
Žmonės klausia, ar tokie vasaros karščiai yra norma, aranomalija? Vyresni žmonės, prisimenantys savo jausnystę neleis meluoti, kad +30 laipsnių siekiantys karščiai prieš 40-50 metų Lietuvą pasiekdavo tik maždaug du-tris kartus per dešimtmetį, tuo tarpu XXI amžiuje – praktiškai kasmet, o šiais metais tropinio oro masės į Lietuvą įsiveržė jau trečią kartą ir greičiausiai ne paskutinį. Tad, kažkada buvusios klimato anomalijos dėl klimato kaitos tampa norma.
Augalų reakcija į karščius
Augalams, net vietiniams karščiai netrukdo, svarbu, kad netrūktų drėgmės. Augalai sugeba atsivėsinti. Karštą vasaros dieną prisilieskite prie augalų lapų ir pajausite, kokie jie šalti palyginus su aplinkos temperatūra, mat augalų lapuose esančios žiotelės per karščius atsiveria ir, garinant vandenį, vėdina lapus saugant nuo perkaitimo. Žinoma, itin lepius kambarinius augalus ar skintų gėlių puošmenas gali tekti keisti dirbtinėmis gėlėmis. Bėda yra ta, kad karščius lydi sausros, drėgmės trūkumas, nuo kurio jau dabar kenčia mūsų vietinė flora, ypač eglės, uosiai, kuriems Lietuvoje kai kurie dendrologai ateityje pranašauja liūdną galą.
Žinoma, įvežtiniams augalams, ypač kilusiems iš Afrikos, Azijos ar Pietų Amerikos tropikų ir subtropikų, karščiai tik į naudą, todėl rudeniop ir šiemet galime tikėtis gero prisirpusių vynuogių ir graikinių riešutmedžių derliaus, o vis daugiau daržininkų rudeniop gales pasigirti ne tik lauke užaugintomis paprikomis ir baklažanais, bet ir melionais bei arbūzais.
Sausra. Laistyti ar nelaistyti, kaip ir kada laistyti?
Taigi, grįžkime prie fakto, kad karščius lydi sausros, nes saulė ir vėjas sparčiai garina vandens atsargas. Į klausimą “Kada pradėti laistyti?” geriausiai atsako patys augalai, nes trūkstant drėgmės leipsta lapai. Laistant būtina prisiminti, kad kultūriniai augalai ne iš pelkių, beveik visi vaismedžiai ir daržovės – mezofitai, t.y. drėgmės jiems reikia vidutiniškai, todėl laistant nereikia persistengti ir iš lysvės padaryti pelkę. Žinoma, kiekvienas augalas į sausras reaguoja skirtingai. Jeigu želdynuose augantys buksmedžiai, fortūno ožekšniai, begonijos, margeniai, pelargonijos karščius pakenčia, tai paparčiai ar šermukšniai vargsta. Patys pirmieji laistymo prašome šiemet pasodinti vaismedžiai, vaiskrūmiai ar dekoratyviniai medžiai ir krūmai, nes jų šaknų Sistema dar gerai nesisiformavusi, giliau pasiekti esančio vandens negali, tad per sausras nepalaisčius augalus galima pražudyti. Visgi visur reikia jausti saiką. Jeigu jūs kasdieną naujai pasodintus augalus gausiqai laistysite, galite padaryti meškos paslaugą, nes tuomet augalai “aptings”, žinodami, kad vandens gaus kasdieną ir nesunkiai, formuos paviršinę šaknų sistemą ir galimai žus po metų pasikartojus sausrai. Todėl net ir šiemet sodintus augalus reikia laistyti ne dažniau kaip kas 2-3 dienos. Apskritai galioja nerašyta taisyklė, kad geriau laistyti gausiai ir rečiau (kas 3-4 dienos), negu kasdieną ir po truputį. Ši taisyklė negalioja pakabinamuose vazonuose, balkonuose ir terasose auginamoms gėlėms, karščių metu jas reikia laistyti kasdieną ir ne po kartą. Dar viena nerašyta taisyklė – laistant vandenį pilti ant šaknų, o ne ant lapų. Laistyti reikia ankstyvą rytą arba vakare, nes vidurdienio kaitroje laistant net trečdalį vandens išgarins saulė, taip ir nepasiekus augalo šaknų. Antra vertus, vidury dienos pilant vandenį ant augalų lapų kai kuriuos augalus galima ne tik susargdinti, bet ir pražudyti. Ar reikia laistyti veją? Žinoma, norint turėti išpuoselėtą angliško stiliaus veją be laistymo neapsieisite, tačiau protingai prižiūrint veją, galima sutaupyti daug vandens. Prasidėjus sausrai veją pjaunant reiktų palikti aukštesnę žolę, per žemai nupjovus saulė išdegins lapus, o nepalaisčius gali pakenkti ir šaknims.
Ar turi keistis žmogaus racionas per karščius?
Dideli karščiai nėra įprasti ne tik Lietuvos florai ir faunai, bet ir žmonėms. Karščių metu žmogus netenka daug skysčių, mineralinių druskų, todėl tiesiog kasdieną reikia prisiminti didžiausią turtą – vandenį, apie kurį Antuanas de Sent Egziuperi yra pasakęs : “Vanduo! Tu neturi ei skonio, nei kvapo – tavęs nusakyti negalima, tavimi gardžiuojamės nežinodami tavęs…”
Per šimtus metų Lietuvos žmonės instinktyviai žinojo, ką valgyti ir gerti karščių metu, žinojo, kad reikia vengti riebaus, sunkaus maisto, valgė šiupinines, rūštų pieną ar šaltieną su bulbom, iki šiol bene populiariausiu patiekalu išlikusius šaltibarščius, tiksliau įvairias jų variacijas, nuo “burokėlinių” su kefyru, iki “rūgštyninių”… Žinoma, karščių metu naudinga valgyti įvairius vaisius ir daržoves, kuriuose yra ypač daug vandens. Nepralenkiami čia arbūzai ir agurkai, taip pat melionai, pomidorai, salierai, puikiai atgaivina braškės, lapinės daržovės (salotos, špinatai), tinka ir pomidorų, citrusinių vaisių, slyvų sultys, liesas jogurtas, vištienos sultinys, arbatos. Bet, karštą vasaros dieną ant stalo visada turi būti šalto vandens, ypač pagardinto skiltele citrinos, mėtų ar melistų, o kam tinka anyžių kvapas – pankolių, kvapiosios garduoklės ar pankolinės kinmėtės lapeliais…