Profesorius Antanas Tyla: „Esu pilkas Lietuvos akmuo, lauke ant vėjų sustojęs“

Pasak prancūzų rašytojo Romeno Rolano (Romain Roland, 1866-1944), visas gyvenimo džiaugsmas yra kūryba; kurti – vadinasi, naikinti mirtį.
Ši ištara itin tinka vos prieš metus mus palikusiam šviesaus atminimo anykštėnui, garbiam akademikui, vienam darbščiausių Lietuvos istorikų profesoriui Antanui Tylai (1929–2018).

Apie profesoriaus mokslinius, akademinius, visuomeninius žygius, pasiekimus jau ne sykį rašyta, kalbėta, išsamios informacijos pateikta ne vienoje enciklopedijoje, žinyne, mokslinėje studijoje. Šio straipsnio intencija kiek kita – pristatyti mažai kam žinomus A. Tylos poetinius bandymus, nuo pat vaikystės liepsnojusią meilę literatūrai ir kūrybai.

Bet koks jausmas, palinkimas ar siekis turi savo priežastį ir, žinoma, pradžią. Tęsdami šią mintį, klausiame: kada ir kur būsimas istorikas, vaikystėj artimųjų meiliai vadintas Antaniuku, pajunta susižavėjimą literatūra, o vėliau ir kūryba? Greičiausiai 1943 m. rudenį. Kaip tik tais metais jis pradeda lankyti Anykščių gimnaziją, kurios direktorius buvo iškilus literatūros tyrinėtojas, vertėjas Rapolas Šaltenis (1908–2007; beje, R. Šaltenio motina Emilija Žukauskaitė-Šaltenienė (1874–1957) buvo rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio (1882–1957) sesuo).
Anykščių gimnaziją A. Tyla visuomet prisimindavo itin šviesiai, tuos prisiminimus užfiksavo ir 2016 m. išleistoje rinktinėje Apie Anykščius ir anykštėnus: „Gimnazija buvo stiprus miesto pilietinis ir kultūrinis židinys, veikęs kiekvieno moksleivio sąmonę, kurios paskui, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, negalėjo sugriauti humaniškų ir patriotinių vertybių naikinimas, jų bjaurojimas. Be abejo, daug reiškė subtili direktoriaus Rapolo Šaltenio asmenybė. <…> Anykščiai, gimnazija, jos dori mokytojai, draugai, Bažnyčia, Antano Baranausko klėtelė ir jos dvasios saugotojas Antanas Vienuolis, Jono Biliūno literatūrinis palikimas, graži gamta, Puntukas buvo vertybės, kurios man ir, manau, visiems mano mokslo draugams paliko gyvenimo dalimi. Tai dovana mums tų Anykščių, kurie netrėmė, nežudė, nekišo į „skrebyno“ rūsį, nepersekiojo… Su tokiu jausmu išvažiavome iš Anykščių, kas į Vilnių, kas į Kauną, Panevėžį… Aš pasirinkau Vilniaus universitetą, norėjau studijuoti istoriją.“
Jau pirmoje gimnazijos klasėje A. Tyla buvo išrinktas seniūnu, o kiek vėliau ir Anykščių gimnazijos literatų būrelio pirmininku. Iniciatoriumi to sambūrio buvo mokytojas Jonas Katinas (1905–2001). Literatų būrelis dažnai rinkdavosi pas rašytoją A. Vienuolį.
Gimnazisto dienoraštyje A. Tyla rašė, jog labai norįs kurti: „Taip! Aš noriu kurti, kurti, kad savo kūryba judinčiau baigiantį jaunystės jėgų netekti mano brangųjį sodžių, tą pilką, užguitą, bet nepraradusią meilės Tėvynei liaudį. Aš noriu kurti, kad pakelčiau Lietuvos kruviną galvą į padanges, kad Ji pažvelgtų į savo sudraskytą kūną, kad Ji pasikeltų gyvenimui“ (1950 m. gegužės 13 d. įrašas).
A. Tylos rašytame dienoraštyje yra nemažai fragmentų apie tai, kaip jam sekėsi kurti: kas jį įkvėpdavo, kas liūdino, kas stabdė. Štai 1950 m. liepos 6 d. brūkštelėta mintis suskamba pesimistinėmis gaidomis: „Rašau, nežinau, lyg atbukusia ranka; taip sunku plunksną laikyti prie stipraus darbo pripratusiuose pirštuose“. Dažnai užsimena, kad niekaip neranda laiko prisėsti prie rašomo romano.
Dienoraštyje A. Tyla entuziastingai pasakojo apie susitikimus su žinomais to meto rašytojais, meno, kultūros žmonėmis. Labiausiai jį žavėjo savo krašto šviesuoliai, o ypač rašytojas A. Vienuolis.
1950 m. rugsėjo 12 d. A. Tyla apie susitikimą su rašytoju rašė: „Vakar mokyt. Juozas Jankauskas perdavė man žinią, kad rašytojas A. Vienuolis kviečia mane apsilankyti. Šiandien, vykdydamas pakvietimą, po pamokų nuvykau pas Rašytoją. Pirmiausia maloniai pasisveikinom. Jis mane truputį pažino, tad kalbėjom labai laisvai. Rašytojas pasiteiravo, ar dar nereikia vykti į kariuomenę. Sakė seniai norįs mane susitikti ir už sveikinimą Vardo dienoje duoti man dovanų savo kūrinį. Tuo pat laiku Jis įrašė dedikaciją į savo knygą Išdukterė ir įteikė man. Po to pasikalbėjom apie istorinius dalykus: aš pažadėjau perduoti A. Baranausko muziejui Papilio piliakalnio iškasenas bei aprašymą, kuriuos sutvarkė ir saugojo tuose kasinėjimuose dalyvavęs brolis Kazys. Rašytojas parodė naujai atrastų A. Baranausko kūrinių, senų knygų ir kt. Labai jauku buvo pabuvoti su žmogum, kuris sklidinas meilės Tėvynės praeičiai ir drauge Lietuvai.“
Apskritai A. Tyla ne sykį pabrėždavo, kokią įtaką jam darė rašytojas A. Vienuolis. 1951 m. birželio 17 d. dienoraštyje išryškintas toks įrašas: „Rašytojo A. Vienuolio kūryba ir Jo paties asmeninis nuoširdumas išugdė many pagarbą ir meilę Jam. Dažnai su Juo susitikdavome literatų susirinkimuose, ir todėl Jis man tapo tikrai artimas. Susitikimai su Juo mane uždegdavo nauju kūrybingumu ir meile literatūriniam darbui.“
Ir pats A. Vienuolis išskyrė A. Tylą, kaip itin jautrų, kūrybingą, gabų jaunuolį. Yra išlikusi A. Vienuolio nuoširdi padėka už dviejų jaunų anykštėnų – A. Tylos ir J. Adomonio – parašytą sveikinimą rašytojui jo septyniasdešimtmečio proga: „Mieli Brangūs Jaunuoliai, J. Adamoni ir A. Tyla! Gavęs Jūsų nelauktą, netikėtą, tokį menišką ir nuoširdų pasveikinimą mano 70-ies metų proga, aš labai susijaudinau: kiekviena jaunystė graži ir patraukli, bet jei jos polėkiai dar ir su patetika, kaip kad Tamstų, tai ji ir pati šviečia, ir kitus šildo. Tamstų dėmesys sušildė ir mano 70 metų širdį, ir aš jaučiu, kad nežiūrint mūsų metų skirtumo, mus jungia bendras sielų kontaktas, nors man jau ruduo, o Jums dar pavasaris! Ačiū! Nuoširdžiausiai ačiū! Tamstų meniškas kūrinys sujaudino ir mano šeimą, ir mano artimuosius. Jis neliko ir visuomenės nepastebėtas. Dėkingas A. Vienuolis.“ (1952, Anykščiai).
A. Tyla šiltai prisimena ir susitikimus su poetais Eduardu Mieželaičiu, Tatjana Rostovaite. Dienoraštyje yra atviravęs, kaip per vieną literatūros vakarą, į kurį sugužėjo minia anykštėnų, jis irgi skaitė savo eiles. Buvo net pageidavimų A. Tylos eilėraštį išversti į rusų kalbą, tą sutiko padaryti poetė T. Rostovaitė. Taip pat jam teko kalbėtis ir su E. Mieželaičiu, kuris apie jo kūrybą tuomet pasakęs: „Rašai gerai, tik nemoki publikai perduoti“. Šie žodžiai A. Tylai tapo savotiška paskata tolesnei kūrybinei veiklai.
Beje, jaunuosius Anykščių literatus subūręs mokytojas J. Katinas patarė A. Tylai rašyti prozą. Mokytojas neabejojo, kad jaunajam kūrėjui galėtų padėti jo mylimas rašytojas A. Vienuolis, kuris apgailestavo, kad Anykščiuose beveik nebeliko prozininkų. A. Tylai šis mokytojo paraginimas ilgam įstrigo, nes užsidegimo kurti būsimas istorikas turėjo apsčiai.
Ne tik garbaus rašytojo A. Vienuolio autoritetas, jo literatūriniai pasiekimai jaunąjį Antaną Tylą įkvėpdavo. Kūrybiškumas išbusdavo prisiminus gimtąjį Bičionių kaimą, jo laukus, sodus, žmones.
Štai kokių tėviškės peizažų savo dienoraštyje jis yra palikęs: „Laukuose rugienos išbalusios lyg baltõs drobės plotai iš tolo šviečia akyta baltuma. Vasarojaus platumos iš žydros žalsvumos keičiasi į žilstančią, plačiai siūbuojančią jūrą. Eini, žiūrėk, taku, tai rodos – bąlančios avižos lyg jauniklės mergaitės taip ir šnabždasi kažin ką paslaptinga. Pro sodą irgi neužkalbintas nepraeisi, žiū, sena, kuprota, nudžiūvusiomis rankomis obelis – ir ta moja, kažin ką šapa“ (1950 m. gegužės 31 d. įrašas).
Ir dar vienas, daugiau vasaros potėpiais išsiskiriantis, peizažas: „O žavinga vasara ir malonūs, javų jūromis bebanguoją laukai! Kaip gera džiaugtis tėviškės arimais, giliai į krūtinę įtraukti vaisiais pakvipusį orą, arba vakare, kada saulė susinarplioja vakarų debesyse, paklausyti toli toli skambančios jaunimo dainos… Dabar jau kurią dieną kvėpuoju laukų aromatu. Sekioju paskui dviejų arklelių traukiamą arklą, alsuoju purios žemės giluma dvelkiančiu dirvos kvapu, dėlioju lengvus dainelių posmus. Ak, kaip visa tai puiku, kaip ramu ir prasminga dirbti kilnų artojo-maitintojo darbą. Nemažiau malonu ir su plieno dalgele taškytis javų jūroje. Aplinkui supas, liūliuoja platūs javų ežerai, o aš, lyg stebuklingon laivėn įsilipęs, irstausi po jų plotus, vis mažindamas juos, paskui save palikdamas ilgas pradalges. Ir taip jau kelintą dieną. Nors ir jaučiuosi pavargęs, bet sieloj erdvu, pilna gyvenimiško džiaugsmo, vasaros malonumų bei atostogų pajautimo… Tačiau atostogos jau baigiasi, artėja didis ir svarbus studento darbas“ (1951 m. rugpjūčio 24 d. įrašas).
O čia – to laiko surimuotos jo eilės:
Artojėlis

Esu artojėlis
Dirvonų juodų.
Vesiu mergužėlę
Be jokių turtų.

Nereikia man aukso,
Nei perlų brangių.
Širdies tiktai balso
Mylėsims abu.

(1951 m. rugpjūčio 12 d. įrašas).

Veikiausiai nedaug kam žinoma, jog iškilusis istorikas A. Tyla, baigęs mokyklą, visai ne istoriją buvo užsidegęs studijuoti. Jo svajonių profesija – žurnalistika. Šį troškimą, matyt, irgi inspiravo meilė kūrybai, literatūrai.
Tai paliudija ir A. Tylos dienoraščio įrašas: „Šiandien atvykau į mokyklą, tik ne į paprastą, bet jau į keletą amžių gyvuojantį Vilniaus universitetą. Atvykau vienas, be draugų. Nebuvo kam paspaudžia rankos, nebuvo su kuo pasidalinti vasaros įspūdžiais, su kuo draugiškai pasijuokti, kaip kad Anykščiuose ar Burbiškyje. Pasijutau toks vienišas, ir kaip buvo pavydu žiūrėti į tuos, kurie linksmai sveikinosi, susitikę šnekučiavosi, džiaugėsi. Be to, mano krūtinę slėgė ir nesėkmė įstoti į taip idealų man skyrių – žurnalistiką. Nors istorija man įdomi, bet kadangi paskaitų tvarkarašty visai nėra literatūros, tai įdomumas sunyko. <…> Šios dienos įamžinimui nusipirkau literatūrinį kūrinį – Aleksandro Radiščevo „Kelionė iš Peterburgo į Maskvą“, į knygą įrašiau tokį moto, skirtą mano būsimai specialybei:
Iš miego budinsiu praeitį žilą;
Senolių gal žodį išgirsiu…
Sutraukysiu praeitį gaubiančią tylą,
Tėvynės garbingą senovę pažinsiu.“
(1951 m. rugsėjo 1 d. įrašas).
Pradėjęs studijuoti Vilniaus universitete, A. Tyla 1951 m. spalį sužinojo, kad ištremti jo tėvai, brolis Jonas ir sesers Julės šeima.
Iš to gūdaus laiko ir atsiminimai itin niūrūs: „Smarkus, žvarbus su rupiu lietum vėjas lyg pašėlęs staugia miesto tarpmūriuose, vartuose, skersgatviuose. Su atšiaurumu jis beldžiasi į langą ir, radęs plyšį, veržiasi vidun, plaukia per kambarį, sugrubina pirštus. Tačiau ne vien tik vėjas stingdo į paviršių išsišokusius kraujo kapiliarus, pats gyvenimas, lyg tas vidun plūstelėjęs šiaurys, ne mažiau grubina mintis, linksmumą, pasitikėjimą. Besiartiną egzaminai kelia nerimą – kas bus, jei nustosiu stipendijos?.. Be to, namiškiai, apie kuriuos jau dabar gerai žinau, namo veikiausiai nebegrįš, nes skundą Prezidiumas nusiuntė rajonan, o į ten žygių jau nedarysiu… Gyvena maniškiai toli toli, nenusakomai tolimoj Jenisiejaus pakrantėj, mažam kambarėly kamuojasi per atšiaurias žiemas.“ (1951 m. gruodžio 1 d. įrašas).
1956 m. baigęs Vilniaus universitetą, A. Tyla tuometinės valstybinės jaunųjų specialistų skirstymo komisijos paskiriamas į Klaipėdos rajono Veiviržėnų vidurinę mokyklą dėstyti istoriją. Čia susipažįsta, įsimyli ir veda bendradarbę, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Romualdą. Apie tą žavų, svajingą jaunystės laiką jau 1992 m. A. Tyla parašys eilėraštį „Veivirža“:
Veivirža

Veivirža, kaip jaunystė
Mėlynais kaspinais,
Bėga, skuba ir krykščia
Ir atgal nepareis.

Atsidurs prie malūno
Ir almės dar, šnekės,
Prie Piliakalnio krūmų
Lauks senovės giesmės.

Veivirža, kaip svajonė,
Kaip jaunutė mintis,
Pažiūrėki nuo tilto
Tu į josios akis.

Neskubėk, Veivirža,
Kaip manoji jaunystė…
Tavo, mano dalia –
Nuvingiuot ir negrįžti.

Veivirža, kaip jaunystė
Mėlynais kaspinais.
Bėga, skuba ir krykščia,
Nors atgal nepareis.
(1992 m. balandžio 14 d. įrašas)
Istoriko atmintis, gebanti griežtai atskirti, o sykiu ir susieti džiugias ir skaudžias patirtis, nušviesta kūrybinės kibirkšties, rašo nesumeluotą istoriją. Eilėraštis „1945 m. Lietuvai“ gimsta simbolinę sausio 13-osios dieną:
1945 m. Lietuvai

Rytų pūga krauju sninga,
Stovi Motina viena.
Rausvas švinas kūnan sninga,
O Ji stovi vis gyva.

Laiko ją beržai skaroti,
Teka kraujas šakomis.
Nėra arklius kam parjoti,
Kai artojai išginti.

Bus pavasaris dar žalias,
Nors sueisim ne visi.
Baltas kapuose kryželis,
Kaspinėliai kruvini.

Motina, aukštai stovėsi,
Apsivijus beržą.
Ir keliausi, ir regėsi
Šviesią kelio pradžią.
(1995 m. sausio 13 d. įrašas).
A. Tylos neretai cituotas Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang Goethe (1749–1832) yra sakęs, kad, norint ką nors sukurti, reikia kuo nors būti.
A. Tyla savo tapatybę yra ne kartą įvardijęs ir paliudijęs. Toji tapatybė niekada nebuvo atsieta nuo meilės tėvynei, gimtajai kalbai, papročiams, laisvei, savo tautai. Ji niekada nesislapstė už garsių lozungų, veikiau bylojo tyliu, patikimai savo žemę saugančiu akmeniu. Taip, kaip parašyta „Genealogijoje“:
Genealogija

Esu pilkas Lietuvos akmuo,
Lauke ant vėjų sustojęs.
Brangūs man žiema ir ruduo,
Mano brolis – senas artojas.

Nuo ledynmečio aš čionai
Su žeme ir artoju kartu,
Kai pavasario žali kerai.
Ir kai čiuožia žiema ledu.

Vis sunkėja amžių našta,
Pririnkau jų čia ant vėjų.
Nesumyniau nė vieno – nevalia,
Visus eile atmintin sudėjau.

Ir stovėsiu pilkas ant vėjų,
Kad paukščiai iš tolo matytų,
Kad pavargus lauke grėbėja
Mano amžių knygą skaitytų.

Atsisės gal gerasis artojas,
Geležim mane išbandys.
Mes abu čia amžiams sustoję,
Ateitin pražiūrėjom akis.

Esu pilkas Lietuvos akmuo,
Lauke ant vėjų sustojęs.
Brangi man ši žemė, jos vanduo,
Mano brolis – senasis artojas.
(1985 m. kovo 13 d. įrašas).
Prie šio eilėraščio vos įskaitomai pieštuku liko įrašytas sakinys: „Jei kas galėtų prie kapo man paskaityti…“. Tad tebūnie šie prisiminimai apie itin nuoširdžią profesoriaus A. Tylos meilę kūrybai, literatūrai, savo kraštui ir jo žmonėms kuklus jo prašymo išpildymas.