
Penktadienį, gruodžio 6 dieną, Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje veikė šv. Mikalojaus rezidencija. Į ją atvyko nuo karo pabėgusių ukrainiečių pirmų, antrų klasių vaikai iš Kupiškio, Utenos ir Anykščių rajonų. Pirmą kartą Lietuvoje tokia Anykščių muziejininkų organizuota šventė vyko ukrainiečių kalba. Rezidencijoje apsilankė šešios dešimtys ukrainiečių vaikų.



Pasak vieno iš rezidencijos organizatoriaus, ukrainiečius globojančio Virginijaus Strolios, apie gerus šventojo Mikalojaus darbus sklando legendos. Vienoje iš jų teigiama, kad šv. Mikalojus padėjo skurstančiai šeimai, turėjusiai tris dukteris. Nė viena iš jų neturėjo kraičio, todėl negalėjo ištekėti, tad tėvas nutarė jas atiduoti į prostituciją. Apie tai sužinojęs šv. Mikalojus naktį slapta pro langą įmetė tris maišelius auksinių monetų, už kurias kiekviena iš mergaičių nusipirko kraitį ir ištekėjo. Kitoje šios legendos versijoje teigiama, kad šv. Mikalojus maišus įmetė per kaminą. Šie atsirišę ir monetos sukrito į kojines, kurios džiūvo prie židinio, todėl katalikai turi tradiciją dovanas palikti iš anksto paliktose kojinėse…
„Egzistuoja versija, kad ukrainiečiai šv. Mikalojaus dieną pradėjo švęsti apie 1088–1089 metus Kijevo kunigaikščio Vsevolodo Jaroslavovičiaus dėka, jam užmezgus ryšius su Roma, – pasakojo V. Strolia. – Ukrainoje po didesnės nei 70 metų pertraukos, 1990 metais šv. Mykalojaus dienos šventimo tradicija atgaivinta ir vis labiau populiarėja. Jos vaikai laukia ne mažiau kaip Naujųjų metų, nes pagal ukrainiečių papročius šv. Mikalojus su dovanomis ir saldumynais ateina naktį iš gruodžio 6-osios į 7 dieną. Vakarų Ukrainoje žmonės ant palangės deda šlepetes, kad gautų dovanų, o Rytų Ukrainoje dovanų ieškoti vaikai įpratę po pagalve. Beje, dovanų ir saldumynų šią dieną gauna tik geri, paklusnūs vaikai, o neklaužados kaip bausmės simbolį – lazdą arba anglies gabalą. Šią dieną tradiciškai kepami specialūs „mikolaičikai“ – pyragai, kurie dovanojami suaugusiems ir vaikams. Pyragai būna snaigių formos, nes tikima, kad po šv. Mikalojaus ateis tikra snieguota žiema. Kad gautų norimą dovaną, vaikai Ukrainoje Mikalojaus dienos išvakarėse parašo atviruką ir palieka jį ant palangės“.
Šv. Mikalojus su sniego karaliene įsikūrė A. Vienuolio-Žukausko memioralinio muziejaus namo svetainėje. Joje, kaip ir gyvam namo šeimininkui esant, ant to paties kablio palubėje kabėjo išpuošta gražuolė eglutė. Pirmieji į šv. Mikalojaus rezidenciją atvyko beveik dvi dešimtys ukrainiečių vaikų iš Kupiškio. Juos pasitikusi Sniego karalienė kiekvienam iš delno davė pūsti snaigių, kad kelias šv. Mikalojui būtų baltas. Čia į kambarį dar įsiveržė juodas, raguotas velniukas su saksofonu, staigiais judesiais „gąsdinęs“ vaikus, tačiau greitai buvo išvytas. Į svetainę žengė linksmas, guvus ir vikrus šv. Mikalojus. Ukrainiečių kalba šnekino, linksmino vaikus, su Sniego karaliene įsuko juos į žaidimų ratą. Po to vaikus pradžiugino dovanomis. Juos pakeitė vaikučiai iš Utenos, o po jų – Anykščių rajone gyvenantys ukrainiečių vaikai.
Eilėraščius ukrainiečių ir lietuvių kalbomis skėlęs šv. Mikalojus į rezidenciją atvyko iš Visagino ir, tikriausiai, bus tas pats vaikų rašytojas Olehas Maiboroda, kurio knygų galima buvo įsigyti. Kad ir tokią, gausiai Aliagos Mirguseinov iliustruotą „7 pasakos ukrainiečių ir lietuvių kalbomis“, o jam talkino Sniego karalienė, anykštėnams gerai žinoma mokytoja, pabėgėlė nuo karo Ukrainoje Olena Gorinova ir jos sūnus Ivanas.
