Purpurinisvakaras.lt nuotrauka
Gyvenimas be staigmenų – prėskas lyg sriuba be druskos. Kiekvieną rugpjūtį į Anykščius susirenkantys dainuojamosios poezijos gerbėjai spėlioja, kuo šiemet juos nustebins nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ organizatoriai. O nustebti progų tikrai bus. Kasmet besistengiantys surinkti solidžią šio žanro grynuolių plejadą, festivalio kūrėjai tarsi meta iššūkį žiūrovams, siūlydami naujai atrasti ir pažinti savo mėgiamus įvairių sričių menininkus. Viena staigmenų devintajame „Purpuriniame vakare“ – Šiaulių dramos teatro aktorius Sigitas Jakubauskas, į festivalio sceną žengsiantis net su dvejomis muzikinėmis programomis. Apie aktoriaus draugystę su muzika kalbamės su juo pačiu.
Kur galiu, ten ir dainuoju
Lietuvos kino mylėtojams Sigito Jakubausko vardas siejasi su karjerą Kaunan atvykusiu daryti Dičiumi ar Jonuko ir Grytutės istorija, teatro gerbėjams – su aštrialiežuviu Šveiku ar apgautuoju Duonkepiu, TV serialų mėgėjams – su Naisių kaimo ligonius gydančiu Žiniuoniu. Tačiau išvysti šį ne viena meno premija apdovanoto aktoriaus vardą dainuojamosios poezijos festivalio dalyvių sąraše yra gana netikėta. Pažinodami Sigitą Jakubauską kaip aktorių, retas kuris žino apie jo meilę dainai. Kiek aktoriaus gyvenime, darbe, kasdienybėje yra muzikos, poezijos? „Muzika mano gyvenime neatsirado iš niekur. Atrodo, kad ji visuomet buvo. Studijų metais muzikinis gyvenimas ypač suaktyvėjo. Mano kurse mokėsi Olegas Ditkovskis ir Saulius Bareikis, tad būdami studentai rinkdavomės pas Olegą namuose, kur visuomet būdavo gitara, kiekviena proga skambėdavo dainos. Aš pats negroju jokiu instrumentu ir nieko nekuriu. Buvau kurse išlepintas – jei du puikūs muzikantai Saulius ir Olegas groja, tai kam man mokytis? Galbūt ir blogai padariau, kad neišmokau…“, – šypteli aktorius, prisimindamas, kaip puikiai prisiderindavo prie savo kolegų ir dainuodavo. „Visas kursas dainuodavo, 12 žmonių – tiesiog choras. Kai nuo 1973 m. ta kūryba prasidėjo nuo grupės The Beatles improvizacijų, taip ir nebesustojo. Aš net grodavau balsu“, – staiga nustebina aktorius, prisimindamas, kokias džiazo melodijas, trūbų ar gitarų solo partijas šitokiu būdu pavykdavo išvingiuoti.
Po studijų pradėjus dirbti teatre, dainos nenutilo: „Mes dainuodavom ir dainuodavom. Šiandien garsios dainos, tapusios kone liaudies dainomis, gimė būtent tais metais Šiauliuose. Tik tuomet jos nebuvo išviešintos, sklido iš lūpų į lūpas, kol dauguma ir užmiršo, kas jų autorius.“ Dainuoti nemažai tenka ir teatre, ne viename Šiaulių dramos teatro spektaklyje dainas atlieka būtent S. Jakubauskas. „Kur galiu, ten ir dainuoju. Dėl spektaklio „Labai paprasta istorija“ net išmokau armonika kelis akordus pagroti, kad galėčiau pats sau akompanuodamas dainuoti. „Dibukas“, „Kukučio kelionė“, „Skudurinė Onutė“, „Skiriama princesei“ – tik keli spektakliai iš visų, kuriuose ne tik vaidinu, bet ir dainuoju kompozitorių sukurtas dainas“, – vardija aktorius, nepamiršdamas paminėti ir liaudiškų dainų, kurias taip pat visuomet su malonumu traukdavo.
„Dainų 47-33“
Šiauliečiams šis kodas reiškia adresą pietiniame miesto rajone, bet ilgamečiai dainuojamosios poezijos klausytojai savo fonotekose tikriausiai dar tebeturi tokio pavadinimo kasetę, kurioje šalia Olego Ditkovskio bei Sauliaus Bareikio skamba ir Sigito Jakubausko balsas. „Gyvenom šešiese 3 kambarių bute. Ach, kokie tai buvo įdomūs laikai! Tai buvo fantastika, tai buvo kūryba, patys metai atrodo buvę tokie nerealūs! Buto durys neužsidarydavo, muzikantai, menininkai su savo istorijomis ateidavo ir išeidavo vienas po kito, rajone mus visi žinojo… Tais laikais nebuvo didelio muzikos pasirinkimo, per televiziją ir radiją nieko ypatingo neskambėjo, užtai pas mus muzika skambėjo kas vakarą. Važinėjom ir į gastroles. Kaunas, Klaipėda, Panevėžys – po pusę mėnesio ar po mėnesį gastroliuodavom. Kartais nuo to tempo gal ir būdavo sunku, bet juk buvome jauni!“, – leidžiasi į prisiminimus Sigitas Jakubauskas ir čia pat prisimena vieną smagią tenykščių laikų istoriją. „Kartą grįžę iš gastrolių, sužinojome, kad mumis skundžiasi kaimynai. Pasiruošę atsiprašyti už keliamą triukšmą, beldžiamės į jų duris. Kaimynai pasitinka su priekaištais. Tik ne dėl triukšmo, o dėl tylos! Pasirodo, kai mūsų bute tylu, jie, įpratę prie muzikos, nebegali užmigti“, –- juokiasi aktorius. Jau sunku atsiminti, kuriam kilo idėja įrašyti kasetę, tačiau tuomet visi dainuojantys aktoriai vieningai nusprendė, kad tokiu būdu reikia įamžinti savo gyvenamąją vietą. Taip 1996 metais pasaulį išvydo kasetė „Dainų 47-33“, kurioje sutilpo 12 dainų. „Dabar atrodo, kad visa tai buvo sapnas, bet tai buvo tikrovė! Vien tik muzika gyvenom ir tuo džiaugėmės“, – pasakoja Sigitas Jakubauskas.
Kas yra bardas?
Pastaruoju metu dainuojamoji poezija išgyvena pakilimą – į jos gretas įsitraukia daugybė naujų žmonių, grįžta ir tie, kuriems kadaise šis žanras buvo brangus. Kuo bardų muzika išsiskiria visos muzikos kontekste, kuo ji patraukli tiek pačiam kūrėjui, tiek ir klausytojui? „Mes anksčiau šio žanro nevadinom dainuojamąja poezija – tiesiog aktorinė daina, autorinė baladė. Tai tam tikra savęs išraiška per žodį, per muziką. Manau, kad poezija ir jos atlikimas šiame žanre yra ypač svarbūs veiksniai. Tai kūrėjo monologas. Arba dialogas su klausytojais. Todėl bardas visų pirma yra kūrėjas, jis kuria šią akimirką, daro mažą spektaklį. Aš „Purpuriniame vakare“ būsiu atlikėjas. Bet net dainuodamas kito poeto eiles, turiu savo požiūrį į visą tą kūrybą. O juk nepamirškim, kad žodis „bardas“ nuo senų laikų turėjo ir kitą reikšmę – istorijų pasakotojas. Tais laikais, kai nebūdavo nei pašto, nei laikraščių, keliaujantys bardai žmonėms pasakodavo apie tai, kas vyksta kitoje karalystėje. Jie buvo žinių skleidėjai. Kaip ir šiandieniniai bardai, ant scenos atidarantys savo gyvenimo bagažą, pasakojantys savo istorijas, atiduodantys save publikai. Tas atvirumas, matyt, ir traukia žmones prie dainuojamosios poezijos. Kaip ir nuoširdžiai supinta poezijos, muzikos ir aktorinio veiksmo sintezė“, – svarsto aktorius.
Sentimentalumas su ironijos doze
Dainuojančių aktorių „Purpurinio vakaro“ scenoje kasmet pasirodo nemažai. Sigito Jakubausko vardas ir balsas čia suskambės pirmą kartą. Tradiciniuose vidurnakčio poezijos skaitymuose (rugpjūčio 20 d. 00.00 val.) Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre aktorius žiūrovus supažindins su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Antano A. Jonyno kūryba. „Programa „Krioklys po ledu“ pagal Antano A. Jonyno poeziją buvo senas mano noras. Šį poetą mėgau nuo pat studijų metų ir iki pat šiol einu koja kojon su juo. Antanas A. Jonynas žavi savo impresionizmu. Aš jį jaučiu, man artima jo ritmika, šiek tiek ironiškas jo požiūris į save. Kartu jis – ir liūdnas romantikas. Gilus, bet neneigiantis ir nepiktas, kartais netgi optimistiškas. Jo poezija – tai gražus sentimentalumas su ironijos sau doze. „Krioklys po ledu“ – improvizacija, kai poezija pereina į rečitatyvą, dainavimą, vėliau vėl grįžta į poeziją“, – pasakoja aktorius. Taip pat Sigitą Jakubauską kartu su klavišininku Gintaru Dzidoliku bus galima išvysti ir didžiojoje festivalio scenoje Dainuvos slėnyje Didžiajame penktadienio koncerte rugpjūčio 19 dienos koncerte . „Dainavęs didelėse scenose esu daug, tad belieka atsirinkti, prisiminti, parepetuoti dainas ir būsiu pasiruošęs“, – neabejoja aktorius, bet neišduoda, ką klausytojai išgirs. Tik užsimena, kad tai bus ir jo kurso draugo O. Ditkovskio kūryba, ir dar senesnių laikų dainos.
Dainuojamosios poezijos festivalis „Purpininis vakaras“ vyks rugpjūčio 18-20 dienomis Anykščiuose. Plačiau apie festivalį: http://purpurinisvakaras.lt/
