Anykštėnas Jonas Deveikis, antrus metus dirbantis naujienų portale lrt.lt, į klausimus atsakinėjo iš Nigerijos, kur atliko žurnalistinį tyrimą apie kinų investicijas šioje Afrikos valstybėje.
Antrus metus žurnalistu dirbantis anykštėnas, buvęs Jono Biliūno gimnazijos mokinys Jonas Deveikis šiemet LRT apdovanojimuose „Auksinės bitės“ buvo išrinktas „metų projekto žmogumi“ už publikacijas Baltijos kelio 30–mečio tema.
J.Deveikis, sakėsi niekada nesvarstęs apie žurnalisto darbą – ši galimybė vaikinui atsirado netikėtai, o vėliau tapo pagrindiniu jo darbu.
Apie žurnalisto darbą jis sako: ,,Todėl kiekvieną kartą, prieš spausdamas mygtuką „publikuoti“, supranti, kad ant savo pečių neši atsakomybę. Dažnai su ta atsakomybe tenka užmigti ir pabusti“.
– Baigei bakalauro studijas Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, dabar studijuoji bankininkystę ir finansus, tačiau dirbi žurnalistu naujienų portale lrt.lt Kaip tapai žurnalistu? Kodėl nesirinkai būtent šios profesijos studijų?
– Niekada nesvajojau tapti žurnalistu. Nors prisimenu, kad dieną prieš pasirinkdamas, kur stosiu, kalbėjausi su savo kaimynu, kuris praeityje studijavo žurnalistiką. Pokalbio turinio neatsimenu, tačiau gerai prisimenu, kad stojamieji į žurnalistikos studijas jau buvo pasibaigę. Todėl apie šią galimybę nebesvarsčiau ir šokau į politikos mokslų traukinį.
Dar studijuodamas politikos mokslus pastebėjau, kad su ekonomika susiję kursai man buvo daug įdomesni negu hermeneutika, sociologija, politologija ar kitos socialinių mokslų kryptys. Ėmiau šiek tiek labiau domėtis finansų rinkomis, išvestinėmis finansų priemonėmis, fiskaline ir monetarine politika. Baigus studijas, atsirado galimybė padirbėti verslo žurnalistu naujienų agentūroje BNS. Rašyti patiko, o rašyti apie ekonomiką – dar įdomiau. Pabandžiau ir prilipo. Toliau atsirado galimybė prisijungti prie atgimstančio LRT.lt portalo. Negalėjau praleisti tokios galimybės.
Atsakydamas į klausimą – kodėl žurnalistika, sakyčiau – turbūt todėl, kad būti labai geru ekonomistu nepajėgčiau. Tačiau suprasti ekonomiką ir užduoti tinkamus klausimus savo pašnekovui – galiu. Be to, ir pats darbo pobūdis žavi. Kiekvieną dieną tenka daug bendrauti, o man, kaip ekstravertui, to labai reikia.
– Kokius matai žurnalistinio darbo privalumus ir trūkumus? Ar darbas valstybinėje įstaigoje nevaržo kūrybinės laisvės?
– Pagrindinis privalumas – galimybė kiekvieną dieną bendrauti su žmonėmis, kurie yra protingesni už tave. Neįsivaizduoju, kokiomis gyvenimo aplinkybėmis būčiau asmeniškai bendravęs su ministrais, Lietuvos ir užsienio verslininkais, valstybinių įmonių vadovais. Tai labai vertinu, o mano vienas iš mėgstamiausių žurnalistikos žanrų – interviu.
Kaip vieną iš privalumų galėčiau nurodyti ir galimybę nuolatos gilinti žinias ir tobulėti. Daugelyje iki tol buvusių darbų tekdavo išmokti keletą funkcijų, o po to jas kartoji be didesnės improvizacijos. Nemačiau to prasmės, nes vienintelė darbo pridėtine vertė – atlyginimas mėnesio gale į mano kišenę. Žurnalistikoje – informacijos rinkimas ir tobulėjimas, yra kasdieninė tavo darbo dalis. Taip pat labai vertinu išliekamąją vertę. Rašydamas tekstus, tikiesi edukuoti skaitytoją, darydamas tyrimą – užkirsti kelią galimai korupcijai. Jei matai darbo prasmę, nėra geresnės už žurnalistą profesijos.
Pagrindinis buvimo žurnalistu trūkumas – tai tarsi turėti savo verslą. Profesionalus žurnalistas nedirba nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro. Turi juo būti kiekvieną akimirką, vertinti bet kokią pateikiamą informaciją kritiškai ir informuoti visuomenę, jei matai tai esant reikalinga. Dėl to nukenčia asmeninis gyvenimas.
Žurnalistui suteikiama didžiulė laisvė, tačiau kartu su ja – labai didelė atsakomybė. Padaryta klaida gali klaidinti visuomenę, o kartu turėti reputacines arba teisines pasekmes. Todėl kiekvieną kartą, prieš spausdamas mygtuką „publikuoti“, supranti, kad ant savo pečių neši atsakomybę. Dažnai su ta atsakomybe tenka užmigti ir pabusti.
Darbas nacionaliniam transliuotojui turi tam tikrus standartus, kurių nėra komercinėse žiniasklaidos priemonėse. Tie standartai įpareigoja. Pavyzdžiui, reikia labai atsargiai rašyti apie privatų verslą, kad tai nepasirodytų kaip reklama.
– Šiais metais LRT apdovanojimuose „Auksinės bitės“ buvai išrinktas „metų projekto žmogumi“ už publikacijas Baltijos kelio 30–mečio tema. Teko išeiti ir į eterį. Kokia tai buvo patirtis? Ar svarstytum galimybę klaviatūrą iškeisti į kalbėjimą prieš kameras?
– Labai didelių emocijų nebuvo. TV ekrane teko pasirodyti ir anksčiau (tiesa, ne kaip vedėjui), tad viskas pavyko pakankamai sklandžiai. Vienintelis dalykas, dėl kurio nerimavau – neužmiršti pašnekovų vardų ir klausimų jiems, nes miego kelionės metu labai trūko.
Ar norėčiau rašymą pakeisti į kalbėjimą? Galbūt reikėtų sakyti ne apie pakeitimą, o papildymą. Manau, kad geras žurnalistas turi mokėti ne tik papasakoti istoriją naudodamasis klaviatūra, bet ir balsu – radijuje ar TV. Galimybėms niekada nesakau ,,ne“.
– Kokie ir kodėl buvo tau įdomiausi ir labiausiai palikę įspūdį pašnekovai ir daugiausia įsigilinti privertusios temos?
– Vienas iš įdomiausių pokalbių per mano trumpą žurnalisto karjerą – interviu su nevienareikšmiškai vertinamu verslininku Gediminu Žiemeliu. Įsimintinas pokalbis buvo ir su oro linijų „Wizzair“ vadovu Jozsefu Varadžiu, elektromobilių gamintojos „Tesla“ verslo plėtros vadovu Peteriu Bardenflethasu–Hansenu, programėlės „Shazam“ įkūrėju Dhiraju Mukherjee ar pasaulyje labiausiai nevykusio festivalio „Fyre“ prodiuseriu Andy Kingu.
Daugiausia laiko pareikalavę tekstai – publikacija apie galimą „Sodros“ spragą, kada užsienyje dirbantys Lietuviai lieka nedrausti nei Lietuvoje, nei ES šalyje, kurioje jie dirba. Taip pat tyrimas apie Seimo narį, kuris bando Seime „pramušinėti“ sau palankų įstatymą.
– Dar mokykloje tavęs klausėsi: buvai Jono Biliūno gimnazijos taryboje, Lietuvos mokinių parlamente – Utenos regiono pirmininkas. Kaip manai, ar žurnalistui svarbu būti charizmatiškam, žmonių mylimam dėl to, kad į jo žodžius geriau įsiklausytų (ar – geriau – į jo tekstus įsiskaitytų) publika?
– Reikia ar nereikia būti charizmatiškam, priklauso nuo to, kokio pobūdžio žurnalisto darbą dirbi. Pavyzdžiui, dirbantiems televizijoje ar radijuje – charizma reikalinga. Žmonės tave mato akimis ir girdi ausimis. Kai rašai tekstus, žmonės dažnai nežino, kas yra jų autorius, kaip jis atrodo. Yra be galo daug profesionalių žurnalistų, kurių mes viešumoje nematome, bet jie rašo puikius tekstus. Tokie žurnalistai galbūt neturi išorinės charizmos, bet jos ir nereikia – charizmą jie turi mokėti sukurti spausdinamo teksto raidėmis.
– Gyveni, mokaisi ir dirbi Vilniuje. O kokie tavo santykiai su gimtaisiais Anykščiais? Ar dažnai grįžti namo? Kaip jautiesi, rašydamas apie kraštiečius ar juos kalbindamas?
– Anykščiai niekur nedingo iš mano gyvenimo. Nors laiko mažai, stengiuosi 1–2 kartus per mėnesį sugrįžti į gimtinę. Nelaikau savęs vilniečiu, o paklaustas, iš kur aš, visada atsakau, kad iš Anykščių. Vertinu ramybę, kurią čia gaunu.
Jei gerai prisimenu, apie Anykščius nesu parašęs nė vieno teksto. Nebūtų etiška ir užsimoti rašyti, kadangi turiu čia daug pažįstamų. Miestas mažas ir visi tarsi surišti tuo pačiu siūlu. Siekdamas išvengti interesų konflikto, apie savo gimtinę nerašau.
