Menininkė rodo ir brokuotus darbus…

Prieš septynerius metus palikusi sostinę, kur gimė ir augo, vitražistė, restauratorė 37-erių Justė Kamarauskaitė persikėlė į Anykščius.
Gamtos apsuptyje gyvenanti menininkė sako, kad, apsistojusi mažame miestelyje, pradėjo intensyviau kurti ir netgi išbandė tai, apie ką anksčiau nedrįso galvoti – pradėjo rengti kūrybines dirbtuves ir žmones mokyti meno paslapčių.

– Papasakok apie paskutinę/paskutines parodas, kuriose dalyvauji?
– Prieš pat stabtelint pasauliui, kovo 14-ą dieną, su trimis meno draugėmis atidarėme parodą „Brokas“ Anykščių menų inkubatoriuje. Atidarėm tyliai, ramiai ir saugiai, be lankytojų ir žiūrovų.
Dar svarstant apie parodą ir jos temą, galvojau, ar norėsiu, ar išdrįsiu parodyti, viešai pristatyti savo „brokuotus“ darbus. Pasidalyti Broko istorija, dažnai nepatogia, nes ji labai asmeniška ir intymi.
Ir, visai nesitikint, ši istorija labai gražiai susidėliojo pasauliniame kontekste, kai kiekvienas atsidūrė akistatoje su pačiu savimi, savo vertybėmis, baimėmis, savo gyvenimo prioritetais ir siekiais. Taip užsisuko dialogas, pokalbis su savimi, o kartais tarsi su visai atskira asmenybe – Broku.

– Ar karantino laikotarpis sustabdė tavo veiklas, planus? Nors tikriausiai nėra taip, kad nieko šiuo metu neveiki?
– Šis laikas padėjo stabtelti, daug ką apsvarstyti. Kai ką pakeitė, pakoregavo. Sustojo tik mano vedamos kūrybinės edukacinės dirbtuvės. Tačiau jau turiu planų ateičiai, taip pat galvoju apie vasaros „workshopus“ gamtoje.
Šiuo metu mokau savo dukterėčią akademinio piešimo, ir pačiai smagu prisiminti. Taip pat ir toliau kuriu stiklo papuošalus, pakabinamas stiklo sapnų gaudykles, vitražus.
Prieš tai buvo gan intensyvus metas, daug užsakymų, edukacinių dirbtuvių, mugių, parodų, ir staiga – „stop“. Labai vertinu šį laiką, kurio daug skiriu ir asmeniškai sau, atsisukimui į save, įvairioms praktikoms ir veikloms. Džiaugiuosi, kad gyvenu gamtoje – ji palaiko, gydo ir įkvepia. Su pavasariu sėju ir sodinu augalus, daigelius, daržoves ir gėles, sodinu medžius. Kaip gera, kad galiu prisiliesti prie žemės. Esu dėkinga žmonėms, esantiems šalia.

– Kaip atrodo įprastinė tavo darbo diena? Ar dirbi tik tada, kai atskrenda mūzos?
– Pasidalysiu labiau tokia, kaip norėčiau, kad tokia ji būtų (šypsosi), na, ne visad man tai pavyksta… Šiuo metu dirbu namuose, dažnai trūksta disciplinos, laiko planavimo, tad svarbus tiek kūrybinis įkvėpimas, tiek motyvacija, ryžtas…
Paprastai keliuosi apie septintą valandą ryto, skiriu laiko sau ir imuosi kūrybos. Kartais į kūrybinį procesą įsitraukiu visai dienai, kartais per pertraukas einu dirbti kitų darbų, taip pailsiu nuo įtempto, juvelyrinio kūrybinio proceso ir susikaupimo, o kartais ilgai naktinėju.

– Ar nuo pat vaikystės buvai linkusi į menus? Gal kada galvojai ir apie „rimtą“ profesiją?
– Nuo pat mažų dienų piešdavau, kurdavau įvairiausius dalykus. Nuo penktos klasės mokiausi dailės M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, tad nebuvo net minties studijuoti kažką kitą ir dirbti kitokios srities darbą.
Meno niekaip negaliu vadinti nerimtu. Net įdomu, pagal ką yra skirstomas rimtumas ir nerimtumas – žmonių, profesijų, gyvenimų… Gali būti įdomi tema kitai parodai…
Jaučiu, kad kūrybiškumas slypi kiekviename žmoguje, kiekvienoje specialybėje, net ir paprastoje buityje. Norisi, jog veikla, darbas būtų prasmingi. Vis sukirbėdavo mintis apie socialinį darbą, projektus, kaip pasiekti žmones, kaip su jais dalytis. Anksčiau nemaniau, kad galėsiu mokyti, vesti kūrybinius užsiėmimus. Mokytojo darbas apskritai man toks labai idėjinis ir atsakingas. Bet dabar, jau kelerius metus kviesdama į dirbtuves, labai džiaugiuosi procesu, dalijimusi, atgaliniu ryšiu ir kiekvienu ypatingu žmogumi.

– Kokias baigei studijas ir koks tas studentų menininkų gyvenimas? Bohema, savitas stilius ar rimtos studijos?
– Vilniaus dailės akademijoje studijavau vitražą, baigiau bakalauro ir magistro studijas. Studijuojant patraukė dar viena įdomi sritis – restauracija. Mokiausi ir dirbau molbertinės tapybos restauratore, įgijau restauratorės kategoriją.
O studentiškas gyvenimas buvo laisvas, kūrybiškas, banguojantis, ieškant savęs, prasmės, ryšio su kitais, su pasauliu.

– Gimei ir augai Vilniuje. Kaip nusprendei keltis į Anykščius ir kiek laiko tu jau čia? Niekada nesigailėjai šio žingsnio? Ar Anykščiai jau spėjo tapti tavo namais?
– Septyneri metai mes jau gyvename čia, stebuklingoje gamtoje šalia Anykščių. Iš Anykščių kilusios mano šaknys, tad yra ir šaknų ryšys, taip pat čia tiesiog gera būti, kurti, šiuo metu čia yra mano namai.   

– Būti menininku mažame mieste – lengviau ar sunkiau nei, tarkim, sostinėje?
– Na, nežinau, galima pasvarstyti… Priklauso nuo tikslų… Aš aktyvesnę meninę veiklą pradėjau čia, Anykščiuose. Didmiesčiuose yra didesnė konkurencija, ir šiaip visko daugiau, plačiau, ir nebūtinai tikrų, kokybiškų dalykų, bet daugiau triukšmo, reikia atsirinkti, iškomunikuoti, pristatyti savo išskirtinumą, bendradarbiauti…

– Ar pačiai Anykščiuose užtenka kultūrinių renginių, randi sielai artimų žmonių?
– Man užtenka, o norint, visad galima nuvykti į kitus miestus. Čia sutikau tokių artimų sielai žmonių, kad labai dėl to džiaugiuos!

– Esi vitražo specialistė, tačiau dabar kuri labai subtilius, švelnius, nedidelio formato darbus? Kaip atėjai iki tokių darbų, ar visada kūrei kažką panašaus? Ar stiklas yra lengvai valdoma medžiaga?
– Iš prigimties mėgstu mažulyčius, juvelyrinius dalykus. Mane sužavėjo labiau stiklas, jo spalvos, sluoksniai, gebėjimas atspindėti, praleisti ar skleisti šviesą, jo transformacija, iš aštraus, kampuoto – į takų skystį ir į švelnų, apgludintą, švytintį – kitokį nei vitražo monumentalumas. Su šia materija vis dar mokausi draugauti.

– Ar savo darbais puoši namus, dovanoji artimiesiems? Ar apskritai tavo namuose daug meno?
– Mano kūriniais tikrai apdovanoti visi brangiausi žmonės ir jų namai.
O pačios namuose daugiau kitų kūrėjų darbų, nešioju savo kurtus papuošalus, tačiau languose dar nėra vitražo ar pakabinamos sapnų gaudyklės… Net nežinau, kodėl tas posakis – „batsiuvys be  batų“ – toks teisingas…

– Ar sutinki su mintimi, kad geri, kokybiški meno dirbiniai ir kainuoja daug?
– Žinau, kiek pastangų, jausmų, išgyvenimų, kiek energijos sutelpa į meno kūrinį. Ne tiek svarbu, ar tu jį kūrei dieną, ar metus. Svarbu, ką į jį sudėjai. O sudedi tai, ko reikia būtent tam užsakovui, klientui, pirkėjui, meno gerbėjui ar, atrodo, visai paprastam žmogui. Jis pamatė, jame tai suskambo, surezonavo, kažkas tokio atsitiko, ir jis pajuto, jog tai jo dalis, kažkuri, taip labai vertinama ar dar visai nepažinta, atstumta, bet ta, kurios jis taip ilgai ieškojo.
O pinigai yra įvertinimas, viena iš išraiškų, mainai. Kartais tikrai nelengva įkainoti, tik pagal laiką, darbą, medžiagas, kokybę – ten būna sudėta daug daugiau, ir tai nėra vien tik „gražu“: ten kodai, pasakojimai, jausmai, tas poveikis žiūrint ar puošiantis meno kūriniu tikrai labai pilnas.

– Papasakok šiek tiek apie savo šeimą…
– Mano šeima šiuo metu yra žmogus, su kuriuo gyvenu, mano augintiniai, mama, sesers šeima ir visi sielai, širdžiai artimi draugai.