
„Oi ne…ne. Aš šaltame vandenyje nesimaudau“, prisimenu, atsakiau Eimučiui“,- juokiasi S. Smertjeva dabar – vasara tai būtų ar žiema – bene kiekvieną rytą pradedanti maudynėmis Šventojoje.
Sveikos gyvensenos klubas „Anykščių vaivorykštė“ nuėjo ilgą kelią nuo rūpesčio kūno sveikata iki giliausios sielos analizės.
„Išaugome iš tam tikro entuziastingo naivumo, įpratome sveikai maitintis, gerti vandenį, naudojome sulčių terapiją, gydėmės badavimu, mokėmės teisingai kvėpuoti, miegojome medžiuose, raminome emocijas gongų muzika, piešėme, kolektyviai meditavome, rengėme stovyklas ir seminarus … žodžiu, išbandėme daugybę įvairių praktikų mokydamiesi gyventi sveikai ir būti darnoje su savimi bei pasauliu. Vieni žmonės klube pasiliko visam laikui, kiti pasitraukė. Ilgainiui viskas aprimo, nusistovėjo. Per tą laiką, aišku, pasikeitė ir pati visuomenė. Atsirado visokių sveikos gyvensenos mokyklų, literatūros, skatinančios ieškoti ne tik fizinės, bet ir dvasinės sveikatos“, – sako S. Smertjeva.
Du kartus per mėnesį (taip buvo iki karantino, – red. pastaba) Anykščių koplyčioje klubo nariai renkasi į meditacijas – tai atviri renginiai – į juos gali ateiti kiekvienas. Yra tradicija paskutinį balandžio sekmadienį pėsčiomis eiti iš Anykščių į Inkūnus. Kaip prasminga – vietovardis „Inkūnai“ gali būti išskaidytas į du tarmiškus žodžius – „in kūną“. 25 kilometrų maršrutas naudingas ne tik kūnui – bendra kelionė žmones taip pat ir suartina.“, – pasakoja Sveta.
Anykščiai tapo patrauklūs Lietuvai
Dėka „Anykščių vaivorykštės“ Anykščiai Lietuvoje išgarsėjo kaip sveikuoliško gyvenimo būdo, darnos su gamta bei dvasinių praktikų miestas.
Anykštėnai turėjo galimybę išklausyti Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto tapybos dėstytojo Virginijaus Kašinsko paskaitų ciklą apie lietuvių mitologiją, ornamentiką, nekrokulto tradicijas, klausėsi etnologo Aleksandro Žarskaus paskaitų, mokėsi meno terapijos iš dailininkės Sigutės Ach.
Svetos Smertjevos asmenybė bei aplink ją susitelkę bendraminčiai paskatino atsikelti gyventi į Anykščius žmogų legendą – keliautoją, fotomenininką Vladą Vitkauską, nuolatine miesto viešnia tapo režisierė ir aktorė Birutė Mar. Anykščių apylinkėse pradėjo kurtis ir daugiau sveiką gyvenimo būdą praktikuojančių žymių Lietuvos žmonių, kaip pavyzdžiui ekonomistė Goda Azurgirdienė.
Apie gimdymą namuose, skiepus ir vegetarus
Pasiteiravus, kaip S. Smertjeva vertina visuomenėje dideles diskusijas keliančius sveiko gyvenimo būdo radikalus – žaliavalgius, gimdymo namuose ar vandenyje propaguotojus, kovotojus su skiepais, jinai juokiasi, kad tai provokacinis klausimas, į kurį negali būti vieno atsakymo, tinkančio absoliučiai visiems.
„Gimdančios vandenyje bando grįžti prie ištakų, pirmapradiškumo. Kadaise moterys gimdė pirtyse ir net laukuose, bet tais laikais, aišku, dėl to dalis kūdikių neišgyvendavo. Gimdoje kūdikis gyvena vandenyje, o gimęs patenka į vandenį. Tai tarsi švelnesnis atėjimas į šį pasaulį. Pasirinkusias gimdyti namuose moteris šiais laikais lydi gerai tam pasirengusios dulos. Tačiau kiekvienas atvejis yra individualus. Kaip akušerė sakyčiau – jei moteris iš rizikos grupės, jai kur kas saugiau gimdyti prižiūrimai medikų“.
Atsargus S. Smertjevos požiūris ir į skiepus. „Jei šeima nebijo infekcijos, tegul neskiepija vaikų. Tačiau jeigu vaikas susirgs – tokie tėvai turi būti pasirengę sąmoningai prisiimti atsakomybę už riziką jų sveikatai“, – kalba buvusi akušerė. O klausimą, kad kiti gali užsikrėsti nuo neskiepytų ir dėl to susirgusių vaikų, atremia: „Paskiepytas vaikas nesusirgs. Susirgti gali tik neskiepytas“.
Pačios Svetos anūkai yra gavę visus pagal amžių jiems priklausančius skiepus: „Mano sūnus ir marti neklausė manęs patarimo, kaip elgtis. Jie patys nusprendė skiepyti savo vaikus. O aš neprašoma patarimų, iš savo daugiametės patirties, stengiuosi niekam nedalinti. Net savo vaikams“.
Smertjevų šeima net maitinasi skirtingai. Pati Sveta daug metų yra vegetarė, tačiau jos vyras valgo mėsą. „Aš pasirinkau maitintis vienaip, jie – kitaip. Kartais, žinoma, paburbuliuoju, bet griežtai pasisakau tik prieš rūkymą ir alkoholį. Tai yra reali, pavojinga, įrodyta žala kūnui ir psichikai. O visa kita – kiekvieno žmogaus individualus reikalas“, – tolerantiškai kalba psichologė.
Kiek žmonių – tiek atvejų
Didžiausia problema, pasak transpersonalinę psichologiją Sankt Peterburge studijavusios S. Smertjevos, yra tai, kad mums visuotinai trūksta tolerancijos ir pagarbos kitoniškumui. Nesuprasdami savo ir kitų jausmų imame jausti nerimą ir baimę. Iš to kyla pagrindas pykčiui ir agresijai.
„Net jei turėtume maišus aukso ir geriausias gyvenimo sąlygas, vis tiek nerimautume, nes niekas negali būti garantuotas dėl savo ateities, o auksinio draudimo poliuso, kad nieko blogo mums neatsitiks, įsigyti neįmanoma. Protas bijo, nemėgsta nežinios. Ar rytoj eisime į darbą? Kas mūsų laukia po metų, po dviejų? Ar tikrai nesumažės, bet padidės alga?, – šie klausimai, pasak Svetos, kybo ore, o dabar, prasidėjus koronoviruso pandemjai, baimė dėl ateities daugeliui žmonių tiesiog „rauna stogą“.
„O materialus pasaulis – kelionės, renginiai, pramogos, susitikimai le-le-le pokalbiams, į kuriuos iki karantino galėjai pabėgti nuo kamuojančio egzistencinio nerimo, tapo neprieinami. Ir žmogus lieka vienas, yra priverstas susitikti su savimi, o tame ežere viskas putoja, kunkuliuoja… Jį ir apima siaubas“, – apie skaudžią žmogaus akistatą su savimi kalba psichologė.
Galima užplūdusias emocijas išrašyti ir išpiešti, išrėkti ir iškalbėti, galima palįsti po tokiu šaltu dušu, kad kūną nutvilkantis šaltis priverstų rėkti, nes per garsą išeina nerimas. Tačiau taip atsipalaiduoti žmogus turi sąmoningai mokytis.
„Mes transliuojame į aplinką tai, ką turime – jei esame apsėsti nerimo, baimės – sėjame nerimą ir baimę, jei esame ramūs – šalia mūsų nurimsta ir kiti“, – sako Sveta ir pataria pasijutus negerai eiti pasivaikščioti, padejuoti atsigulus ant žemės, jei reikia – išsirėkti miške ir niekados nepamiršti giliai kvėpuoti bei melstis. Tai paprastos praktikos, tačiau jos realiai palengvina būtį.
„O kai palengvėja, pamatai ir supranti, kodėl tavo vaikas ar sutuoktinis elgiasi nepriimtinai. Jie taip pat kariauja su savo vidiniais tarakonais. Tai suvokęs pradedi ne kaltini, kokie jie blogi, o kalbi apie tai, kaip jautiesi tu pats. Būtina išmokti kalbėti apie jausmus, ypač šeimoje. Nes šeima yra jausmų zona, kurioje turime būti laisvi ir saugūs“, – dalijasi įžvalgomis iš dešimčių metų darbo su žmonėmis praktikų S. Smertjeva.
Niekas negali suteikti žmogui saugumo
Tačiau, kaip nepasijausti kaltam, kai pradedi sakyti artimam žmogui, jog tau bloga, o tas atrėžia, kad tai tu pats esi kaltas, nes kadaise pasakei ne tai, ne taip pažiūrėjai, ne tuo keliu nuėjai? Kaip spinduliuoti ramybę, jeigu tavo vidus kunkuliuoja, o vietoj atjautos – kalnai nuoskaudų?
„Tai teisingas pastebėjimas. Duoti gali tik tai, ką turi, – sutinka Sveta.- Tačiau klausantis kito žmogaus nuoskaudų, matant jo pykį, niekuomet negalima pamiršti, kad tai ne tavo, o to kito žmogaus nuoskaudos ir pyktis. Jo jausena. Tai jis kalba apie save, tai jo pasaulis tokiomis formomis reiškiasi. Su tavim jo raiška nieko neturi bendra, nesi atsakingas už kito žmogaus reakcijas, nes tai jo istorija. Reikia nereaguoti į kito žmogaus priekaištus asmeniškai. Mokėti atskirti savo jausmus nuo kito jausmų ir labai nesitikėti, kad kiti žmonės būtinai tave supras ir atjaus “ .
S.Smertjeva įsitikinusi, kad niekas negali suteikti žmogui saugumo, meilės, ramybės. Tai gali padaryti tik pats žmogus, išmokęs susivokti savo jausmuose, gebantis analizuoti savo poelgius, nes pasak jos, „saugumo jausmas nėra materialus“.
Nuimkime save nuo kryžiaus
Pakalbame ir apie artėjantį Prisikėlimą. Šiemet jis kitoks – karantinas sutraukė tradiciją sugrįžti į šeimą. Gal pirmą kartą daugelis senolių nesulauks į gūžtą grįžtančių Velykų šventėms vaikų. Vienatvė, atskirtis, baimė susirgti nuodija artėjančių švenčių grožį. Žmonėms negera.
Tačiau psichologė fiziniame šeimos narių nuotolyje nemato didelės tragedijos – šiuolaikinis pasaulis naudojasi telefonais. Galima susiskambinti, nuoširdžiai pasikalbėti.
„Nuimkime save nuo kaltės kryžiaus“, – sako ji. – Jei mano sąžinė švari, aš saugus su savimi, esu susijungęs ir su Dievu. Prisiminkime, kad nuimtas nuo kryžiaus Jėzus Kristus nuėjo pas Kūrėją. Tai yra grįžo prie pirminio, švaraus šaltinio.
Joks žmogus negali būti visiškai švariu šaltiniu – jo vandenys gal apsinešę nuo asmeninio skausmo. Ieškodamas pagalbos pas žmogų gali tik sukelti jo nepasitenkinimo purslus ir būti aptaškytas tuo nešvariu vandeniu. Nebūtinai tyčia, nebūtinai iš blogos valios. Tačiau mes nešiojame savyje išankstinį lūkestį, kad žmonės mus supras ir atjaus, norime išsakyti jiems savo skausmą, kad geriau suprastume save, o jie pasijaučia kalti, nepakelia to ir pabėga. Ir mes nusiviliame.“
Todėl, kalbėdami su kitu atpažinkime, kodėl jis tavęs nesupranta. Atskirkime, kada iš blogos valios, pykčio, o kada tiesiog negali suprasti dėl savo skausmo. Ir dėl to verta mokytis būti geriausiu draugu sau pačiam“, – sako S. Smertjeva, ir pataria – „Užuot daug kalbėję, verčiau žvelkime vienas kitam į akis ir prisiminkime, kad žiūrėdami į akis mes ir įsimylime“.
451851 520056Directories such given that the Yellow Websites need to have not list them, so unlisted numbers strength sometimes be alive a lot more harm than financial assistance. 994821