Tokį Juodonių piliakalnį dabar mato važiuojantys Anykščių-Rokiškio plentu.
Ant Anykščių ir Rokiškio rajonų, Svėdasų ir Kamajų seniūnijų „rubežiaus“, šimtamečių medžių prieglobstyje, šalia kelio, stūkso Juodonių piliakalnis.
Vieną vasaros dieną prie piliakalnio traukia pėsti ir važiuoti dviejų kaimyninių seniūnijų gyventojai iš Kamajų (Rokiškio rajonas) ir Svėdasų (Anykščių rajonas). Toji diena – tai liepos 6-oji – Valstybės (karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena.
Nuo sėlių iki Vaižganto…
Piliakalnis kartais dar vadinamas „Pečianyku“. Gal todėl, kad piliakalnio paviršius yra lygus, panašus į kaimuose anksčiau buvusių pečių viršų, kur šeimininkės laikydavo puodus, indus.
Vaižganto raštuose dažniau aptinkamas Juodonių piliakalnio pavadinimas. Randame „Pragiedruliuose“ ir žodį „pečininkas“, kuris pridedamame žodynėlyje ir aiškinamas reikšme „terasa“.
Rašytojas vaikystėje per Malaišių laukus su bendraamžiais mėgdavo čia ateiti pažemuogiauti, pabėgioti, pasiridinėti į stačią pakalnę. Susėdę viršuje, ant „pečininko“, svajodavo, grožėdavosi apylinkėmis. Juodonių piliakalnis viliojo ir paslaptingumu, girdėtais pasakojimais apie nuo prakeiksmo prasmegusią karčemą, apie lemiamos valandos belaukiančius požemiuose pasislėpusius kareivius, apie retkarčiais pasirodančius vaiduoklius. Vaikus piliakalnis traukdavo it magnetas, tiktai būdavo baisoka praeiti pro šalia esančias senas kapinaites, kuriose, pasak vietinių senolių, taip pat vaidendavosi…
Vaižgantas mėgdavo ant piliakalnio užkopti ir jau tapęs žinomu rašytoju, publicistu, kunigu. Čia pailsėdavo, pasigrožėdavo atsivėrusiais vaizdais, pasisemdavo kūrybinio įkvėpimo. Nuo piliakalnio aiškiausiai matydavosi jo gimtųjų Malaišių laukai, pro šalį vinguriuojantis vieškelis į Rokiškį…
Rašytojas domėjosi gimtojo krašto istorija, tad čia atsiverdavo jos klodai. Piliakalnio papėdėje gilioje senovėje gyveno sėliai, archeologai kasinėdami šičia rado įvairių daiktų, liudijančių apie senąsias (I tūkstantmečio prieš Kristų pabaiga – II tūkstantmečio pradžia) gyvenvietes.
Vienoje piliakalnio pusėje dar ir dabar matyti žemės kauburėliai – Pirmajame pasauliniame kare žuvusių kareivių kapai. Juos matydavo ir čia vaikščiojantis Juozas Tumas-Vaižgantas. Šalia tų kauburėlių buvo pastatytas ir medinis kryžius. Archyvinėse nuotraukose akivaizdžiai matosi ir kryžius, ir retokais medžiais apaugęs piliakalnis. Seniai jau nebėra to kryžiaus, o po tankia išlakių medžių lapija iš toliau net nebesimato ir paties piliakalnio.
13-ame amžiuje Lietuvos karaliaus Mindaugo pasirašytuose dokumentuose lotynų kalba minimi Malaišiai, Kalviai ir kitos Sėlių krašto vietovės, perduotos valdyti Livonijos ordinui. Šio ordino kronikose, bylojančiose apie Lietuvos valdovų diplomatiją ir priverstinius sandėrius su amžinais priešais – kalavijuočiais ir kryžiuočiais – ne kartą galima užtikti Svėdasų ir Kamajų krašto vietovardžių, kurie išlikę iki šiolei, o šių vietų gyventojai gali teisėtai didžiuotis gyvenantys Sėlių žemėje…
Gyvosios istorijos pamokos ant piliakalnio
Sėliai, Vaižgantas, kaip ir garsioji Lietuvos istorija, ant Juodonių piliakalnio dabar nuolat prisimenami per Valstybės dienai skirtus sambūrius.
Jau daugelį metų dviejų kaimyninių kultūros namų – Kalvių (Rokiškio rajonas) ir Vaitkūnų (Anykščių rajonas) – darbuotojos įgyvendina bendrą projektą.
Liepos 6-ąją, Valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną, Rokiškio kultūros centro Kalvių skyriaus kultūrininkės Stasė Gruoblienė, Aušra Barauskienė ir Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriaus padalinio vadovė Aldona Bagdonienė ant Juodonių piliakalnio į bendrą renginį suburia aplinkinių vietovių gyventojus.
Čia prisimenama krašto istorija, Vaižganto aprašyti padavimai apie Juodonių piliakalnį, prie laužo visi renginio dalyviai susikibę už rankų gieda „Tautišką giesmę“, pagerbiami Sėlių krašto šviesuoliai, aktyvūs visuomenininkai, koncertuoja meno mėgėjų kolektyvai.
Kultūros darbuotojos, pasitelkusios aktorinių sugebėjimų turinčius žmones, pasistengia inscenizuoti kai kuriuos istorinius įvykius, atkurti įdomius personažus. Tokia gyvoji istorija ant gilia senove alsuojančio piliakalnio sutraukia gausybę žiūrovų, pritraukia ir nemažai jaunimo.
Į sambūrius mielai renkasi Svėdasų seniūnijos Vaitkūnų, Kunigiškių, Malaišių, Gudonių, Daujočių, Netikiškių, Savičiūnų ir daugelio kitų vietų gyventojai, pėsčiomis ir mašinomis traukia žmonės iš Kamajų seniūnijos Kalvių, Juodonių, Ažubalių, Kurkliečių, Krylių ir kitų apylinkių.
Renginio organizatorės pasirūpina, kad ant Juodonių piliakalnio žmonės susirinktų ne vien tiktai pilietinės pareigos atlikti – 21 valandą sugiedoti „Tautišką giesmę“– Lietuvos Respublikos Himną, drauge pabendrautų, pasisemtų įspūdžių.
Keletą kartų Anykščių kultūros centro Vaitkūnų skyriaus dramos mėgėjų kolektyvas vaidino ant piliakalnio spektaklius. Pernai vaitkūniečiai pradžiugino visus gausiai susirinkusius nuotaikinga Juozo Tumo-Vaižganto komedija „Žemės ar moteries“, skirta Vaižganto metams.
Miela-malonu matyti ir girdėti svėdasiškių muzikantų – smuikininkės Sigutės Kovienės ir armonikieriaus Mindaugo Antanėlio duetą. Ne vienam ašarą ištraukė Juodonyse, Juozelskių kaimo turizmo sodyboje, poilsiavusio ir šventėje apsilankiusio žymaus saksofonininko, profesoriaus Petro Vyšniausko atliekamos melodijos 2018-aisiais metais, kuomet buvo minimas Lietuvos nepriklausomybės Akto pasirašymo šimtmetis, sambūrio dalyviai galėjo savo akimis išvysti šio svarbaus dokumento kopiją.
Ant Juodonių piliakalnio „gyvosios istorijos“ vakarą iškilmingai pagerbiamas Sėlių krašto šviesuolis. Šventiškai pasipuošęs, atitinkamomis regalijomis pasidabinęs Kamajų Respublikos prezidentu tituluojamas buvęs Kamajų seniūnijos seniūnas, Rokiškio meras Vytautas Vilys paskelbia Šviesuolio pavardę ir kartu su premijos mecenatu, verslininku Broniumi Juozelskiu įteikia apdovanojimą.
Sėlių šviesuolio vardas pamečiui suteikiamas tai svėdasiškiui, tai kamajiškiui. Pirmuoju laureatu tapo svėdasiškis tautodailininkas Aleksandras Tarabilda, vėliau tokio garbingo vardo nusipelnė Kalvių kultūros namų darbuotoja Stasė Gruoblienė, Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus muziejininkas, kraštotyrininkas, žurnalistas Vytautas Bagdonas, Kalvių kaimo seniūnaitis Gintaras Kepalas. Pernai Sėlių krašto šviesuolio vardas buvo suteiktas Kunigiškių I kaimo seniūnaičiui Pranui Maišeliui.
Liepos 6-osios vakarą ir vėl šurmuliuos Juodonių piliakalnis, ir vėl tolyn laukais ir kloniais nubanguos ,,Tautiška giesmė“, traukiama dviejų kaimyninių rajonų, dviejų kaimyninių seniūnijų gyventojų.
