Jeigu Kurklių Stepono Kairio pagrindinės mokyklos direktorė Jūratė Kašinskienė mokiniams dėstytų teisės pagrindų kursą, ji rankose laikytų ne vadovėlį, bet civilinį kodeksą ir pirmiausiai vaikams akcentuotų, jog už mokinių prasižengimus mokykloje iki 14 metų amžiaus atsako tėvai.
Jeigu Kurklių Stepono Kairio pagrindinės mokyklos direktorė Jūratė Kašinskienė mokiniams dėstytų teisės pagrindų kursą, ji rankose laikytų ne vadovėlį, bet civilinį kodeksą ir pirmiausiai vaikams akcentuotų, jog už mokinių prasižengimus mokykloje iki 14 metų amžiaus atsako tėvai. Pamoką apie tėvų atsakomybę už savo atžalas J. Kašinskienė išmoko po to, kai kovo mėnesį laisvos pamokos metu Kurklių mokykloje kamuolio nepasidalino du penktokai, kurių vienas klasės draugą talžė tol, kol šis prarado sąmonę. Vaiko gydymui buvo išleisti 1 tūkst. 710 Lt. Kad tik Valstybinei ligonių kasai (VLK) nereikėtų sumokėti nurodytos sumos, J. Kašinskienė pasirengusi bet kam – net ir sekti pasaką, kad pedagogai neatsako už tai, ką bendrojo lavinimo įstaigoje daro mokiniai. Kurklių pagrindinės mokyklos vadovė netgi suabejojo VLK pateikta ligoniui atliktų paslaugų sąskaita, nes turi duomenų, kad vaikas ligoninėje gydytas ne penkias dienas, bet mažiau. Sumokėti VLK patirtą žalą reikalaujama ir iš mušeikos mokinio tėvų, kurie taip pat kratosi atsakomybės. Šešerius metus kalėjime sėdintis ir surakintomis rankomis į teismo posėdį atvestas neklaužados berniuko tėvas, netiki, kad jo sūnus apskritai galėjo nuskriausti kitą vaiką, o motina viešai meta kaltinimus VLK, kuri neva suklastojo teismui pateiktus duomenis ir prirašė neatliktų procedūrų. Tėvams, kuriems, be abejo, trūksta teisinių žinių, tokie ar panašūs svaičiojimai atleistini, tačiau mokyklos direktorės užimta pozicija, švelniai tariant, nesuprantama. Kodėl J. Kašinskienė mano, kad už vaikų muštynės per pamoką turėtų atsakyti mokytojai, o per laisvą pamoką, kai vaikai laukia nemokamų pietų ir vis tik būna mokykloje – jau tėvai. Gal todėl direktorė vyniojasi nuo atsakomybės, kad mokinio krepšelyje tiesiog nėra numatyta galimybė dalį pinigų skirti nukentėjusiems nuo tų pačių mokinių žalai atlyginti. Jeigu mokykla nenori viena atlyginti žalą, tegul J. Kašinskienė eina pas mušeikos tėvus ir įrodinėja, kad finansinę naštą reikia dalintis perpus, nes tiek tėvai, tiek mokytojai šioje situacijoje turi jaustis atsakingi už vaiką”. Pagal J. Kašinskienę atrodytų, jog ugdymo procesas, tai mokiniams įskiepyta daugybos lentelė, o jau vaikų tarpusavio santykiai mokykloje – tėvų ir kitų valdiškų institucijų reikalas. Beje, byloje dėl žalos atlyginimo VLK teisme Kurklių S. Kairio pagrindinės mokyklos vadovė palikta ne viena: teismo salėje kaip kokioje svarbioje komandiruotėje sėdi mokyklos kuratorė, Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Pranckevičienė. Vida Dičiūnaitė teigia, kad N. Pranckevičienės vaidmuo labai paprastas: „žinoti situaciją”. O Švietimo skyriui „naudinga situacija” galbūt būtų tokia, kad Kurklių mokyklai nereikėtų sumokėti VLK 1 tūkst. 710 litų. Tuomet nebūtų precedento kelti bylas ir kitoms mokykloms, kuriose smurtaujama, o mokytojai formaliai atsikratytų atsakomybės naštos už mokinių elgesį mokyklose. O jei ir reikėtų pakratyti piniginę, tai geriau būtų, kad J. Kašinskienė tai padarytų ne iš savivaldybės biudžeto finansuojamo mokinio krepšelio, o iš savo lėšų, kaip jai siūlė N. Pranskevičienė, kai , suabejojusi mokyklai naudinga bylos baigtimi, J. Kašinskienė svarstė, ar nevertėtų pasisamdyti advokato. Tik toks, manau, ir yra Kurklių mokyklos ir jos kuratorės N. Pranckevičienės pagrindinis tikslas šioje konfliktinėje istorijoje – žūtbūt išsaugoti nepaliestą mokinio krepšelį, kurio pinigai turi būti naudojami tik pagal griežtai nustatytą’ tvarką, o dalį lėšų išleidus kitoms reikmėms, greičiausiai Švietimo skyrius tai pateisintų, tik turint įsiteisėjusį teismo sprendimą. Ir jeigu N. Pranckevičienei minėtoje situacijoje rūpėtų dar ir mokiniai, greičiausiai ji darbo metu ne teisme sėdėtų, bet su savo kuruojamų mokyklų vadovais spręstų uždavinius, kaip ugdyti jaunąją kartą, kad mokyklose nesilietų kraujas.
