Sovietų pokariu sunaikintą Baronų sodybą tuoj po 1990-ųjų vėl kurti pradėjęs Juozo Barono sūnus Petras su šeima ir kitais pagalbininkais žingsnis po žingsnio sukūrė kultūrinę pramoginę oazę. Vėlų 2015-ųjų rudenį,per Butėnų kaimo pokario partizanams skirtą šventę,besižvalgydamas Baronų sodybos poilsinėje „Barono viloje“, Panevėžio vyskupas – emeritas Jonas Kauneckas stebėjosi ir kartu esantiems pamokomai kalbėjo: „Matot, kokie mes, lietuviai, esame: sovietai šaudė, trėmė, viską sunaikino – ir štai kaip viskas naujai atstatyta, padaryta…“
Dabar karūnuoto laisvojo girių elnio logotipu su atgimimo data – 1998-aisiais – pažymėta Baronų sodyba klesti, ji tapo tikriausiu lietuviško sumanumo bei veržlumo pavyzdžiu, pramogų bei kultūros centru. Ten nuolatos švenčiamos Petrinės, ten nuolatos užsuka įdomių žmonių, ten nuolat istorija susipina su dabartimi bei ateities viltimi švyti. Ten aš dažnai sutinku vasaromis atostogaujantį neeilinio likimo žmogų – Tomsko universiteto docentą, po ilgų gyvenimo klajonių ir vėl į tėvynę gyventi sugrįžusį šeimininko pusbrolį Albertą Baroną.
Baronų gyvenimas
Baronų sodybos istorija skelbia – A. D. 1921 m. – Viešpaties metus, kuomet tuoj po maišto Rusijoje prasidėjus suirutei, 1918 metų rudenį, tėviškėn sugrįžęs iš Petrapilio, čia sodybą įkūrė Mykolas Baronas. Deja, neilgai jis pasidžiaugė savo naujuoju gyvenimu, mat susižalojęs ranką,o užkratui užnuodijus kraują, dar pačiame amžiaus gražume pasimirė. Tuomet ūkį perėmė vyriausias sūnus Povilas, kuris ne tik sumaniai šeimininkavo, bet ir, rūpintis savųjų, sodiečių, reikalais įpratęs, nuolat panirdavo ir į visuomenės, bendruomenės darbus. Buvo daugelį metų renkamas seniūnu, buvo 1941-ųjų birželio sukilėlių būrio karys, o sovietams 1944 m. sugrįžus, ėmė slapstytis, paėmė į rankas ginklą, subūręs kovotojus prieš okupantus, sutelkė Žalgirio būrį ir tapo pirmuoju jo vadu, slapyvardžiu Briedis. Išmintingas, nuosaikus, ir partizanų būry būdamas saugojo savo kaimą, savo žmones. Dažnai karštesnius bendražygius sulaikydavo nuo beprasmiškų žudynių. Nors, kaip amžininkai prisimindavo, buvo sodžiuje uolių ryšininkų bei ryšininkių, kuriems ir kerštingumas, ir žiaurumas nebuvo svetimas: jie buvo sudarę bene dviejų dešimčių sodiečių sąrašą, kuriuos, kaip sovietams palankius, reikėtų likviduoti.
Namuose pasiliko nuolat sovietinių pareigūnų, po apylinkes siautėjančių stribų bei kareivių skriaudžiama ir gąsdinama šeima – senutė motina, žmona Marijona ir net penki dar visai nedidučiai, veik pametinukai, sūneliai: Antanas, Vladas, Albertas, Stasys ir Algis. Paslapčia jie susitikdavo su kovos kelią pasirinkusiu tėčiu. Pasiliko atmintyje paskutinis susitikimas prietėmių apgaubtoje tankmėje, netoli namų. Ten tris didžiuosius berniukus atvedė močiutė. Tėvas jau buvęs barzdotas ir Albertas jį prisimena tarsi per miglą – paglostęs, tarsi palaiminęs savo berniukus, o močiutę padrąsinęs. Sakęs, kad nebeilgai reiksią kentėti, kad greitai Lietuva būsianti laisva, matyt, tikėjosi Amerikos pagalbos.Iki šiol gyvi keisto jaudulio, rimto vyriško apkabinimo atšvaitai. Mirtis vadą ištiko tada, kai žmona Marija jau kalėjo lageryje, nuteista už ryšius su partizanais, o mažieji broliukai kartu su močiute buvo ištremti į Sibirą.
Alberto metai
Močiutė tikėjosi, kad jos su mažais vaikais, kurių vyriausiam tik dvylika metų, sovietų valdžia nelies – kokia iš jų nauda. Tačiau sovietai buvo pasirengę sunaikinti visą vado šeimą, vadovavosi senu kraugerių kolonistų principu: „Užmušk vadą ir jo sūnų…“ O kai atvyko išvežti, senolė galvojo, kad iš Svėdasų ar Kupiškio tai tikrai paleis. Bet rusas kareivis patarė įsidėti daugiau maisto, šiltų drabužių, nes nenuvažiuosią gyvi net iki tremties vietos. To žmogaus palankumas gelbėjo – kaimynas Antanazas papjovė kiaulę, mėsą sudėjo į maišus, tad kelionėje iš Kupiškio stoties iki Tomsko apylinkių kaimelio Asino maisto turėjo pakankamai. Tačiau pasibaigus naminėms gėrybėms, prasidėjo tikriausi vargai. Baroniokų močiutė išmaitinti nepajėgė, juos paėmė į vaikų namus. Ten pavalgyti – pavalgydavo, bet rusai mokytojai ir auklėtojai tarp savęs kalbėtis lietuviškai draudė, o užgirdę skaudžiai bausdavo. Broliai ėmė saugotis ir mokykloje tarpusavy kalbėtis rusiškai. Palengva rusiška aplinka, o paskui jau ir atskirtis paaugus visai ištrynė jiems iš sąmonės gimtąją kalbą. Net jau porą metų mokyklą Butėnuose lankęs Albertas neatsilaikė – jo atmintyje išliko vos keli paprasčiausi lietuviški žodžiai. Tuose vaikų namuose nuolatos vyko kova už būvį – už savo teises ir šiokį tokį padorų egzistavimą turėjai kovoti visomis jėgomis – sukaupęs valią ir suspaudęs kumščius.
Vado sūnūs atsilaikė. Karžygiškas agresyvumas? Agresyvumas padėjo tapti lyderiais – nutiko, kad dėl viršenybės kartą susipešė su vyresniu broliu Vladu. Jo laukė toks pat likimas, kaip brolių – keleri metai rusiškoje mokykloje, o sulaukus 15-os – į technikos mokyklą, kur parengdavo šaltkalviais, traktorininkais ar vairuotojais. Ten po aštuonmetės pateko brolis Vladas, tačiau Albertas labai prastai matė. Net stipriausi akiniai negelbėjo: tam, kad galėtų matyti, ką mokytojas rašo ant lentos, visuomet sėdėjo pirmame suole. Baigus septynmetę, komisija nustatė, kad į traktorininkų mokyklą netinkamas, tad tegul toliau mokosi vidurinėje. Tuomet Albertas suprato, kad jo viltis yra mokslas. Buvo vienas geriausiųjų, taip pat įstojo į pionierius, po to – į komjaunimą. Buvo išrinktas delegatu į sąjunginį jaunimo festivalį Maskvoje, jam ta proga net pasiuvo kostiumą, bet, matyt, sužinoję, kad jaunuolis iš liaudies priešų šeimos, iš delegatų sąrašo išbraukė. Matyt, dėl tokios pat priežasties vėliau, jau būdamas dėstytoju, negalėjo išvykti į Vokietijos demokratinę respubliką. Baigęs dešimtmetę, guvusis bei gabusis Baroniukas stojo į garsųjį Tomsko universitetą. Pavyko tik iš antro karto – metus darbavosi statybose, glausdamasis pas tremtinį, vos dvylikos kvadratų kambaryje su šeima gyvenusį dėdę Juozą Baroną. Pasirinko studijuoti istoriją. Buvę įdomu, ypač praktikos metu, kai dalyvavo tyrinėjant Pečioros upės uolų piešinius. Baigęs universitetą, mokėsi aspirantūroje ir pasiliko dėstyti. Vėliau, stingant darbo grynosios istorijos srityje, teko pasukti kultūros istorijos kryptimi, tapo docentu, mokslų daktaru. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sumanė sugrįžti gyventi į Tėvynę.
Tomskas ir docento gyvenimas
Albertas, vos baigęs mokslus, buvo paskirtas į šiauriau esančio rajono centro – Pudino – mokyklą, kur mokė ne tik istorijos, bet ir geografijos bei vokiečių kalbos. Nors ten turėjo darbuotis trejus metus, po metų pavyko sugrįžti į Tomską- į institutą, o vėliau ir į universitetą, kur buvo kuriama nauja Etikos ir estetikos katedra. Po poros metų stojo į aspirantūrą, o po trejų metų, 1975 – iais, parengęs darbą „Filosofinės sociologinės problemos, siekiant asmenybės harmonijos“ tapo kandidatu į filosofijos mokslų daktarus. Jo idėja – kad grožis išgelbės pasaulį, kad susiformuos harmoningas , išgyvenantis grožį,jį suvokiantis tobulas žmogus. Po poros metų tapo docentu ir darbavosi iki 2000-ųjų. Docento gyvenimas buvęs nesunkus – administravimas, konsultavimas, paskaitų nedaug, o užmokestis neblogas – 180 rublių. Studentai buvę puikūs, ieškantys, mąstantys – elitinis Sibiro jaunimas. Nors mokėsi ir jaunuolių iš Vidurinės Azijos.
Albertas, kaip ir visi broliai, vedė rusę. Nūnai šypsodamasis prasitarė, kad tik tada, kai Sąjūdžio metais Tomske kūrėsi Lietuvių kultūros draugija, pastebėjęs, kad buvę tame mieste ir moterų lietuvaičių. Buitis buvo nelengva – apsigyveno nedideliame kambarėlyje, „barakiniame“ Politechnikos instituto name, vėliau persikėlė į tipišką komunalinį butą. Viskas ten buvo deficitas – pradedant drabužiais, buitine technika ir baigiant maisto produktais. Reikėjo „blato“, reikėjo „atidirbti eilėje“, jei norėjai ką nors gauti. Populiariausias valgis buvo koldūnai, kuris tiko ir kasdieniniam maistui, ir pavaišinti svečiui. Skanu, tad niekas šio patiekalo neatsisakydavo. Žinoma, buvo labai geros žuvies, tarkime, lašišos, kainuojančios daugiau negu 5 rublius už kilogramą, tačiau mažai kas tokią brangybę teįpirkdavo. Lietuvoje lyg ir buvo kiek geriau.
Daugybei žmonių vienintelė atsipalaidavimo, pasilinksminimo priemonė buvo degtinė, tačiau docentas mėgo nueiti į koncertą, pažaisti šachmatais, keliauti už kelių šimtų kilometrų uogauti, grybauti, mėgo atostogaudamas pakeliauti po plačiąją Rusiją, pabūti didžiuosiuose miestuose -Leningrade ir Maskvoje ir, žinoma, kai tik įmanoma, atvažiuoti į Lietuvą.
Sugrįžimas
Dabar kartais sakoma, kad Sovietų Sąjungą sugriovė Lenkijos „Solidarnost“ ir kitų socialistinių šalių nacionaliniai judėjimai, tačiau Albertas mano, kad čia daugiausia nusipelnė lietuviai, ir, žinoma, patys rusai. Ir toje didžiulėje imperijoje buvo išaušęs laisvės pajautos pavasaris, buvo bandoma kurti demokratinę visuomenę, prie to prisidėjo ir Gorbačiovas, ir Jelcinas. Lietuviai tuomet patikėjo, kad mylinti ir trokštanti laisvės tauta yra nenugalima. Dabar Rusija sugrįžo prie senos, totalitarinės, imperinės tvarkos, o Lietuva pasirinko gyventi savoje, laisvoje valstybėje. Tik dabar tas valstybingumas nyksta ir politiką neblogai išmanantis bei suprantantis mokslininkas pranašauja, kad po kokių dvidešimties metų apie valstybingumą bus galima kalbėti tik kaip apie tautinę, kultūrinę tapatybę. Pozityvas eina kartu su negatyvu, ateityje laukia tik integracija. Europos Sąjungoje, sujungusioje tiek daug tautų, tai bus ilgas procesas, tačiau Lietuvai kito kelio nematąs.
Tuoj po 1990 – ųjų įsirašęs į sugrįžtančiųjų represuotųjų programą, palengva nutraukęs saitus su Rusija, gavo butą Vilniuje, lankė lietuvių kalbos kursus, bet net praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų tobulai lietuviškai kalbėti nebeišmoko. Vis rusų kalbos griebiasi arba lėtai dėliodamas žodžius, žiūrėk, ir užstringa viduryje sakinio. Lietuviško žodžio pritrūkęs ,tačiau jau perkandęs gramatikos subtilybes, nuolat skaito knygas lietuviškai. Perskaitęs nemažai tremtinių atsiminimų, Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“, kurioje suradęs ir daug meninių pagražinimų. Akys jau ne tos, todėl didžiausias pasaulio pažinimas ir malonumai pasiekia klausantis – mėgsta per radiją paklausyti klasikinės muzikos, operų, įvairiausių žinių ir, žinoma, seniai pamėgtos ir savos stoties -„Radio svoboda“- laidų rusų kalba. Vasaromis jo gyvenimas slenka sodžiuje, pusbrolio Petro sodyboje. Jis čia su žmona Sveta įsikuria jaukiuose svirno kambariuose – vaikšto po mišką, kartais nuklysdamas net iki Sliepsiškių, kur senose kapinėse – tikrų tikriausiame partizanų panteone – palaidotas ir jo tėvas, partizanų vadas Povilas Baronas – Briedis. Durpingame slėnyje turi daržą, krapštosi jame, veik kasdien verda košę, kuria maitina Kerpio tvenkinio karpius, mėgsta ir pameškerioti. Būna, kad labai nekimba…
Pusbrolio Petro namų prieglobstyje…
Istorija susiklostė taip, kad jaunesnį Povilo brolį Juozą taip pat suėmė ir išgabeno į lagerius. Ten gerokai pavargęs, buvo paleistas, tačiau sugrįžti Lietuvon negalėjo – privalėjo dar gyventi tremtyje. Įsikūrė Tomske, vedė, ten gimė ir Petras Baronas. Užaugęs Šiauliuose, uoliai mokęsis, sportavęs, o kai atsiradę galimybių, ėmęsis verslo. Metams bėgant, sėkmingai „augęs“ – menki pramanai didelėmis įmonėmis virto, ištisu „Saldos“ su kitokių verslų priedais koncernu. Jis palengva atstatė senelio Mykolo sodybą, ten išaugo kaimo turizmo sodyba „Barono vila“, supirko ir kitas Baronams priklaususias žemes ir dar daug laukų, miškų aplinkui. Savo sodybą saviesiems gyventi pasistatė kalvoje, kurioje Vaclovo Barono gyventa, surentė trobą iš rinktinių kedro rąstų – šioks toks svetimos šalies, tačiau visgi gimtinės prisiminimas. Tikriausias stebuklas – beveik hektaro su puse ežeras, per kelerius metus iškastas durpingame Kerpio upelio versmių slėnyje. Neįtikėtina, kad vietomis gražiai banguojančio mėlio gylis yra apie septynis metrus, jame galima irstytis valtimi, meškerioti. Netoliese, aptvaruose, ganosi kaimenės dėmėtųjų elnių, danielių, avių. Neseniai sodyboje buvo pastatyta moderni konferencijų salė ir trys jaukūs poilsio nameliai su langais į ežerą ir į pietus. Jie poetiškai Elnio, Kiškio bei Avies vardais paženklinti.Sumaniai suformuotas akmenų parkas- darnus kompleksas, pelnęs sodybai aukščiausią – penkių gandrų – įvertinimą. Kalvelėje, ten, kur kadaise buvo tėviškės sodyba, rymo koplytstulpis su Rūpintojėlio skulptūra ir įrašu: „Dėkoju, Dieve, kad leidai po klajonių ilgų sugrįžti į Tėvynę,”- padėka už tai, kad po ilgų klajonių šeima galėjo sugrįžti į gimtinę.
