Meras Sigutis Obelevičius ketvirtadienį rajono taryboje pareiškė, jog Vytauto Galvono tėvo parašas po raštu, kuriame pasisakoma prieš laidojimo namų statybas Mindaugo gatvėje, yra nesąmonė. „Kodėl į tą kvailą parašą turi atsižvelgti normalūs žmonės”, – grubiai ir politiškai nebrandžiai pasakė meras. V. Galvonas žaibiškai smogė atgal ir portalui „Nykščiai” komentuodamas mero posakį pareiškė: „Mano tėvas yra pasakęs skambią frazę: „Kiek tu mužiką bedengtum frakais, vis tiek mėšluoti batai matos.”
Žodžiu, susikibo garbūs vyrai kaip girti bernai kaimo šokiuose.
S. Obelevičiaus niekas netempė už liežuvio. Aišku, keista, jog V. Galvono tėvas, gyvenantis pakankamai toli nuo būsimų laidojimo namų, yra prieš tų namų statybas. Jam, regis, turėtų būti nei šilta, nei šalta. Miško gatvėje nei girdėsis, nei matysis, nei jausis, kaip Mindaugo gatvėje „nabašnikai” šurmuliuoja. Tačiau jeigu teisybę komentatoriai rašo ir tikrai būsimų laidojimo namų vietoje V. Galvono giminaitė augina daržoves – jį galima suprasti: atėjo giminaitė, paprašė ir pasirašė…
Ir V. Galvoną jaunesnįjį galima suprasti – dergs kiekvienas meras jo garbaus amžiaus tėvą! Dantis už dantį, akis už akį! Akis badyti visai nesunku, kai nuosavą „Nykštį” turi…
Taigi, visus galima suprasti ir atleisti. Net ir Mindaugo gatvės gyventojas, tarybos posėdyje pareiškęs, jog jei netoli jo namų atsiras laidojimo namai, jam bus blogai – nebegalės su „triusikais” eiti prie upės – yra teisus Nu tikrai negerai. Eini sau, magę nešies, alų gurkšnoji. Ir staiga iš už posūkio iššoka numirėlis su visa procesija. Ir tau „nefaina”, ir silpnesnių nervų numirėliui negerai…
Bet pabandykim grįžti į nulinę padėtį. Ar reikia Anykščiams naujų laidojimo namų? Akivaizdžiai reikia. Mes dabar ne laidojimo namus turime, o valdiškas patalpas, kuriose „iš bėdos” galima pašarvoti numirusįjį. Kur laidojimo namai turėtų būti? Miesto centre – netinka, prie Kalitos kalno – taip pat nelabai. Jei juos statytų vadinamajame Pramonės rajone ar šalia kartodromo – vietiniai, ko gero, neprotestuotų, bet klientams būtų nelabai patogu. Per variklių urzgimą šalia velionio sėdintys „pletkų” negirdės…
Rėkti, kad dabar laidojimo namams parinkta vieta yra pati geriausia, kiek per drąsu, nes negali būti taip gerai, kad geriau nebūtų. Tačiau kad ji yra nebloga, pakankamai sakrali, pakankamai nuošali – teisybė. O jeigu dar yra ir potencialus investuotojas, pasiruošęs merkti pinigėlius, puiku. Laidojimo namai – viena iš ne daugelio įstaigų, kurių funkcijas pakeisti alternatyvomis yra keblu. Vietoj restorano galima įsteigti kebabinę, vietoj knygyno – kioską, vietoj autobusų parko – arklių nuomos punktą, vietoj žmonos susirasti meilužę, vietoj prezidentės samdyti karalienę (geriau jaunesnę). Kuo pakeisti laidojimo namus, nesugalvoju. Gal fantazijos neturiu…
Dauguma mūsų gyvena šalia ko nors. Šalia kapinių, šalia gamyklų, šalia mokyklų. Galų gale kaimynus turime. Kai kam geriau kaimynu būtų „Achema” nei Marytė iš trečio aukšto.
Gyventojų bandymas protestuoti prieš laidojimo namus yra natūralus. Jei kažko nemalonaus šalia savo sklypo gali išvengti, reikia ir bandyti išvengti. Tiesa, Mindaugo gatvės atstovas deputatams turėjo ne apie vaikščiojimo pliku užpakaliu suvaržymus kalbėti, o svaresnių argumentų pasiieškoti. Pavyzdžiui, moksliškai pagrįsti, jog ožkos, išvydę numirėlį, 30 proc.sumažina pieno gamybos apimtis.
Beje, pikti liežuviai plaka, jog kaip tik ožkos ir daržai turi nemažos įtakos sprendžiant, kur bus naujieji laidojimo namai. Valdiškoje žemėje užaugintas kopūstas yra privati nuosavybė. O nuosavas kopūstas geriau už svetimą „nabašniką”. Tad gal ir pono V. Galvono posakis apie frakuotą mužiką mėšluotais batais visai ir į temą…
