Sesuo Paulina: „Dievą galiu sutikti tiesiog eidama gatve“

Kas jaunas merginas neribotų galimybių amžiuje paskatina rinktis vienuolystės kelią, atsidėti  bendruomenės ir Dievo tarnystei?

Prieš kiek daugiau nei pusmetį amžinuosius įžadus sudėjusi 32-ejų sesuo Paulina sako, kad toks pasirinkimas niekada nėra atsitiktinis: vienuolystę renkiesi, kai Dievas prakalbina širdį, kai pajunti vidinį kirbesį ieškoti ryšio su juo. „Būti vienuole – tai būti kartu su tais, kurie atrado save Kristuje. Seserystė yra ne giminystės, ne draugystės ar bičiulystės ryšys – tai yra gelminis suvokimas, supratimas, kad mus, kaip bendruomenę, sujungia Kristus“, – sakė sesuo Paulina, priklausanti Lietuvoje gimusiai Dievo Apvaizdos seserų bendruomenei ir tarnystės kelią einanti Utenoje.

– Papasakokite savo gyvenimo istoriją. Kokie ryškiausi epizodai, paskatinę Jus pasirinkti vienuolystę?
– Mano vaikystė, manau, niekuo nesiskiria nuo kitų vaikų. Gimiau Šeduvoje, Radviliškio rajone, ten gyvenau iki pirmos klasės, paskui persikėlėm į Panevėžį. Augau šalia tikinčių žmonių, iš jų gavau pirminį liudijimą, kas yra tikėjimas. Mano dėdės, tetos buvo tvirto tikėjimo. Kiekvienam vaikui padaro įtaką aplinka, kurioje užaugama. Mano mama buvo tikybos mokytoja. Pirmoji jos profesija – gydytoja pediatrė. Sulaukusi 60-ies, ji išėjo į pensiją. Išsilavinęs, intelektualus žmogus nusprendė, kad čia dar ne pabaiga. Ji pabaigė katechetų mokyklą, kurioje ruošė tikybos mokytojus dėstyti mokyklose – tai buvo visiškai naujas dalykas tuo metu. Taigi aš užaugau su tikybos mokytoja. Ji turėdavo savo vaikų grupes, kurias ruošė sakramentams, kiekvieną sekmadienį mes eidavom į mišias. Aš nuo pat vaikystės dainavau bažnyčios chore. Turbūt kiekvienam vaikui paauglystėje įvyksta toks virsmas, kai pradeda kilti įvairūs klausimai. Ir man pradėjo kirbėti klausimai – kas, kaip ir kodėl yra su ta religija, jau nebeužteko mamos pasakyto teiginio, kas tai yra. Labai anksti, būdama gal kokių 11–12 metų, pati savarankiškai suvokiau, kad visas pasaulis ir visa tai, kas jame vyksta, nesilaiko tik ant žmogaus. Taip, žmonės yra svarbūs, žmonės – mokslininkai, gydytojai, įvairių sričių specialistai – jie įneša labai didelį indėlį su savo talentais ir gebėjimais, bet ne viskas pasaulyje priklauso nuo žmogaus. Man tuo metu, kaip vaikui, tai buvo didžiulis atradimas, nepaisant to, kad mama turbūt kalbėjo apie tai nuo vaikystės. Maždaug nuo 11 klasės labai aiškiai žinojau, ką noriu studijuoti. Kai mano bendraklasiai, mano draugai ir bičiulių vaikai sprendė klausimą, kur stoti, aš jau žinojau, kad norėsiu studijuoti religijos mokslus. Mano gyvenime nebuvo labai didelio slenksčio, ką čia dabar rinktis. Man buvo aišku, kur aš noriu gilintis, tik nežinojau, ar tai bus mano vienintelės studijos, ir ėjau galbūt tokio smalsumo vedama. Religijos studijose įgauni ne tik žinių, bet ir atsinaujinančią tikėjimo patirtį, galbūt būtent tai ir užpildė manyje tai, ko trūko paauglystėje. Kai įstojau studijuoti, Viešpats prakalbino mano širdį.
– Kas Jums įrodo Dievo buvimą?
– Pirmiausia – žmonės ir jų gyvenimai. Kai žmogus pradeda dalytis savo gyvenimo istorija, atsiskleidžia absoliuti Dievo buvimo ir veikimo esmė. Taip yra ir mano gyvenime, tą patį matau ir kitų žmonių gyvenimuose. Dievo buvimą įrodo žmonės, jų buvimas. Kaip kartais nuostabiai Dievo Apvaizda veda per gyvenimo įvykius, kaip gražiai jie susisieja, bet jų prasmė paaiškėja tik po kurio laiko. Dabar labai abstrakčiai kalbu, bet galiu paimti pavyzdį iš savo gyvenimo. Kai su seserimi Dominyka atvažiavome į Uteną, net nebuvom tikros, ar mūsų čia reikia. Bet pamažu iš pačių tikinčiųjų supratom, kad žmonėms reikia dvasinio artumo, dvasinių patyrimų, kad ne veltui čia atvažiavom. Visa tai atsiskleidė laike ir tai ne kas kita, kaip Dievo ir jo apvaizdos vedimas.
– Kas Jums padeda išsaugoti tikėjimą pasaulyje, kuriame yra tiek liūdesio, smurto, neteisybės?
– Tai labai opus klausimas. Man labai stiprus atspirties taškas tikėjime visada buvo tai, kad pasaulis laikosi ne tik ant žmogaus, kad yra kažkas daugiau, kažkas aukščiau, kad kiekvienas žmogus yra pakviestas į gėrį. Kiekvienas žmogus, kartu su pašaukimu gyventi, yra kviečiamas būti Dievo atspindžiu. Dievas yra būtent tas, kuris kuria, bet niekad negriauna. Tai yra slėpinys. O kas yra blogis? Tai dažniausiai yra žmogaus (tiek mažesniu, tiek didesniu mastu) pasirinkti tam tikri netinkami sprendimai ir jų pasekmės. Ši tema visada pati jautriausia. Kartais sau leidžiu pajuokauti, kad Dievas padarė vieną klaidą – davė žmogui laisvą valią. Kaip dabar dažniausiai žmogus supranta tą laisvą valią? Kai nueinu pas mokinius į mokyklą, pirmiausia klausiu pirmokų, kas yra ta laisva valia. Jie atsako: daryti tai, ką liepė tėtis ir mama. Kai tą patį klausimą užduodu ketvirtokams, jie jau sako, kad laisva valia yra daryti tai, ką nori. Mūsų veiksmai dažnai būna nulemti išorės veiksnių – jeigu man šiandien gera nuotaika, aš darysiu tai, kas yra gera, bet jeigu šiandien mano nuotaika prasta, esu piktas, galbūt pavargęs, galbūt kažko nesuspėjau, tai ir aplink save sėsiu tokią emociją. Yra pasirinkimo slenkstis – ką aš kuriu aplink save? Čia vėl sau leidžiu pajuokauti – būtų lengviau, jei turėtumėm instrukciją, kaip gyventi, kad nežeistumėm ir neskaudintumėm tų, kurie yra aplink. Žmogus, kuris save pažįsta kaip pašauktą gėriui, daugiau to gėrio sėja aplink save. Skausmingi įvykiai, kuriuos patiriame, yra slenksčiai, kuriuos turime peržengti, kad subręstume, bet, aišku, yra du pasirinkimai: ar aš bet kokią kančią priimu kaip bausmę, ar kaip pamoką, iš kurios galiu paimti tai, kas gera, pasidaryti išvadas ir eiti į priekį. Tai ir lieka pasirinkimo klausimas, ką aš iš to gyvenimo iššūkio, iš tų išbandymų pasiimu. Kaip ir minėjau, jeigu tai priimu kaip pamoką – tai užaugina, bet jeigu priimu tiktai kaip nesėkmę – tai gali ir sulaužyti.
– Ar būna akimirkų, kai suabejojate savo pašaukimu? Ar abejonė reiškia, jog tikėjimas nėra pakankamai tvirtas?
– Abejoti – reiškia ieškoti, o be ieškojimo žmogus nieko neatranda. Nei pats savęs nepajėgus pažinti, nei savo profesijos atpažinti, nei gyvenimo būdo. Labai drąsiai leidžiu sau sakyti: jeigu žmogus neabejoja, vadinasi, jisai sustojo. Jeigu žmogus neabejoja, vadinasi – jis nebeieško. Abejonė nėra silpnumas, abejonė kaip tik yra tas tvirtumas, kuris žmogų pakelia ieškoti. Bet, aišku, tam reikia tinkamo nusiteikimo, troškimo. Abejonė turi eiti su troškimu įsivardyti, ko aš trokštu, ko aš siekiu, ir tada per abejonę ateina išsigryninimas: kaip aš to siekiu. Tikėjimas negali išlikti statiškas, tikėjimas yra kintantis. Vaiko tikėjimas yra vienoks, galbūt labiau konkretizuotas, apčiuopiamesnis, nes vaikas dar neturi abstrakčiojo mąstymo, tačiau augant, bręstant mąstymas keičiasi – keičiasi ir tikėjimas. Lygiai taip pat keičiasi tikėjimo formos. Abejonė yra labai geras dalykas: ji padeda augti. Tikrai negaliu sakyti, kad abejonių savo pašaukimu neturėjau – ne veltui ateinant į bendruomenę prieš amžinus įžadus yra pasirengimo etapai. Tie etapai ir yra skirti ieškojimams, abejonėms ir atradimams.
– Nemaža žmonių galvoja, kad tapti vienuole reiškia atsiskirti nuo žmonių, pamiršti pasaulietinį gyvenimą.
– Yra dviejų tipų vienuolynai. Uždarieji, vadinamieji klauzūriniai vienuolynai tokie ir yra, kur pasišventę žmonės gyvena uždarą gyvenimą: seserys niekur neina, galima tik atvykti pas jas – maldai, šventoms mišioms, bendravimui su seserimis. Jokių apaštalavimo sričių išorėje šios seserys neturi. Žmonės, kurie galvoja, kad vienuolių gyvenimas yra uždaras, tai sieja su būtent tokiomis vienuolijomis. Tačiau mano bendruomenė, mano vienuolija, vadinama apaštaline. Tai reiškia, kad mes einam į žmones, bendraujam su jais, organizuojam kažkokias veiklas. Utenoje mes daug dėmesio skiriame darbui su vaikais, jaunimu ir suaugusiais. Taip pat mes lankomės Šv. Klaros ligoninėje, bendraujam su ligoniais. Dabartiniuose mūsų planuose – nuoseklus tos tarnystės atnaujinimas. Mes ne tik kviečiam žmones pas save, bet ir pačios pas juos einam. Žinoma, pašvęstajame gyvenime labai svarbus ir asmeninis ryšys su Dievu. Dienotvarkėje turim numatytą laiką asmeninei maldai, nes pašvęstojo gyvenimo esmė – kurti bendrystę su Dievu, patirti asmeninį santykį, o paskui juo dalytis su kitais. Ar žmogus pats iš savęs gali kažką duoti daugiau? Vargu. O mes esam tokios pačios, kaip ir visi žmonės – Viešpats turi uždegti širdį kiekvienai tarnystei. Taigi, atsiskyrimo laiko, atsidėjimo maldai yra, bet tai nėra visiškas atsitraukimas nuo pasaulio, tai nėra taip radikalu, kaip žmonės dažnai įvardija.
– Kur, be bažnyčios, galime sutikti Dievą?
– Dievą galima sutikti visur. Kaip jau minėjau, pirmiausia – žmonių gyvenimuose. Ieškodama tos gijos, Dievą galiu sutikti tiesiog eidama gatve. Taip pat susitikimas su Dievu vyksta maldoje. Dažnai Dievą galima sutikti per kokį nors įvykį. Vakare susėdusios su seserimis viena kitos klausiam: kur tu šiandien sutikai Dievą? Būna labai gražių sesių pasidalijimų apie tai.
– Kelias iki amžinųjų įžadų turbūt nėra lengvas. Papasakokite apie jį.
– Pirminis etapas yra kandidatūra. Žmogus, pajutęs vidinį kirbesį, pradeda bendrauti su kažkokia vienuolija, pažindintis su bendruomene, labai minimaliai dalyvauti veikloje toliau gyvendamas savo gyvenimą – dirbdamas, mokydamasis ir retkarčiais, galbūt savaitgaliais ar per atostogas, kai turi laiko, atvažiuodamas į tą bendruomenę. Kitas etapas yra postulantūra. Jei žmogus išreiškia tokį norą, jis yra kviečiamas gyventi bendruomenėje. Dar nėra jokio įsipareigojimo, žmogus bet kada gali nuspręsti, kad tai ne jam, ir išeiti. Postulatas yra artimesnis prisilietimas prie bendruomenės. Trečiasis etapas, jeigu žmogus pareiškia norą toliau eiti į priekį – noviciatas, pats ramiausias laikas. Jeigu kituose metuose, kituose etapuose yra veikla eiti į išorę, noviciatas yra daugiau skirtas asmeninių studijų laikui – gilintis, pažindintis su Šventuoju Raštu. Tai nėra kažkokios diplominės studijos: viskas vyksta bendruomenės viduje, susipažįstama su teologinėmis žiniomis. Šis laikas ypatingas tuo, kad žmogus neįsitraukia į jokias išorines veiklas: tai visiškai uždaras gyvenimas bendruomenėje. Po noviciato, kuris paprastai trunka dvejus metus, žmogus, jeigu nori, keliauja toliau. Tuomet atsiranda slenkstis, kai duodami laikinieji įžadai, gaunamas abitas, ir asmuo jau gyvena kaip sesuo. Darbuojasi galbūt parapijoje, galbūt su ligoniais, galbūt su jaunimu ar su suaugusiais, bet tai jau yra misija, apaštalavimas, jau yra veikla į išorę. Ir paskutinis etapas – sudedami amžinieji įžadai. Kaip aš sakau, tai yra pradžios pabaiga, etapas, kai pasirengimas baigiasi ir prasideda nuolatinis gyvenimas vienuolijoje. Mano pasiruošimas amžiniesiems įžadams užtruko apie 10 metų.