Siaučiant visai netikėtai užklupusiai koronaviruso pandemijai nuolat prisimenamos didžiosios epidemijos, kraupinusios pasaulį, siautusios Lietuvos žemėje. Buvo maras, buvo įvairiausių karštinių epidemijos, buvo mums dar iš pasakojimų žinoma Ispaniškojo gripo epidemija, užklupusi tuoj po Pirmojo pasaulinio karo.
Tokių sukrėtimų pasaulis nebesitikėjo, bet kaip didelė problema buvo įvardijamas smarkus pasaulio gyventojų didėjimas, o dabar tarsi ir pildosi išmintingojo sentikio Zelevo iš Topoliškio kaimo pasakyti žodžiai, kad pasaulis kaip skysčio pripiltas puodelis – daugiau negu telpa į jį nepripilsi…
Senųjų Svėdasų kapinių vakariniame pakraštyje stūkso baltas, į viršų siaurėjantis bokštas, vainikuotas metaline kryžiaus saulute. Pasakojama, kad jis pastatytas norint sustabdyti, matyt, pačioje XVIII amžiaus pradžioje siautusią didžiąją maro epidemiją ar jau maro aukoms atminti. Unikalus paminklas, pro jį praeinat norisi pasimelsti, būnat šalia, kartais ir šmėsteli mintis apie tuos, kurie pirma laiko, kartais visai jauni ar dar kūdikiai, baisios ligos pakirsti, apleido šį pasaulį.
Pirmasis pasaulinis karas, nusinešęs milijonus gyvybių, sugriovęs kelias imperijas, buvo palydėtas didžiulės epidemijos, žinomos Ispaniško gripo vardu. Istoriniai šaltiniai liudija, kad ta liga kilo kažkur Amerikoje ir kareivių buvo pervežta į Europą ir, nors tuo metu žmonės gerokai mažiau judėjo, palengva pasiekė Lietuvą, net atkampiausius jos sodžius. Prasidėdavo karščiavimas, kai kam ir viduriavimas, po kelių dienų sugriebdavo plaučius ir ištikdavo mirtis. Rašoma, kad šia liga sirgo pusė pasaulio gyventojų, o mirė gal net 50 milijonų. Dažnai skambėjo ir Lietuvoje giesmė: „Trumpas mūs amžius,/ Vargios mūsų dienos,/ Mirties išvengti/ Negalės nė vienas/…/ Ji tartum dalgis pievoj žolę kerta/ Ir nesiklausia, ar dar laukti verta./ Skina, nežiūri, jauną kaip ir seną,/ Ar kas pirtelėj, ar dvare gyvena…”
Pasakojimai apie karštines, tuo metu nusinešusias daugybę ne tik senių, vaikų, bet ir, atrodytų, tvirtų, pusamžių žmonių gyvybių, pasiliko atmintyje. Apie keistą, greit limpamą ligą pasakojo Butėnų senoliai. Apie tai, kad ligonių būta vos ne kiekvienoje troboje, kai kur visa šeima gulėjusi prikaustyta prie patalo – visi leisgyviai, tad jiems reikėjo pagalbos, kad kas nors puodelį vandens, duonos gabalėlį paduotų. Daug kas bijodavo eiti į ligonių namus, tačiau buvo pasišventėlių, kurie, nebodami mirtino pavojaus, gelbėjo susirgusius ir mirtimi besivaduojančius. Pasakojo apie vyrą, kuris apsismilkinęs pelyno dūmu, eidavo į sergančių namus pagelbėti ir neužsikrėtęs. Tas su karo vėtra atskriejęs užkratas palietė daugelį šeimų. Labai panašu, kad „ispankos” pakirsti, o gal dėl kitų ligų 1919 – 1920 metais pasimirė net keli mano proseneliai.
Vartant išrašus iš 1918 – 1920 metrikų knygų, matyti mirties dinamika. Tarsi ir nežinojo, kaip tą ligą pavadinti, parašydavo, kad ji nežinoma ar tiesiog nurodydavo – karštinė. Panašu, kad ta baisi liga mūsų kaime parodė savo nagus dar 1915 m. gruodį: tuomet nuo nežinomos ligos mirė, ne kaip įprasta, vaikas ar senelis, bet pusamžis, 50 – metis Karolis Mikėnas, sodiečiams gerai žinomo Vinco Mikėno tėtis. Taip įvardyta liga kitų metų kovo 9 d. pakirto Domicelę Valuntienę (43 m.), po savaitės – Agotą Juškaitę (17), vėliau miršta keli tiems laikams jau senyvo amžiaus, į septintą dešimtį įkopę žmonės. Nors tai gal dar ne „ispaniška liga”? Mat per du metus didžiulis, veik 400 gyventojų kaimas netenka tik po septynis žmones. Tačiau 1919 m. liga įsismarkauja ir Svėdasų bei Butėnų kapinių žemė priglaudžia net dvidešimt mirusių kaimo gyventojų. Sausio pradžioje vienas po kito „senatve” numiršta sutuoktiniai Konstantinas (72) ir Karolina (74) Pakštai, Uršulė Kutkauskienė (90), nuo Švenčionių atklydusi Kristina Volodkienė (60). Paslaptingoji viešnia išsiveda Izabelę Milčiukienę (54), Alodiją Baronaitę (6), Aloyzą Žemaitį (35), Napoleoną Vilutį (11 mėn.), Adalbertą Valuntą (3), Rapolą Vilutį (57), Joną Juzėną (3), Marijoną Navikaitę (17), Joną Bražiūną (57). Antrame pusmetyje mirusius Konstantiną Prūsą (69), Juozą Kazlauską (65), Augustiną Prūsą (21), Joną Pakštą (57), Juozapotę Žvirblienę (51), Juozą Žvirblį (58), pasak įrašų, į kapą pasiuntė šiltinė. Rozalija Kazlauskaitė (70) mirė „vidurių liga”. Visus šiuos vėliau mirusius artimieji patys palaidojo kaimo kapinėse.
Beveik mėnesį niekas nenumirė, žmonės pradžiugo, bet 1920 m. sausio 23 d. liga vėl pasirodė ir į kapus nusitempė Antaną Janiulį (9), 30 d. mirė Anelė Žemaitienė (57), vasario 6 d. – Juozapota Žvirblienė (50) ir Juozas Žvirblis (57), vėliau – Antanas Juzėnas (70), o kovo 27 d. miršta bene paskutinė tos pandemijos auka – Julijona Kazlauskienė (50). Beveik visi, tais metais numirę, dalyvaujant vikarui Pauliukoniui ar klebonui Kraniauskui, palaidoti Svėdasų kapinėse. Dar kitais, 1921 m., tarsi ir mirti nebebuvo kam – tik du įrašai, fiksuojantys 81 m. viengungio Konstantino Baleišio bei 26 metų savižudžio mirtį.
Įdomu, kad kai kuriuos butėniškius laidojęs Svėdasų vikaras Kazimieras Jasas (1878 – 1919), kilęs iš Kvėdarnos, pats tapo užkrečiamos ligos auka. Kažkur apie Duokiškį pakviestas prie silpno ligonio, teikė jam paskutinį patepimą. Žmogus staiga sugriebė kunigą ir prisitraukė prie savęs. To pakako, kad užkrėstų. Jaunas kunigas, uoliai ėjęs pareigas, mirė ir buvo palaidotas parapijos kapinėse: dvasininkų kampelyje jo amžinojo poilsio vietą tebežymi aukšta metaline tvorele aptvertas, kryžiumi pažymėtas kapas. Panašu, kad epidemija pasitraukė 1920 metų balandyje.
Apie epidemiją Troškūnų krašte prisimindavo mano močiutė Uršulė Andriuškvičienė. Mirė tada jos senelis, guvusis pasakorius, neįtikėtinų istorijų mėgėjas Gasperas Binkys, o ji pati gulėjo ligos patale. Motutė ėjo ulyčion paieškoti ligonei rūgščių obuoliukų, bet tuokart jų negavo. Gal tai ir gelbėjo, nes veik visi, kurie sirgdami gaivinosi rūgštimi, pasimirė. Senelį Antaną Andriuškevičių apie tą patį laiką taip pat buvo smarkiai sugriebusi karštinė, net iki sąmonės netekimo, klejonių, artimieji jau ir „grabnyčių” žvakę buvo uždegę, bet jis stebuklingai išgijo.
Troškūnų klebono Antano Pauliuko dienoraščiuose didžioji epidemija veik neatsispindi. Skaitant 1919 – 1920 m. dienyno puslapius, vienu metu užsimenama apie daugybę ligonių. Buvę dienų, kad tekdavo aplankyti net po dešimti mirtimi besivaduojančių, o Vaidlonių kaime sergančių būta tiek daug, kad dvasininkas jį pavadina „ligonbučiu”. Įdomu, kad tuo pat metu, kai vieni miršta ar mirtimi vaduojasi, kiti kelia vaišes, vedasi, krikštija kūdikius – nesijaučia jokios nevilties, jokios panikos. Tuo pat metu vyksta svarbūs istoriniai įvykiai – išvejami bolševikai, vyksta nepriklausomybės karas, kuriasi savivalda, verda arši politinių grupuočių kova. Tiesa, aptikau ir užuominą apie ankstesnę epidemijos stadiją: kunigas piktinosi, kad pašto viršininkas, nors visa jo šeima serga karštlige, kaip niekur nieko eina į tarnybą ir, bendraudamas su lankytojais, perduodamas laiškus, priimdamas pinigus, greičiausiai skleidžia pavojingą užkratą. Ta proga prisimena, kad kai Troškūnuose bene 1918 metais pradėta sirgti karštinėmis, tai vokiečių karinė administracija įvedė karantiną – uždarė miestelį visam mėnesiui.
Susiduriam su tuo, ką išgyveno mūsų protėviai, tačiau mums psichologiškai gerokai sunkiau. Diena po dienos klausomės neguodžiančių žinių, tiesiog stebime, kaip liga plečiasi, baimingai mąstome, ar ji pasieks mūsų namus, ar aplenks… Mes turime modernias technologijas, bet stingam kantrybės, valios pasistengti ne tik dėl savęs, bet ir viso pasaulio, stokojame meilės artimui ir bendruomeniškumo. Neturime, gal tai ne taip blogai, anų laikų žmonėms būdingo nuolankumo, kiekvieną netikėtumą priimti kaip Dievo valią, mes neturime tokios bičiulystės su mirtimi, trūksta mums ir tikėjimo Amžinybės ramybe ir šviesa. Kartais mus slegia žinojimas, kad dabar visas pasaulis virtęs didele ligonine, tačiau žinau viena – turime būti atsakingi, saugoti kitus ir save, perkainoti gyvenimo vertybes, puoselėti viltį išlikti, dar pabūti šiame nuostabiame pasaulyje…
