weclawowicz „Anykštai“ sakė žinąs Anykščių koplyčios istoriją, yra joje lankęsis. Tačiau, dėstė, kad neturi tradicijos, atvykęs į Burbiškį, būtinai važiuoti prie koplyčios. „Lietuvoje lankau daug vietų. O su koplyčiai nejaučiu išskirtinės traukos, ypatingo ryšio“ – kalbėjo grafų palikuonis.
Perėmė ir dvaro gyvulius
„Anykštos“ žurnalistams šeštadienio rytą atvykus į Burbiškį, jame darbavosi ir O.Eivaitės – Hoang brolis Dominykas bei mama Violeta. Po rūmus kartu su šeimininkais vaikštinėjo taikus vilkšunis ir britų trumpaplaukių veislės katinas. Iš savo narvo kavinėje aplinką stebėjo kalbanti papūga.
Ji, pasak šeimininkų, turi gerą humoro jausmą, dažnai imituoja telefonų žinučių garsus, taip svečius provokuodama nuolat tikrinti savo telefonus. O barmenui atidarant vyno butelį, papūga kartais pasako „puch“ anksčiau, nei analogišką garsą išleidžia butelis… P.Orinta juokėsi, kad sykį užsukusi į kavinę išsigando, nes papūga tragiška intonacija išrėkė pratisą „miauuuuuuu“. „Laksčiau po dvarą ieškodama katino, pamaniau, kad jį šuo užpuolė, o papūga pranešė apie nelaimę“ – šypsojosi moteris. Papūgą, katiną ir du lauke voljeruose laikomus šunis naujieji šeimininkai paveldėjo iš ankstesniųjų dvaro operatorių. Tad šis ketvertas – dvaro senbuviai.
Pasak O. Eivaitės-Hoang, jos šeima, tapusi dvaro valdytojais, ėmėsi keisti jo veiklos kryptį. „Bandysim daryti tai, kas buvo būdinga dvarams – aukšto lygio maistas, muzika. Turime gražų pastatą, bandysime ji padaryti „butikiniu“. Dešimt metų gyvenau Italijoje, turiu šioje šalyje ryšių. Jau ir dabar stengiamės orientuotis į Italijos bei Šveicarijos rinkas“ – „Anykštai“ kalbėjo dvaro valdytoja.
Dvarą paveldėjo vyskupija
Paskutinis ikikarinis dvaro savininkas kunigas P.Zabiela Burbiškio dvaro rūmuose buvo įrengęs bažnyčią ir kleboniją, o dalį pastato skyrė mokyklai.
Po karo dvaro turtas atiteko „liaudžiai“, ūkiniais pastatais naudojosi kolūkis, pagrindiniame dvaro pastate ilgus dešimtmečius veikė mokykla, bet bažnyčia iš dvaro buvo iškraustyta.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nacionalizuotas turtas buvo grąžintas paskutiniesiems savininkams. Burbiškio dvaro valdytoju tapo Panevėžio vyskupijos kurija. Bažnyčiai grąžintame pastate dar kurį laiką veikė Burbiškio pagrindinė mokykla. Dvarą kurija pardavė tik po mokyklos likvidavimo.
Iš vyskupijos 2006-aisiais rūmus įsigijusi UAB „Ipso facto“, kurios vadovas buvo Vadimas Kastujevas, tuo metu valdęs ir legendinį futbolo klubą „Žalgiris“, jokios veiklos nevykdė.
Spaudoje buvo rašoma, kad „Ipso facto“ bendrovė iš Panevėžio vyskupijos dvarą įsigijo vos už pusę milijonų litų.
Anykščių rajono valdžia bandė daryti biznį su naujaisiais dvaro valdytojais – buvo įkurta VšĮ „Burbiškis“, turėjusi du dalininkus – „Ipso Fakto“ ir Anykščių rajono savivaldybę.
Po UAB „Ipso facto“ dvaras turėjo dar ne vieną naują savininką.
Interneto puslapyje esparama.lt nurodoma, kad Burbiškio dvaro rūmų ansamblio restauravimo ir pritaikymo turizmo paslaugų teikimo projektui, kuris turėjo vykti 2011 – 2013 metais, buvo išmokėta 1 milijonas 385 tūkstančiai eurų Europos Sąjungos paramos.
Naujam gyvenimui rūmai atgimė 2015-aisiais.
Dvaras restauruotas pagal XIX amžiaus projektą ir apstatytas to laikmečio baldais. Teigiama, kad ypač vertingi XIX-ąjį amžių menantys rūmų židiniai. Dvare įrengti aukšto lygio viešbučio kambariai, juose, be abejo, šiuolaikinė santechnika ir kita įranga, tačiau interjeras bei baldai XIX-ojo amžiaus stiliaus. Dvaro viešbučio lovos taip pat, regis, trupesnės už šiuolaikines. O. Eivaitė-Hoang juokėsi, kad neseniai dvare nakvojo vienas garsus krepšininkas, ir nieko, tilpo…
Šalia Burbiškio dvaro yra 5 ha ploto parkas. Praėjusį rudenį Burbiškyje viešėjo Japonijos verslo delegacija, kuri dvarui dovanojo sakurą. Ją sodino Japonijos ambasadorius Lietuvoje Shiro Yamasaki ir Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius.
