Šokis po paviršiumi

Vasario 14 dieną 15 valandą Anykščių koplyčioje atidaroma keramikės Rūtos Šipalytės ir tekstilininkės Kristinos Daukintytės-Aas paroda. Poeziją skaitys Birutė Mar.

 Vasario 14 dieną 15 valandą Anykščių koplyčioje atidaroma keramikės Rūtos Šipalytės ir tekstilininkės Kristinos Daukintytės-Aas paroda. Poeziją skaitys Birutė Mar.

Prieš keletą metų Norvegijos miestelyje Vatne likimas suvedė keramikę Rūtą Šipalytę ir tekstilininkę Kristiną Daukintytę-Aas. Šis susitikimas priartino Rūtą prie Norvegijos, o Kristinoje pabudino jos menišką dvasią bei atskleidė, kad draugystė daugiau priklauso nuo šio jausmo stiprumo, nei nuo atstumo. Po penkerių-septynerių metų apsisprendimas surengti bendrą parodą tapo dviejų kūrybingų sielų vizualiniu šokiu.

 Bet kas gi yra šokis? Tai ne dviejų ego susidūrimas, kurio daugeliui menininkų taip ir nepavyksta išvengti, bet dialogas tarp partnerių. Tokiame dialoge intuicija tampa choreografija, kur kiekvienas šokėjas siekia individualios išraiškos per vienybę.

 Be abejo, poroje visada yra lyderis. Šokyje šis asmuo dažniausiai yra vyras, priimantis sprendimus, o moteris jam atsiliepia. Tačiau lyderis nėra aukštesnė jėga, nes niekur kitur du žmonės nėra lygesni ir daugiau priklausantys nuo vienas kito įgūdžių bei talentų, nei šokyje. Tarp Rūtos ir Kristinos šie vaidmenys nuolat keitėsi, kiekvienai jų reaguojant į kitos daromus poelgius, žingsnius bei sprendimus. Šis dialogas palaipsniui išsivystė į parodą „Po paviršiumi“.

 Kristina Daukintytė-Aas pasiūlė parodos temą. Dalydamasi mintimis su Rūta apie ruošiamus eksponuoti darbus, ji padėjo pamatus parodos koncepcijai. Rūta Šipalytė, remdamasi savo patirtimi bei puikiai išvystytu meniniu žodynu, atrado adekvatų atsaką šiai temai. Išsivysčius meniniam dialogui, Kristina taip pat reagavo į tai savo darbais. Abi menininkės šių apsikeitimų procese papildė viena kitą. Pavyzdžiui, sekdama parodos tema, Rūta Šipalytė išbandė naujas keramikos darbų paviršiaus apdirbimo bei skirtingų tekstūrų išgavimo technikas. Savo ruožtu Kristina Daukintytė-Aas, Rūtos įkvėpta, atrado naujas išraiškas bei motyvus, kuriuos ji panaudojo savo tekstilės darbuose. Taip šokyje dvi individualios menininkės atrado tapatybę ir harmoniją viena kitos kūryboje.

 Anykščių koplyčioje (kamerinių menų centre) šokis tęsėsi toliau. Tai – jų kūrinių eksponavimas. Šiame procese dideli Kristinos gobelenai ir Rūtos keramika suderinti tarpusavyje bei su parodinės salės erdve.

 Tačiau žiūrovui šokis tarp Rūtos keramikos ir Kristinos tekstilės čia nesibaigia. Parodoje kūriniai tęsia vizualinį dialogą, kurį dvi menininkės pradėjo gerokai anksčiau. Vaikščiojant po galeriją, akis užkliūva už Kristinos Daukintytės-Aas didelių gobelenų, nusidriekiančių nuo grindų ligi lubų, kurių ilgis – net du-trys metrai. Kristinos tekstilės audiniai, išmarginti natūraliais motyvais bei spalvų linijomis ir raštais-voratinkliais, prityrusiai suaustais keliais sluoksniais, pasižymi dinamišku žaismu tarp pirmojo ir antrojo plano. Pamačius juos erdvėje apima jausmas, kad esi liūliuojamas vandenyno bangų, paklydęs tamsaus miško šlamesy tarp keistai lūžtančių šešėlių, nesuprasdamas, ar jie viršuj, ar apačioj raibuliuojančio ir atspindinčio paviršiaus. Aprimus pirmiems įspūdžiams, iš meditacijos švelniai pažadina Rūtos Šipalytės keramikos darbai, perkeldami dėmesį į vidinę parodos erdvę. Jos keramikos indai, kai kurie – dvisieniai, kiti – įmontuoti medžio riekėse – tai ansambliai, suformuoti iš erdvių, formų, linijų, spalvų bei tekstūrų. Šie elementai kai kur persidengia, susikerta ar susilieja, net visai išnyksta, suteikdami formai bei paviršiui didesnio gylio.

 Tarp dailininkių darbų jaučiama harmonija, leidusi joms ir jų darbams suartėti kūrybinio bendravimo dėka. Tačiau šokis nėra paprastas veiksmas. Be sinchroniškumo, šokio išraiškingumui svarbi dinamika ir įtampa, kuriama dviejų individualių pastangų. Tai menininkės atskleidė savo kūriniuose. Pavyzdžiui, kur didžiuliai Kristinos audiniai prikausto žiūrovą iš tolo, Rūtos keramika siūlo permainą, atradimą žiūrovams, judantiems takais ir keleliais tarp netaisyklingos simetrijos erdvinių objektų. Bendras parodos siekis – vesti žiūrovo dėmesį per vizualines erdves bei labirintus. Kurdamos šį vaizdinį, Kristina ir Rūta kūriniuose suranda intensyvų pakylėtą kūrybinį dialogą, kartu pakviesdamos šokiui ir žiūrovą.

Anthony E. Stellaccio