Anykštėnams muzikos mokytojams – Irenai ir Baliui Meldaikiams – karantinas suteikė galimybių daugiau laiko skirti muzikai ir … dvarui.
Rugsėjo mėnesį privačią muzikos studiją įkūrusi I.Meldaikienė idealiai pataikė į laikmečio dvasią. Nurimus pirmajai koronaviruso bangai, mokiniai grįžo į klases, bet I.Meldaikienė nusprendė tęsti darbą nuotoliniu būdu. Anykščių meno mokykla I.Meldaikienei sąlygų dirbti nuoliniu būdu nesuteikė, todėl mokytoja pasitraukė iš mokyklos ir įkūrė savo „IM studiją“, o B.Meldaikis kuria muziką filmams.
Studiją įkūrė … mokiniai
„IM studiją“ I.Meldaikienė sako įkūrusi mokinių tėvų ir pačių mokinių iniciatyva. „Galvojau, kada gi aš pradėsiu šio žingsnio gailėtis, bet niekaip nepradedu… Turiu savo lūkesčių, dirbu tai, kas man atrodo vertinga“, – šypsojosi Irutė. Beje, IM galima šifruoti dvejopai – Irenos Meldaikienės studija arba – Irenos muzikos studija. Tačiau pati mokytoja dėstė, kad registruodama pavadinimą ji žaisti žodžiais nebandė: įrašė savo vardą ir pavardę, o trumpinį išsiversti kiekvienas gali kaip nori.
I.Meldaikienė muzikos moko ir vieną Airijoje gyvenančią mergaitę, bet mokinių branduolys – anykštėnai, kurie ir praėjusiais mokslo metais lankė jos muzikos pamokas.
„Mokinių skaičius nesikeičia. Koks buvo mokslo metų pradžioje – toks ir yra. Paprastai vidury mokslo metų mokiniai mokytojų nekeičia, ir aš nesidarau reklamos, neturiu tikslo siekti masiškumo. Tegul muzikos mokykla masiškumu užsiima. O man nebereikia verstis per galvą, kažką įrodinėti ar dviratį išradinėti “, – kalbėjo I.Meldaikienė.
Garsiausios Anykščių pianistės – Paulina Dūmanaitė, Goda Indriūnaitė, Milda Daunoraitė yra buvusios Irutės mokinės. Bet, pasak mokytojos, didžiausias medalis – ne talentų atradimas, o meilės muzikai įskiepijimas. „Turiu tokių mokinių, kurie, parvažiavę pas tėvus, pirmiausia, vos numetę krepšius, sėda prie pianino“, – pasakojo mokytoja.
Pasak I.Meldaikienės, esminis principas, galiojantis ne tik muzikoje – mokinys pats turi susirasti mokytoją. Ne mokytojas ir ne mokinio tėvai. „Muzikoje dažnai būna, kad pirmiausia mokinys pasirenka mokytoją ir pagal mokytoją renkasi ir instrumentą, ir mokymosi vietą. Mokinys turi norėti imti, jei tokio noro, poreikio nebus – nieko tu jam vertingo per jėgą neįbruksi“, – požiūrį dėstė mokytoja. Pasak jos, konkursai, diplomai nėra esminis tikslas, dėl kurio ji dirba. „Stengiuosi, kad vaikui, dirbančiam su manimi, būtų gera, kad jis, prabėgus laikui, sakytų: tie metai, kai lankiau muzikos pamokas man buvo patys geriausi“, – bene esminį tikslą atskleidė mokytoja.
Irutė – žmogus, kuris nejučia pašnekovą priverčia šypsotis. Pats perkračiau savo atmintį ir neatsimenu, jog ką nors iš savo mokytojų būčiau vadinęs vardu. Irutę buvę mokiniai ne šiaip vardu, o dar ir mažybine jo forma vadina.
I.Meldaikienė aiškino, kad jos pedagoginėje karjeroje ypač svarbus buvo sutuoktinio vaidmuo. Muzikos pedagogas ir kompozitorius B.Meldaikis Irutę ir palaikė, ir ragino, ir patarimų negailėjo.
Beje, I.Meldaikienė aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pati yra buvusi B.Meldaikio mokinė, kai lankė Anykščių vaikų muzikos mokyklos fortepijono klasę.
Anykštėno muzika pristato Kuršių neriją
B.Meldaikis rašo muzikines improvizacijas. Kūryba jis ypač mėgsta užsiimti šeimai priklausančiame Pelyšų dvare. Prieš keletą metų anykštėnas kartu su dailininku Virginijumi Kašinsku pristatė „Kosmogonijos“ projektą. Garsus dailininkas paveikslus tapė klausydamasis Balio muzikos. Ir žiūrovams paveikslai pristatyti tame pačiame muzikos fone, kaip ir bendras dailininko ir kompozitoriaus projektas.
B.Meldaikio muzikos diskas atsitiktinai pakliuvo į rankas režisieriui Arvydui Barysui. Anykštėno kūriniai jam pasirodė labai tinkantys dokumentiniam filmui „Kuršių nerija“, tad jis paskambino muzikos autoriui atsiklausti, ar galįs jo kūrinius naudoti. Rudenį šis filmas buvo pristatytas visuomenei.
Filmas „Kuršių nerija“ atskleidžia Kuršių nerijos grožį, parodo ją, kaip patrauklią kultūrinio ir sportinio poilsio erdvę.
A.Barysas yra sukūręs filmų ciklą „Žymiausi pasaulio lietuviai“, vienas iš šio ciklo filmų – apie anykštėną profesorių Algirdą Antaną Avižienį.
Po atsitiktinio bendro režisieriaus ir kompozitoriaus projekto menininkai sutarė dėl bendradarbiavimo, galbūt jau netrukus bus sukurtas A.Baryso filmas, kuriam muziką rašys B.Meldaikis.
A.Barysas yra sukūręs per šimtą įvairaus žanro filmų.
Dvare nėra blizgučių, bet daug muzikos
Jau trisdešimt metų Meldaikiai šeimininkauja Pelyšų dvare, esančiame Andrioniškio seniūnijoje.
I.Meldaikienė kilusi iš dvarininkų ir 1990-aisiais atgavo nacionalizuotą dvarą. Apie 1880-uosius pastatytuose mūriniuose dvaro rūmuose tarybiniais metais veikė valdiškos įstaigos – kolūkio kontora, biblioteka, girininkija. Nuo visiško dvaro suniokojimo tokie „nuomininkai“ pastatą apsaugojo, tačiau, aišku, autentikos neliko.
Visas vasaras Meldaikiai dabar leidžia Irutės meiliai mažybinamame „dvarelyje“. Kiekvienais metais vyresnieji Meldaikiai ir jų vienturtis sūnus Julius kažką dvarelyje remontuoja, atkuria. Šią vasarą dvarelis aptvertas tvora. „Mano pirmasis projektas“ – kalbėdama apie tvorą, šypsojosi Irutė.
Dvare, kaip ir dera dvarui, vasaromis būna daug muzikos. Atostogas Pelyšose noriai leisdavo I.Meldaikienės mokiniai, kaip tik dvare muzikos improvizacijas rašyti pradėjo ir B.Meldaikis.
„Nežinojau, nesuvokiau… Tėvai, grįžę iš Sibiro, gyveno labai varganai. Nesigirdavo nei kilme, nei apie praeitį kalbėjo“, – paklausta, ar vaikystėje žinojo esanti dvarininkų palikuonė, sakė I.Meldaikienė.
Irutė dėstė, kad po to, kai šeimai buvo sugrąžintas dvaras, ji ilgokai jį „jaukinosi“. „Pati jį specialiai dažiau tam, kad susidraugaučiau. Dabar tai yra mano šeimos namas“, – pasakojo muzikos mokytoja.
„Šiemet buvo dvaro metai. Palyginti su pernykščiais ar užpernykščiais metais, daug laiko jame praleidome, labai daug padarėme. Tiesa, dabar dėl eismo ribojimo vengiame į dvarą važiuoti“, – kalbėjo I.Meldaikienė.
Meldaikių dvare nėra blizgančių sietynų ir gipso lipdinių. Dvaro rekonstrukcija kainuotų didelius pinigus, kita vertus, Meldaikių kičiniai blizgučiai nežavi. „Užtai turiu mokyklinį suolą, kuriame sėdėjo mano mama. Dvare buvo mokykla, mama joje mokėsi“, – vieną iš svarbesnių istorinių vertybių įvardijo I.Meldaikienė.
Beje, dvarininkų savo rūmuose įkurta pradžios mokykla tame pačiame pastate veikė dar kelis dešimtmečius po to, kai rūmai buvo nacionalizuoti, o patys mecenatai atsidūrė Sibire.
Irute, su Didžiuliu džiaugsmu perskaičiau šią Tavo gyvenimo istoriją, džiaugiuosi iš visos širdies už Tavo karjeros pasiekimus, Tavo gražų šeimyninį gyvenimą
Irure, su Didžiuliu džiaugsmu perskaičiau šią Tavo gyvenimo istoriją, džiaugiuosi iš visos širdies už Tavo karjeros pasiekimus, Tavo gražų šeimyninį gyvenimą