Kiek laiko per dieną skiriate koronai?
Psichologai pataria – apie baisumus skaityti ne dažniau kaip du kartus per dieną ir ne ilgiau kaip po penkiolika minučių.
Iš buvusio gyvenimo dingo kultūros renginiai, šašlykų kepimas su kaimynais, kelionės į užsienį. Globalus pasaulis tapo lokalus. Tačiau tai mažmožiai, lyginant su įrašu ant vienos jaunos Anykščių savivaldybės darbuotojos feisbuko sienos. Moteris įdėjo seno sodo nuotrauką su šviečiančiom namo langinėm pro belapių obelų šakas ir parašė: ,,Šiandien buvau pas tėvus, pabendravom per obelų atstumą, pirmąkart taip, bet dabar jau taip… svarbu, susitikom, pasiilgom…“
Per šią pandemiją pirmą kartą pajutau, kaip galima nuoširdžiai nekęsti iš pirmo žvilgsnio gerų žmonių. Ne pedofilų, žmogžudžių, prievartautojų – šiuos nuoširdžiai mylėti gali gal tik nušvitusieji. Ir net ne latentinių pašalpinių, kurie ,,talkininkauja“ ūkininkams nemokėdami mokesčių, bet be sąžinės graužimo eina į poliklinikas, važinėja keliais, kurių išlaikymui aš visą gyvenimą moku mokesčius. Ne jie kalčiausi, nes valstybė sprendė, kiek tranų gali būti mūsų avilyje.
Per karantiną pajutau, kad nekenčiu patologinių optimistų, kurie į kiekvieną nesąmonę skatina žvelgti pozityviai. Tų pažangiųjų, kurie, niekieno neprašomi, kitus moko, kaip reikia gyventi. Neseniai jie siūlė gimdyti namuose, nesiskiepyti, rinktis, kuo nori būti – vyru, moterimi ar abiem iš karto. Šiandien jie dalijasi patarimais, kaip reikia elgtis per karantiną, moko pirkti produktus. Per ,,Barborą“. Kad maistas visada būtų šviežias, pageidautina – ekologiškas (nesvarbu, kad toje nenutrūkstamo migdolų pieno ir duonos be gliuteno tiekimo grandyje be būtino reikalo dalyvaus, užsikrės, užkrės ar gal net numirs šimtai žmonių). Dar jie nepaliauja tvirtinti, kad reikia nebijoti ir nepanikuoti, nes COVID -19 nepavojingas vaikams ir jauniems (o juk dauguma pozityvistų ir yra jauni). Virusas pjauna senius. Seniai juk savo jau nugyvenę. Jeigu koks jaunesnis numiršta, kaip praėjusią savaitę dvylikmetė mergaitė – matyt, ji turėjo kokių kitų sveikatos sutrikimų. O pozityvistai jaučiasi nemirtingi. Geriausiu atveju – persirgs su pakeliu paracetamolio, grauždami imbierą, pabarstytą ciberžole. Gal net antibiotikų nereikės, nes antibiotikai naikina imunitetą. Nors kam imunitetas, jei nenori gyventi ilgai? O turėtų nenorėti, nes tuomet patys taptų seniais.
Drąsą nuo kvailumo visuomet skyrė tik vienas žingsnis. Tai galėtų būti išvada ir paguoda. Dar didelis klausimas, iš ko didesnė nauda visuomenei – iš protingo senio ar jauno durniaus. Selekcijoje, kam verta gyventi, matau nacizmo bruožus. Girdžiu antikinės Spartos aidus – graikai nuo uolų mėtė neišnešiotus, apsigimusius kūdikius, nes jų poliams silpnieji buvo našta. O japonai turėjo Narajamą. Kalną, ant kurio numirti buvo paliekami karšinčiai. Tai neabejotinai buvo protingi pasirinkimai.
Šiuolaikinė visuomenė tik teoriškai svarsto, ką vertėtų jungti prie plaučių ventiliatoriaus – jauną, kuris turi daugiau šansų pasveikti, ar tą, kuriam jau per 60 metų. O dabar prisiminkim artimuosius, kuriems daugiau nei šešiasdešimt. Ir koks jausmas?
Tikiuosi, tokio pasirinkimo niekam nereikės daryti. Su grįžtančios saulės šviesa pandemija dings taip, kaip ir atėjo. Bet net ir grynai teorinis svarstymas – kam leisti gyventi, o kam mirti – užgauna, nes tai šėtoniškas pasirinkimas.
Geriausiai apnuogina sielas ir atskleidžia instinktus nelaimės ir katastrofos. Vitališkiausias instinktas – bet kokia kaina išlikti. Bet ar mes – gyvūnai?
Skaistaus mėlio akim perverdama mane ir žiūrėdama kažkur anapus – gal į ežerą, plytintį man už nugaros, mama, kai paskutinį kartą lankiausi tėviškėje, pasidalijo prisiminimu apie kaimo audėją, kuri po Antrojo pasaulinio karo, motinai mirštant nuo dėmėtosios šiltinės, sėdėjo prie mirštančiosios lovos kojūgalyje ir meldėsi. Audėja, visų vadinama Dzekceriene, – niekas kaime gal nė neatsiminė jos tikrojo vardo – numirė savo trobelėje, būdama šviesaus proto ir sulaukusi beveik šimto metų. Ji keliais dešimtmečiais pergyveno besisaugojusias savo seseris.
