Piligrimai išeina iš Svėdasų į „Didžiojo slėnio žiedą“.
Didžiųjų Svėdasų parapijos Šv. Apaštalų Petro ir Povilo atlaidų išvakarėse buvo atvertas ir pirmą kartą iškilmingai apvaikščiotas krašto istorijos pažinimo, maldos ir mąstymų kelias „Didžiojo slėnio žiedas“.
Moliakalnio, Kunigo kalno ir kitų mįslingais vardais pavadintų kalvų ir slėnių takais žengė vos ne dvi dešimtys piligrimų. Nuėjome daugiau negu šešis kilometrus, dažnai stabtelėdavome, todėl maldingame kelyje praleidome daugiau negu tris valandas.
Buvo pagerbti Kraštų šilo partizanai, pašventintos dvi koplytėlės, giedota, dainuota, dar kartą prisimintas Jono Pauliaus II paliktas priesakas: „Nebijokite“.
Miesto vartai
Vartai kartais lyginami su ribinėmis žmogaus gyvenimo situacijomis – krikštu bei išėjimu į pasaulį, kuris kupinas paslapčių, pavojų, nežinomybės. Už vartų laukia ganytojas, kuriam turime paklusti.
,,Didžiojo slėnio žiedo“ kelio pradžioje – Teklės Petrauskienės kryžius. Vieniša moteris tais lemtingais 1989 metais atsiliepė į parapijoje kilusį sąjūdį kan. Juozo Tumo – Vaižganto 120 metų jubiliejui pastatyti dvylika kryžių. Drauge ji pildė Šventojo Tėvo ištartus žodžius: „Nebijokite“. Tad šventkelionė buvo skirta Jono Pauliaus II šimtmečiui, taip pat mūsų Tėvynės nepriklausomybės 30 metų sukakčiai ir reikšmingiausio Vaižganto kūrinio – kovų už tautos kultūrą epo „Pragiedruliai“ – sukūrimo šimtmečiui.
„Pragiedrulių“ ūksmėje
Kirtę pagrindinę gatvę, žydinčių, kvepiančių medumi liepų šešėliu žengiame prie paminklo Vaižgantui gimnazijos kiemelyje. Meistro Stanislovo Karanausko tais pačiais įsimintinaisiais 1989 m. sukurtas ąžuolinis paminklas. Masyviame ąžuolo kamiene iš visų pasaulio pusių atsiveria keturi vaizdai, išreiškiantys svėdasietišką esmę: iš jų žvelgia pats Vaižgantas, smuikeliu griežiantis Mykoliukas, vestuvinę juostą dovanai iškėlusi Severiutė ir kažką negirdimai aidintis nuskendęs Alaušo varpas.
Kelyje prisiminta švietimo Svėdasuose istorija, pažymėta, kad „Pragiedrulių“ pradžios mokyklos rūmai atverti 1937 metais. Tuomet jie buvo patys moderniausi visoje Rokiškio apskrityje.
Moliakalnio kelio vizijos
Priešais – buvęs mokyklos bendrabutis. Žvelgia jis dabar tuščiomis langų ir durų akimis, tačiau jį įsigijusio Algimanto Čaplinsko vizijose ir mūsų vaizduotėje griuvėsiai stoja puikiausiu rūmu – modernia klinika su vaistine ir kambariais nakvynei žmonėms iš Anykščių krašto ir iš toliau atvykusiems – tiems, kurie norėtų Svėdasuose paviešėti.
Taip pat buvo prisimintas ir skulptūros ,,Beragis“ projektas, net apkalbėta, kur tas simbolis galėtų būti pastatytas. Pasigėrėta šviesia taškuota karve, prisimintas paežerio trobelėje gyvenęs vienišas išminčius Žemaitis. Tolėliau – Maluiškos kalva, kairėje atsiveria skaistus ežero mėlis, spėrūs žingsniai gumbuotu vieškeliuku ir stabtelėjimas prie didžiojo žvejo Juozo Pilkausko – Gurniko sodybos, šalia, ant kalniuko, stūksančio mažojo kryžiaus.
Pamąstymas prie kalvės. Juk čia kalami metaliniai įnagiai labai skirtingi – noragai arti žemei, pančiai kaliniui, kryžių saulutės, net kankinimo įrankiai ir vinys, kuriais prikalamas prie kryžiaus Išganytojas. Čia prisiminimų pliūpsnį apie nagingą ir mandagų kalvį Joną Kirdeikį dovanojo prie mūsų būrelio prisijungęs Neniškio Jonas.
Didžiojo kryžiaus ūksmėje
Tas kalnas tarsi sostas. Kryžius – jubiliejiniais 2018 m. pastatytas paminklas – dėl savo monumentalumo (per tris stulpus stūksančio pločio, net devynių metrų aukščio) netekęs įprastų kryžiaus formų.
Vieškelio vingyje, vešlioje pievoje baltu mūru į dangų stiebiasi Šv.Stepono koplytėlė, Atgimimo metais sumūryta Steponui Budreikai atminti. Prisimename pirmaisiais krikščionybės metais Romoje už tikėjimą akmenimis priešų užmuštą tikėjimo gynėją Steponą. Prisimename mokymą, kad jei prireiks savo tiesą įtaigiai ginti, tai Viešpats įdės į lūpas reikiamus žodžius.
Mūsų kelias nuo koplytėlės sukasi dešinėn, į vieškeliuką: juo kylame į aukštumą, Sakalo kalnu pramintą. Juk čia Kirdeikių, vadintų Sakalais, gyventa.
Vaduvų regykla ir slėnis
Atsiveria nuo Beragio link Dviragio kalvomis banguojantis pasaulis. Saulei besislepiant už keteros, leidžiamės į gilų, paslaptingą slėnį. Kalnas – apreiškimų, susitikimo su Dievu vieta. Prisiminėme Kalno pamokslo mintis. ..“
Gražuolė vieniša pušis lieka dešinėje, ją tik palydime akimis. Prisimename istoriją apie turtingą muitininką Zachėjų, kuris ropštėsi į medį, kad galėtų pamatyti Jėzų. Viešpats taip pat pamatė perkeisti savo gyvenimą panorusį vyrą: nors aplinkiniai murmėjo, kad einąs į nusidėjėlio namus, aplankęs jį Jėzus, ir žmogaus gyvenimas apsivertęs – jis pusę savo turtų paaukojo vargšams.
Žolynai aplinkui tokie vešlūs, kad į juos panyrame iki pat pažastų. Pagaliau įžengiame į Kraštų šilą ir sustojame prie partizanų bunkerio likučių. Buvusi tai Alberto Nakučio – Viesulo ir jo bendražygių buveinė. Ryškus tunelio griovys, pačios buveinės duobė. Laimingas bunkeris – jame niekas nežuvo. 1949 m. rudenį vyrai persikėlė į naują buveinę Drobčiūnų miške ir po poros mėnesių ten žuvo. Paskaityta ištrauka iš partizano Albino Milčiuko – Tigro raštų: „… lietuvio gyslomis tebesruvena praeities didvyrių kraujas ir jo palaužti žiaurus priešas neįstengs niekados.“
Algimanto apygardos partizanams gitaromis grojo ir dainavo du Algimantai – Čaplinskas ir Baronas.
Į milžinišką eglę partizanų atminimui įkeltą koplytėlę pašventino Svėdasų klebonas Raimundas Simonavičius. Dar vieną koplytėlę su Rūpintojėlio skulptūra dvasininkas pašventino jau kitame šilo pakraštyje, prie iš Paliūnų ir apylinkės vienkiemių susibėgančių kelių kryžkelės, kaip atminimo ženklą netoliese gimusiam partizanui Jonui Meškauskui – Carui ir visai netoliese žuvusiam Broniui Bražiūnui – Vaidilai.
Svėdasietiška piligrimystė
Paliūnės, rausvu, kietu moliu švytintis ir skambantis keliukas, tyrų paslapties pajautos, naktin grimztančio pasaulio grožis, atvertomis durimis, šienu kvepiantis klojimas ir jau pasitinka Paužolės kalnas. Senovės ąžuolynų atmintis ir stabtelėjimas prie kun. Jono Rimšos (1905 – 1996) primicijoms, įvykusioms 1930 Vytauto Didžiojo metų birželio 28 d. skirto kryžiaus, prie kurio į dangų kyla malda, dalyvaujant ir sodybos šeimininkui Kazimierui Rimšai bei jo artimiesiems.
Dar vienas stabtelėjimas – ant Aukuro kalno, nusileidus į mistišką Pašulnų slėnį, kur šaltinio maitinami tvenkiniai vienas iš kito, vis žemyn srove ritasi. Šv. Jono Krikštytojo koplytstulpis ir šio pranašo, tyruose šaukiančiojo, prisiminimas bei rūstūs įspėjimai apie Dievo meilę ir griežtą teisingumą – ,, juk Jis suvalys kviečius į klėtį, o pelus sudegins negesinama ugnimi“ – pripildo mūsų bendrystę džiaugsmo, vilties, kad šiuo maldos ir pažinimo keliu eisime dar ne kartą, kad svėdasietišką piligrimystę pamėgs vis daugiau žmonių. Tarytumei šio troškimo pažadinta sutartinai suskambo žygį vainikuojanti giesmė – „Lietuva brangi“.
