Sausio 7 dieną šimtmečius šalia mūsų gyvenantys sentikiai šventė Kalėdas. Sentikių bendruomenė po šv. Mišių praėjusį rudenį prie Girelės cerkvės, ir Lietuvos Sentikių Bažnyčios Aukščiausiosios Tarybos vadovo pavaduotojas, Kauno sentikių bendruomenės dvasinis vadovas Sergejus Ivanovičius Krasnopiorovas.
2020 metų gruodžio 10 dieną į Kultūros paveldo departamento Kultūros vertybių registrą pagaliau įrašyta regioninio reikšmingumo lygmens Girelės Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvė, esanti Kavarsko seniūnijoje, Girelės kaime.
Ilgus dešimtmečius neprižiūrimos cerkvės durys nuolat būdavo laužomos, langai daužomi, bandyta pavogti ikonas ir didžiulį varpą. Dėl to cerkvės langai buvo aklinai užkalti plokštėmis, varpinės bokštas kaskart vis labiau iro, o visa teritorija apaugo ir ilgainiui tapo visiškai apleista…
Iki 2018-ųjų cerkvė buvo visų užmiršta
Prieš dvejus metus „Anykšta” į viešumą iškėlė problemą – „Griūva šimtametė išnykusios Girelės sentikių bendruomenės cerkvė“ (Lina DAPKIENĖ,-„Anykšta“, 2018-04-14) ieškodama būdų, kaip padaryti, kad vertingas architektūrinis statinys, daugiau kaip 300 metų visoje Lietuvoje gyvuojančios sentikių tradicinės bendruomenės materialusis kultūros paveldas, būtų išsaugotas.
Tačiau svarbiausia keičiant Girelės cerkvės statusą buvo Lietuvos Sentikių Bažnyčios Aukščiausiosios Tarybos vadovų valia ir noras paremti šią idėją.
Tris dešimtmečius stovėjo tuščia ir niokojama
Kultūros vertybių registre pateikta susisteminta informacija: XVII a. II p. – XVIII a., vengdami carinės valdžios represijų, nemažai Rusijos sentikių apsigyveno Lietuvoje.
Kultūros vertybių registre pateikta susisteminta informacija: Girelės kaime esanti medinė Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvė pastatyta apie 1919 metus.
XX a. pr. Girelės sentikių parapijai priklausė apie 400–500 tikinčiųjų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Girelės parapijos sentikiai buvo priversti bėgti nuo vokiečių ir trauktis į Rusijos gilumą. Po karo jie sugrįžo į Girelės kaimą. 1937 m. bendruomenėje buvo priskaičiuojama 689, o 1949 m. – 750 parapiečių. XX a. 6–8 dešimtmečiais dėl prasidėjusios kolektyvizacijos ir migracijos į miestus Girelės sentikių bendruomenės tikinčių skaičius ėmė ženkliai mažėti. Daug tikinčiųjų išsikraustė į miestus. Nuo XX a. 10 dešimtmečio dėl tikinčiųjų stokos pamaldos Girelės sentikių maldos namuose vykdavo nereguliariai, o vėliau nutrūko.
1990 m. Girelės kaime dar gyveno aštuonios šeimos: dvi sentikių ir šešios lietuvių katalikų. Tris dešimtmečius Girelės cerkvė stovėjo sunykusi ir neprižiūrima, niokojama piktavalių bei vandalų. Statinys, apaugęs menkaverčiais krūmais ir aukšta žole, sulapojus šimtamečiams medžiams, šiltuoju sezonu buvo beveik nematomas ir sunkiai beprieinamas.
Ne kartą buvo bandyta niokoti cerkvės interjerą, išvogti ikonas, ketinta net pagrobti ir išgabenti didžiulį varpą. Cerkvės langai, kad nebebūtų daužomi, buvo užkalti medinėmis plokštėmis. Seniai nematęs remonto, pradėjo irti kadaise po visą apylinkę varpų gaudesį skleidęs cerkvės varpinės bokštas.
Šimtmetis – su nauja viltimi
Iškirtus krūmus, cerkvės grožis atsivėrė pravažiuojantiems pro šalį, o didesnio dėmesio šie maldos namai susilaukė per šimtmečio jubiliejų.
2019 metų spalio 13 dieną šiuos sentikių maldos namus pažadino didžiulis būrys (daugiausia – rusų tautybės) žmonių, susirinkusių į šventines pamaldas.
Į beveik išnykusį Girelės kaimą atvyko keliolika šventikų, giedotojų ir minia sentikių iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Ukmergės, Kavarsko bei kitų vietų. Melstasi ir prašyta Dievo pagalbos, kad ši cerkvė būtų išsaugota. Vėliau maldininkai, susibūrę į Kryžiaus eiseną, apkeliavo cerkvę ir grįžo į vidų dar pasimelsti bei padėkoti Dievui ir vienas kitam, džiuginami prisikeliančios vilties, kad šie maldos namai bus išsaugoti. Nutarta tokias pamaldas organizuoti kasmet („Šimtametėje Girelės cerkvėje – šventinės pamaldos“, Lina DAPKIENĖ, – „Anykšta“, 2019. 10. 15).
Pernai spalio 11 dieną vėl buvo atvertos Girelės cerkvės durys, puošiamas altorius, suneštos ikonos, uždegtos žvakės – antrą kartą čia aukotos kolektyvinės pamaldos, vyko religinė procesija( „Girelėje vėl meldėsi sentikiai“, Lina DAPKIENĖ,-„Anykšta“, 2020-10-17).
Sausio 7 dieną – sentikių Kalėdos
Stačiatikiai ir sentikiai metus skaičiuoja pagal senąjį Julijaus kalendorių. Šią savaitę, sausio 7–8 dienomis, sentikiai švenčia Kalėdas. Prieš Kalėdas sentikiai laikosi 40 dienų pasninko.
„Lapkričio 28 dieną pasninkas prasidėjo, o baigėsi sausio 7 dieną, per Kalėdas. Pratiname ir vaikus, kad laikytųsi pasninko. Aišku, kol dar nebuvo karantino ir į mokyklą ėjo, ten gal kiek laisviau buvo dėl maitinimosi, bet namuose jie pasninkauja. Reikia pratinti nuo pat mažens. Čia ir yra auklėjimas vaikų. Kaip ir medis – kol mažas, mes galim formuoti, nes užaugusio medžio taip lengvai jau nebepalenksi“, – kalbėjo Kauno sentikių bendruomenės dvasinis vadovas Sergejus Ivanovičius Krasnopiorovas, auginantis tris sūnus.
Pasiteiravus, ką dvasios tėvas manąs apie Girelės cerkvę, S. Krasnopiorovas išsakė lūkesčius: „Labai malonu, kad paskelbė kultūros paminklu, kad cerkvė atgijo – jau porą metų pasimeldžiam ten. Tikėkimės, kad pajudės kokie nors darbai. Gal mūsų parapiečiai prisidės, gal kažkiek valstybė, juk tai kaip ir bendras visos Lietuvos turtas. Manau, visi mes turim prisidėti“.
Daugiau apsunkinimų nei naudos
Apie tai, kokie yra privalumai ar nauji reikalavimai, cerkvei gavus kultūros paveldo statusą, ir kaip sekasi planuoti kitus, tolesnius tvarkybos darbus, telefonu pasikalbėjau su Lietuvos sentikių bažnyčios administratoriumi Romanu Tretjakovu.
„Džiugu, kad cerkvė pripažinta regioniniu paminklu – gerai, kad ne vietinės reikšmės. Kol kas jokios naudos nėra, tik visokių apsunkinimų. Galbūt bus kažkiek paprasčiau kalbėti su Anykščių savivaldybės darbuotojais, valdžios atstovais. Jei gautume valstybės saugomo objekto statusą, tada būtų galima tikėtis nors kiek pinigų iš valstybės“, – kalbėjo kaunietis R. Tretjakovas, kuris rūpinosi Girelės cerkvės įpaveldinimo formaliaisiais klausimais.
Pasak R. Tretjakovo, dvejus metus iš eilės Girelės cerkvėje buvo per pamaldas surinkta aukų, bet šios lėšos panaudotos elektros įvadui nutiesti, užmokesčiui už tvarkomus dokumentus sumokėti. Finansiškai paremia Girelės cerkvę ir Lietuvos Sentikių Bažnyčios Aukščiausioji Taryba, Vilniaus Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvė.
Kaip teigė R. Tretjakovas, artimiausi planai – pakeisti cerkvės duris ir langus. „Nauji langai buvo užsakyti dar iki Kultūros paveldo departamento sprendimo priskirti cerkvei kultūros paveldo objekto statusą. Neturime tiek pinigų, kad visiškai atkartotume buvusį originalą, tad nežymių pakitimų gali būti. Tiesa, esame iš naujo pateikę paraišką pagal „FIXUS“ projektą. Nurodėme, kad cerkvė jau yra kultūros paveldo objektas. Šiuo projektu siekiama gerinti kultūros paveldo valdymą, skatinant priežiūrą“, – pasakojo Romanas.
Pasirodo, iki šiol sunkiai sekasi tvarkyti cerkvės žemės nuosavybės reikalus. „Siekiame, kad atgautume žemę ar gautume ją panaudai, arba kad taptume bendrasavininkiais. Nerandame archyve dokumentų, įrodančių, kad cerkvės žemė buvo nacionalizuota. Dar ir pandemija dėl COVID trukdo, negalima patiems prie kai kurių dokumentų prieiti. Dokumentų paieškos užklausas pateikėme iki 1940 metų laikotarpio, bet nieko nerasta, nors yra dar Liaudies Seimo 1940 metų liepos 26 dienos deklaracija, skelbianti žemę visos tautos, tai yra valstybės, nuosavybe. Tai kodėl mes dar kažko turime ieškoti? Tiesa, turim pavyzdžių, kad kitoms cerkvėms žemė išnuomojama, bet ne ilgam, o, tarkim, penkiasdešimčiai metų“, – sako Lietuvos senitikių bažnyčios administratorius.
Pagelbėjo mokslininkas
Nuo pat 2018-ųjų, viešai ėmus ieškoti alternatyvų, kokia būtų galimybė išsaugoti šimtametę cerkvę, savo, kaip mokslininko, įžvalgomis talkino istorikas, Kultūrinių bendrijų studijų centro direktorius, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Grigorijus Potašenko.
„Grigorijus Potašenko pagelbėjo, kai reikėjo aprašyti, kuo mes rėmėmės, norėdami gauti kultūros paveldo paminklo statusą. Jis koregavo, tikslino informaciją, istoriškai aprašė“, – pritarė R. Tretjakovas.
G. Potašenko tyrinėja Lietuvos rusų sentikių istoriją ir kultūrą, sentikybės istoriją Rytų ir Vidurio Europoje, yra paskelbęs per 40 mokslo publikacijų sentikybės ir sentikių istorijos klausimais, parašęs kelias knygas.
„Itin svarbu, kad vietiniai sentikiai ir Lietuvos sentikių bažnyčios vadovybė rūpinasi tuo, jog medinės ir tam tikrą laiką neveikiančios cerkvės būtų įtrauktos į Lietuvos kultūros vertybių registrą (tuo rūpinasi Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos), kad bendromis pastangomis būtų galima užtikrinti kiek įmanoma geriausią jų būklę“, – išsakė savo nuomonę mokslininkas, doc. dr. G. Potašenko.
Pasak mokslininko, 2020 m. į registrą įtrauktos dar dvi sentikių cerkvės – Girelės (Anykščių r. sav.) ir Sidarų (Radviliškio r. sav.). Savo eilės laukia dar nemaža kitų sentikių medinių cerkvių Lietuvoje, kurių dalis (rečiau veikia ar neveikia) ir išlieka neįformintais paveldo objektais.
Mokslininkas taip pat nurodė dabar laukiantį kitą žingsnį: „Kooperuojant valdytojo, savivaldybės ir kitų šaltinių lėšas, reikėtų atlikti Girelės šv. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvės tvarkybos ir pritaikymo religinėms reikmėms darbus, sutvarkyti šventovės ansamblio teritoriją ir kt. Tačiau išlieka esminis klausimas – kokia būtų retai veikiančios ir architektūros požiūriu gana retos Girelės cerkvės pastato (liaudies stilius su neorusiško stiliaus elementais) panauda? Galbūt reikėtų specialaus Girelės cerkvės paveldotvarkos projekto, pritaikant ją religinėms ir galbūt kultūros reikmėms. Jis galėtų padėti efektyviau saugoti šį savitą ir svarbų sentikių kultūros paveldo objektą Anykščių rajono savivaldybėje“.
Plačiau apie sentikių konfesiją
Literatūroje gausu informacijos apie sentikių tikėjimo ypatumus: tradiciškai žegnojamasi dviem pirštais, pripažįstamos tik kanoninės tapybos ikonos, liturginės knygos ir apeigos, aštuongalis kryžius, išpažįstama Švenčiausioji Trejybė. Dvasios tėvas – iš parapijos narių išrinktas pasaulietis. Sentikių dvasininkams nėra celibato – jei veda iki įšventinimo, jie gali turėti šeimas.
Pagrindinės dvi sentikių atšakos – popininkai ir bepopininkai. Bepopininkai priklauso Pomorų sentikių bažnyčiai. Sentikių bepopininkų cerkvėse nėra altoriaus, kaip kad stačiatikių cerkvėse. Senosios bažnytinės knygos parašytos bažnytine slavų kalba, jos įvilktos į puošnius odinius viršelius, užveriamus sagtelėmis.
Sentikių vyrai, įėję į cerkvę, nusiima kepurę. Meldžiasi pagal senuosius papročius: kalbėdami maldas, atlieka trijų rūšių nusilenkimus – iki krūtinės, iki juosmens ir iki žemės; žemuosius nusilenkimus atlieka su kilimėliu (rus. podruchnik).
Sergantys žmonės gali nusilenkti tik iki krūtinės. Melsdamiesi kairėje rankoje laiko poterių pynę.
Sentikių cerkvėje vyrai tradiciškai stovi iš dešinės, moterys – iš kairės. Pamaldų metu cerkvėje moterys turi būti uždarais rūbais: ilgu sijonu ir plačia skara, sukabinama po kaklu. Kitatikiams leidžiama stebėti pamaldas priebažnytyje ar balkone (jei jis yra).
