Pristatome dailininką, architektą, grafiką, kurio kūryba įvertinta įvairiais prestižiniais apdovanojimais Kęstutį Indriūną.
Beje, daugeliui anykštėnų jis pažįstamas kaip aktyvus visuomenininkas ir politikas. K.Indriūnas du kartus buvo renkamas į Anykščių rajono tarybą.
– Koks pirmasis jūsų vaikystės prisiminimas?
– Neprisimenu, kiek man tuomet buvo metų, tačiau tais laikais trūko saldumynų – elementarių saldainių. Mama imdavo duoną, pjaudavo riekę, ją sudrėkindavo, guldydavo ant cukraus, kurio prilipdavo daug. Išeidavo toks sumuštinis su cukrumi. Būdavo labai skanu.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas?
– Baigiau Juozo Naujalio meno mokyklą Kaune ir tuometinio Valstybinio Vilniaus dailės instituto Kauno fakultetą. Pirmasis mano darbas – darbų, braižybos ir piešimo mokytojas kaimo mokykloje. Kariuomenėje netarnavau. Kadangi mano tėvukas buvo ištremtas į Sibirą, tad buvo labai nusistatęs prieš Sovietų kariuomenę. Tais laikais, skatinant mokytojus vykti dirbti į kaimus, vyrai būdavo atleidžiami nuo karinės tarnybos. Taip jos ir išvengiau.
– Kas yra ar buvo jūsų autoritetai?
– Iki šiol imponuoja škotų architektas Čarlzas Renė Makintošas. Man labai priimtinas jo architektūros stilius ir supratimas – daryti kokybiškai. Tai senosios kartos architektas, kaip ir Antoni Gaudi Ispanijoje. Kai tik atsivėrė sienos, vykau į Ispaniją, kad pamatyčiau jo kūrinius gyvai. Vienas žinomiausių jo statinių – legendinė Šv. Šeimos bažnyčia Barselonoje. Jos statyba talentingas architektas rūpinosi daugiau nei keturiasdešimt metų, iki pat mirties. Iš šiuolaikinių kūrėjų labiausiai imponuoja dizaineris Pilypas Starckas, gimęs 1949 m. Paryžiuje. Prancūzų architektas ir dizaineris žinomas dėl plataus dizaino spektro, įskaitant ir interjero dizainą.
– Jūsų didžiausias prisiimtas iššūkis?
– Nors man jau 59 metai, visai neseniai, praeitais metais, mečiau darbus, architektūrą ir išvykau į Norvegiją dirbti statybininku ir paragauti emigranto duonos. Tokiame amžiuje tai išties iššūkis. Dirbau ten pusantrų metų.
– Ką renkatės – jūrą ar kalnus? Kodėl?
– Ir kalnus, ir jūrą, nes labai mėgstu slidinėti ir buriuoti. Sportuoju iki dabar.
– Esate romantikas ar realistas?
– Labiau realistas.
– Koks jūsų gyvenimo įvykis pats romantiškiausias?
– Romantiškiausias laikas, kada susipažįsti su būsima žmona. Tačiau romantiškiausią staigmeną padariau ne aš, o draugai per mūsų vestuves. Tada dirbau dizaineriu fabrike. Prieš vestuves mane pasikvietė direktorius ir pasakė, kad gautas užsakymas – reikia suprojektuoti lovą užsakovui. Buvau pradėjęs neseniai dirbti, tad labai stengiausi, įdėjau šiek tiek dizaino. Buvau savimi patenkintas, džiaugiausi, kad lova graži. Direktorius sakė, kad užsakovui irgi patiko.
Per mūsų vestuves atvažiuoja draugai – įrieda į kiemą rusišku ,,Zil“u. Staiga atsidaro mašinos bortas, o priekaboje – ta mano suprojektuota dvigulė lova, visa nuklota gladijolėmis, arba kardeliais, kaip kaime vadindavo.
– Kava ar arbata?
– Kava. Patinka stipri, su nedaug cukraus. Per dieną jos išgeriu nedaug – vieną puodelį. Stiprią kavą galiu gerti tiek ryte, tiek vėlai vakare. Kada užsimanau. Espreso geriu retai, nes Lietuvoje, juo labiau Anykščiuose, nelabai kas gali pagaminti ją kokybiškai. Teko lankytis Vienos bienalėje ir mėgautis tikra espreso. Mūsų krašte tokios negausi. Silpnos kavos išgeriu daugiau.
– Alus, vynas ar stiprieji gėrimai?
– Alus. Renkuosi šviesųjį. Negeriu dideliais kiekiais. Nėra konkretaus vieno mėgstamo alaus, mėgstu išbandyti įvairų. Paskutiniu metu labiausiai patinka Vilniaus alus iš butelio. Dėl skonio ir dar būtent dėl to, kad atsisuka kamštelis. Man ypač patinka tas pradžios, tai yra kamštelio atsukimo, procesas.
– Filmai ar knygos? Kokio žanro? Koks paskutinis matytas, skaitytas kūrinys?
– Skaitau daugiausia internete literatūrą iš architektūros ar dizaino srities. Tačiau tai daugiau vaizdiniai nei knygos.
Nesu filmų mėgėjas. Patinka filmai su senaisiais aktoriais. Na ir, žinoma, „Krikštatėvis“ – filmas, kurį žiūrėjau nuo pradžios iki galo.
– Saulėlydis ar saulėtekis?
– Kadangi pats fotografuoju, tai nei tas, nei tas, nes gražu, bet banalu. Man gražu apšvietimas – saulės spindulys pro durų plyšį, apšviesti daiktai. Mane žavi šviesa, pati saulė, kaip šviesos šaltinis, netikėti rakursai, jos žaismas.
– Esate pelėda ar vyturys?
– Esu ryto, šviesos žmogus, saulė teka ir mes prabundame abu su žmona. Žiemą – kuo trumpesnė diena, tuo sunkiau.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Laisvalaikiu mėgstu slidinėti, anksčiau labai mėgau buriuoti. Dabar tai darau šiek tiek rečiau. Porą kartų pavojingai griuvau. Dar patinka žaisti lauko tenisą. Taip pat – fotografuoti.
– Ar mėgstate tyrinėti? Ką paskutiniu metu esate atradęs savo nuostabai?
– Kad suprasčiau tendencijas, gilinuosi ir tyrinėju architektūrą, dizainą, interjerą. Man svarbu sekti, kas šioje srityje vyksta pasaulyje.
– Kadangi sūnus groja gitara, kai jis pradėjo dalyvauti konkursuose, pamačiau daug gabių jaunų žmonių, kurie groja progresyvią muziką. Man tai nuostabus atradimas, nes neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Mes pratę per televiziją, kuri formuoja nuomonę, matyti vien POP dainininkus. Niekada negalvojau, kad yra tiek gerų jaunų roko ir džiazo muzikantų.
Architektūroje taip pat pamažu iš po nusipelniusių grandų šešėlio išlenda labai gabių jaunų žmonių. Džiaugiuosi dėl jų.
– Ar turite ydų arba keistenybių?
– Mano yda ta, kad labai greitai užsidegu ir priimu sprendimus, kurie nebūtinai pasiteisina. Susižaviu, puolu daryti. Kitąkart gal reikėtų daugiau pagalvoti.
– Trys jums pačios svarbiausios vertybės?
– Pirmiausia – šeima. Sveika ir sėkminga.
– Ką manote apie kartų konfliktus?
– Manau, kad tai natūralu. Kai buvom patys jauni, lygiai taip pat nesutarėm su savo tėvais. Jie mąstė vienaip, mes – kitaip. Dabar yra tas pats. Kartų konfliktas yra amžinas. Visą laiką taip buvo ir bus ir turi būti, nes tai progreso variklis. Jaunimas turi maištauti. Vyresni turi patirties. Jei žvelgiama protingai, konfliktas išeina į naudą ir seniems, ir jauniems, jeigu jie iš konflikto pasimoko ir pasisemia gerų dalykų.
– Ką manote apie plėšytus džinsus?
– Gerai. Pats nedėviu, bet man gražu. Dėvi mano žmona ir vaikai.
– Jūsų mėgstamas priežodis, patarlė?
– „Gražu – dar nereiškia, kad yra gerai“. Dažnai kartoju šį posakį. Susiduriu su žmonėmis, kurie aikčioja -,, kaip gražu“, o aš sakau, kad pirmiausia turi būti padaryta gerai, ypač kalbant apie architektūrą.
– Jūsų mėgstamiausias patiekalas?
– Šį patiekalą valgau labai retai, bet jis man labai patinka – tai sūri silkė su svogūnais, grietine, karštomis bulvėmis ir būtinai turi būti 40-50 gramų šaltos degtinės.
– Koks iš jūsų turimų daiktų yra pats vertingiausias pinigine išraiška?
– Brangiausias yra automobilis. Bet vertingiausias ir gana nepigus – burlentės komplektas. Jis teikia malonumą ir yra pakankamai nepigus.
– O koks daiktas jums vertingiausias emociškai?
– Dalyvavau architektūros parodoje ,,Lietuvos architektūra „Žvilgsnis į save“ 2005 – 2007“ ir gavau vieną iš penkių apdovanojimų, vadinamų metrais. Ji gavau už nedidelį, 47 kvadratų, gyvenamąjį pastatą Anykščiuose, esantį adresu Daukanto g. 5. Namas stilistiškai įkomponuotas miesto senamiesčio erdvėje. Džiugu, kad jį pastebėjo tarptautinė vertinimo komisija.
Pats apdovanojimas labai modernus – negražus metalo gabalas, bet teisingas ir geras. Bet man emociškai jis labai brangus, nes tai respublikinis įvertinimas, teikiamas kas dvejus metus.
– Sunkiausiai jūsų gyvenime ištartas „Ne“?
– Prieš trejus metus, kai dirbau mero patarėju, susidarė situacija, kad turėjau išeiti. Buvęs meras įkalbinėjo pasilikti, aš pasakiau „Ne“. Tokios pareigos nėra lengvai pasiekiamos, tad iš jų niekas neišeina be pagrindo. Kadangi skyrėsi mano ir mero požiūriai į procesus, reikalaujančius padorumo ir garbės, teko pasakyti „Ne“.
– Lengvabūdiškiausias jūsų ištartas „Taip“?
– Skridimas sklandytuvu. Pilotas padarė kažkokią kilpą, po kurios tris mėnesius jaučiausi blogai. Tai buvo vienintelis kartas, kai skridau sklandytuvu.
– Kas jus motyvuoja sunkiose situacijose?
– Minėjau išvažiavimo į Norvegiją atvejį – reikėjo pinigų. Motyvavo šeima, nes viską darai dėl šeimos.
– Esate liberalių pažiūrų, kur yra jūsų liberalumo ribos?
– Patiems liberaliausiems pasaulyje siūlomiems dalykams, kaip narkotikų legalizavimas ar vienos lyties parneriai, nesu liberalus. Tokiems dalykams aš jau per senas.
Kęstutis Indriūnas 1989-1991 m. projektavo Piktagalio kaimo mažosios architektūros statinius, inicijavo parko kūrimą. Vėliau dirbo privačiose baldų gamybos įmonėse. 1997 m. įkūrė dizaino studiją „Gečia“, 1997–2015 m. buvo jos direktorius ir projektuojantis architektas. Sukūrė daug interjerų bei gyvenamųjų ir verslo pastatų Anykščiuose, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kitur. K. Indriūno autoriniai kūriniai buvo įvertinti parodose bei konkursuose.
2015 m. K. Indriūnas dalyvavo Anykščių rajono savivaldybės tarybos rinkimuose kaip Lietuvos liberalų sąjūdžio kandidatas, buvo išrinktas 2015–2019 m. kadencijos Tarybos nariu, bet atsisakė mandato. Nuo 2015 m. gegužės iki 2016 m. gruodžio K. Indriūnas dirbo Anykščių rajono savivaldybės mero Kęstučio Tubio patarėju. Iš šių pareigų pasitraukė savo iniciatyva. 2019 m. jis dalyvavo rajono savivaldybės tarybos rinkimuose ir kadencijos pradžioje užėmė Tarybos nario vietą, yra Tarybos Socialinių reikalų, sveikatos ir aplinkos apsaugos komiteto narys. 2015–2017 m. ir nuo 2019 m. K. Indriūnas yra Anykščių rajono savivaldybės Kultūros tarybos narys.