
Į lietuvių literatūros klasiko, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto ( 1869-1933) gimtuosius Malaišius atvykstantys turistai turi čia ką veikti, kur pasižvalgyti.
Šiame Svėdasų seniūnijos kaime daug kas primena Vaižgantą. Tai ir skulptoriaus Bernardo Bučo iš akmens išskaptuotas Vaižganto biustas, įkurdintas čia stovėjusios Tumų sodybos vietoje, ir rašytojo kūrybos motyvais vis naujomis skulptūromis turtėjantis skulptūrų parkas, ir 120 liepų alėja, pasodinta minint klasiko 120-ąsias gimimo metines, ir iš laukų atgabentas Juodžiaus kelmu vadinamas akmuo, ne viename Juozo Tumo-Vaižganto kūrinyje aprašytas, išgarsintas…
Nelieka nepastebėtos ir senosios sodžiaus trobos, likusios dar iš praėjusių amžių. Istorine praeitimi dvelkiantis Malaišių kaimas traukia ir filmų kūrėjus, jau dvylika metų kiekvieną rugsėjį čia organizuojamos „Vaižgantinės“.
Šiomis dienomis apsilankiusieji Malaišiuose jau galės pastebėti ir kai kurias ženklias permainas.
Laikinoji senųjų pastatų apsauga
Pro Vaižganto kūrybos gerbėjų, renginių dalyvių, ekskursantų akis nepraslysta kai kurių Malaišių pastatų avarinė būklė, dėl to ne vienas ir savo mintimis spaudoje, viešais pasisakymais įvairių renginių metu reiškia pretenzijas, kritines pastabas, nerimauja dėl statinių ateities. Pirmiausia, žinoma, visi atkreipia dėmesį į netoli Tumų sodybvietės, šalia medžio skulptūrų parko, esančius du čerpėmis dengtus sublokuotus pastatus: pirkią su svirnu. Juk iš tolo matyti kraigo viršuje apirusios stogo konstrukcijos, daug kur nubyrėjusios čerpės. Prašalaičiams, pirmą kartą čia užsukusiems arba retai kada apsilankantiems, nesuprantama, kodėl šie pastatai yra tušti, nenaudojami, todėl nenuostabu, kad visiems atrodo, jog statiniai palikti likimo valiai, kad niekas nerodo jokių pastangų atlikti remonto darbus, sutvarkyti stogą ir kitas taisytinas statinių vietas.
O istorija yra tokia. Šie trobesiai priklausė Šinkūnų šeimai. Kai garbaus amžiaus sulaukusi Agota Šinkūnienė pasimirė, čia vienas gyveno jos sūnus Juozas Šinkūnas, nesukūręs šeimos. Senatvėje pasiligojęs, gyvenimo saulėlydžio jis sulaukė jau ne Malaišiuose, bet toli nuo Svėdasų krašto esančiuose senelių namuose. Šalia svirno priblokuotai gyvenamajai trobai sugriuvus, tuometinio kolūkio statybininkai ją atstatė, nes vietinės reikšmės architektūros paminklą reikėjo išsaugoti. Tiksliau pasakius, naujai atstatyta troba tebuvo tiktai gyvenamojo namo imitacija su skubotai pastatytomis rąstų sienomis, čerpėmis uždengtu stogu, bet be lubų, grindų, visiškai nepritaikyta žmonėms gyventi ar kokiai nors kitai veiklai. Ilgus metus pastatai stovėjo tušti, nenaudojami, kol galų gale buvo paskelbti bešeimininkiu turtu. Po atitinkamų procedūrų šie pastatai prieš keletą metų atiteko Anykščių rajono savivaldybės administracijos (taigi, ir Svėdasų seniūnijos) globai.
Kai šių metų pradžioje Svėdasų seniūnijai pradėjęs vadovauti naujasis seniūnas Saulius Rasalas apžiūrinėjo jam priskirtas valdas, visus objektus, Vaižganto gimtajame Malaišių kaime tuoj pat atkreipė dėmesį į avarinės būklės stogą, juosiantį tuos du sublokuotus pastatus. Seniūnui kilo mintis, užuot lūkuriavus kada nors prasidedančio kapitalinio remonto, nedelsiant imtis priemonių: savo jėgomis stogą šiek tiek paremontuoti, „užlopyti“, kad lietus, sniegas, drėgmė nebegadintų stogo konstrukcijų, nebepatektų į pastatų vidų. Todėl kartu su Svėdasų krašte veikiančia asociacija – Vaižgantiečių klubu „Pragiedrulys“ – buvo kreiptasi į svėdasiškį verslininką, kultūrinių renginių mecenatą, nevyriausybinių organizacijų įgyvendinamų projektų rėmėją Petrą Baroną. Verslininkas geranoriškai iš jam priklausančios Bajorų kaime veikiančios medienos perdirbimo įmonės „SAKAS“ Malaišių trobesių stogo remontui paaukojo atitinkamą kiekį medienos. Tačiau seniūno gražiam sumanymui tuomet nebuvo lemta išsipildyti. Pavyko tiktai sutvarkyti tiems patiems Šinkūnams priklausiusios pirtelės stogą. Tačiau pirkios-svirno stogo kraigo verslininko P. Barono dovanotomis lentomis sutvirtinti buvo neįmanoma, nes plonos, supuvusios stogo konstrukcijos pasirodė esančios tokios silpnos, kad galėjo akimirksniu įlūžti ir nugarmėti žemyn.
Tai buvo tik laiko klausimas. Tiek Svėdasų seniūnijos seniūno Sauliaus Rasalo, tiek Anykščių rajono savivaldybės administracijos vadovų ir atsakingų darbuotojų pastangomis lapkričio pradžioje žengtas pirmas rimtas žingsnis, kad būtų išsaugotas šis istorinio paveldo objektas. UAB „Anykščių komunalinis ūkis“ darbuotojai varganai atrodantį, pradėjusį griūti pastato stogą uždengė specialia tvirta, atmosferos poveikiams atsparia suomiška danga. Ji sulaikys lietų, sniegą, drėgmę, šaltį, karštį, bet drauge leis statiniui „kvėpuoti“, todėl mediena po tokia danga nepus, nesikaups pelėsis ir pan. Be to, su tokiu laikinu stogu žymiai estetiškiau atrodo ir patys paminkliniai pastatai, nes nebesimato atšokusių čerpių, išsikišusių aplūžusio kraigo konstrukcijų. Pasak komunalininkų, jau turinčių patirtį remontuojant ir apsaugant medinius pastatus nuo atmosferos reiškinių, ši speciali danga tarnaus keletą metų saugodama Malaišių trobesius.
Na o per tą laiką galima tikėtis ir šių pastatų kapitalinio remonto, atgimimo ir pritaikymo visuomenės poreikiams – muziejininkystei, kultūrinių renginių organizavimui. Ta linkme rajono paveldosaugininkai, kiti Savivaldybės darbuotojai, bendradarbiaudami su seniūnija, jau irgi deda pastangas.
Po talkos rašytojo gimtinė išgražėjo
Šeštadienį, lapkričio 14-ąją, Vaižganto gimtuosiuose Malaišiuose skambėjo žmonių balsai, girdėjosi technikos ūžesys. Tądien asociacija Vaižganto krašto bendruomenė organizavo nukritusių medžių lapų grėbimo talką. Keletą valandų nuoširdžiai darbuodamiesi Aldona Bagdonienė, Rūta Stanevičienė, Edita Matulevičienė, Daiva, Adolis ir Virgilijus Budreikos, Pranas Maišelis rūpestingai išgrėbė didelius plotus šalia Vaižganto paminklo, medžio skulptūrų, Juodžiaus akmens bei kitų objektų. Į krūvas surinkti lapai buvo išvežti į tam tikslui skirtą nuošalią vietą. Talkininkai dirbdami prisilaikė ir karantino laikotarpiui patvirtintų saugos reikalavimų.
Dabar atvykusiems į Malaišius Vaižganto kūrybos gerbėjams labai patogu vaikštinėti, mėgautis gražiai sutvarkyta aplinka, fotografuotis, o po jų kojomis jau nebeliko storoko apipuvusių lapų kilimo.