
Praėjusią savaitę pasibaigė XIII-asis dokumentinių filmų festivalis-forumas ADOX „Laisvės horizontai“, vykęs lapkričio 3–24 dienomis. Šiais metais pirmą kartą festivalį rengė Anykščių Menų centras, o jame dalyvavo žymūs režisieriai bei svečiai.
Šiais metais, kaip ir pernai, ADOX dokumentinių filmų festivalis buvo „skirtas“ kūrėjams iš Anykščių ir tiems, kurie su mūsų miestu susiję.
„Pirmą kartą ADOX festivalis įvyko 2009 metais. Jo krikštatėvis, iniciatorius ir festivalio siela – režisierius Arūnas Matelis, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Pirmąjį festivalį jis pradėjo filmu, kuris tęsėsi tris valandas Anykščių Šv. Mato bažnyčioje. Nors buvo šalta, susirinko labai daug žmonių, – festivalio pradžią prisiminė Anykščių menų centro direktorius Tomas Tuskenis, – Festivaliuose būdavo ir naktinėjimai, kuomet filmai būdavo rodomi iki vėlumos – tokiu būdu buvo pritrauktas jaunimas.“
Šiais metais pirmą kartą festivalį organizavo Anykščių menų centras – nors tai, pasak T. Tuskenio, buvo nemažas iššūkis, tačiau jį įveikti pavyko.
Šiais metais buvo parodyti Giedrės Žickytės („Šuolis“), Lino Mikutos („Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“), Vytauto Puidoko („Pasienio paukščiai“), Sergėjaus Loznicos, Vytauto V. Landsbergio („Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“), Ramunės Rakauskaitės („Sugrįžę iš Niujorko“) filmai. Visi renginiai buvo nemokami.
„Režisierius Sergejus Loznica, kurio filmas buvo nominuotas „Oskarui“, buvo Anykščiuose – tai labai didelis įvykis. Taip pat ne kiekvieną dieną atvažiuoja ir Ukrainos didvyriai – turėjome galimybę pabendrauti su nuostabiu žmogumi Oleksandru Tereščenko, kurį ne šiaip sau pavadino didvyriu: tik keli Azovstal vadai yra apdovanoti kaip Ukrainos didvyriai. Šis žmogus nepaliauja stebinti, jis turi labai daug saviironijos, kas jį daro dar įdomesniu. Netekęs akies, abiejų rankų, jis vis tiek padeda savo valstybei, – apie festivalio svečius pasakojo T. Tuskenis, – Buvo daug ir įvairių žmonių: Krašto apsaugos savanorių, jaunųjų šaulių, Lietuvos kariuomenės atstovų. Po pandemijos galvojome, kaip viskas bus, nežinojome, ar susirinks žmonių – juk virusas niekur nedingo. Bet džiaugiamės, kad jų buvo, kad išbuvo iki galo, bendravo su režisieriais, kad atėjo į parodos atidarymą, bendravo su menininkais. Šį kartą turėjome unikalią galimybę pamatyti Oksanos Judakovos ir Arūno Kulikausko parodą, galėjome išvysti Jono Meko užfiksuotus vaizdus su Yoko Ono su Džonu Lenonu.“
Pasak Anykščių Menų centro direktoriaus, šiais metais festivalis filmais nebuvo labai skaitlingas, tačiau jo esmė – siekti bendravimo su publika, parodyti kokybišką kiną.
Pasak Menų centro direktoriaus, į festivalį ateina ne tik anykštėnai – dokumentinių filmų pažiūrėti atvyksta žmonių ir iš kitų miestų: „Pavyzdžiui, „Šuolį“ rodė jau ir televizija, bet į jį atvyko žiūrovų iš Molėtų, iš Utenos. Mes reklamą orientuojame į Utenos apskritį ir tai, pasirodo, yra paklausu. Mūsų salė ne guminė, jos neperpildysime, bet nemanau, kad kiekybė visada yra esminis dalykas. Svarbu tai, ką žmogus išsineš. Galbūt dabar jis atėjo vienas, po to pakalbėjo su kaimynais, kitą kartą, galbūt, ateis ir kaimynas. Festivalis duoda inspiravimo, įdomaus bendradarbiavimo, patys atrandame įvairiausių ryšių.“
T. Tuskenis dėkojo ir rėmėjams: „Labai svarbu paminėti ir rėmėjus. Lietuvos kino centras, Anykščių rajono savivaldybė skyrė pinigus, o už viešinimą dėkojame „Anykštai“. „Epson“ kompanija taip pat parėmė festivalį – tiesiog nuvykome ir pasiėmėme projektorių. Labai smagu, kad visi kartu surėmėme pečius ir mums pavyko.“

260030 241489Sounds like some thing a lot of baby boomers should study. The feelings of neglect are there in several levels when a single is more than the hill. 464862
451473 751141Music began playing any time I opened this site, so frustrating! 258991