Dramaturgas, režisierius ir aktorius Aleksandras Špilevojus antrus metus iš eilės per „Kultūros naktį“ savo talentą įdarbins „LATGA Autorių namuose“, kur dalyvauja per 100 įvairių sričių menininkų. Pernai net 7 valandas istorijas pasakojęs menininkas šiandien, birželio 7 d., klausysis žiūrovų istorijų, kurias vėliau galbūt pavers pjese. Su populiariausiu 2023 m. dramos autoriumi pasikalbėjome ne tik apie artėjantį renginį, bet ir apie dviprasmišką lietuviškos dramaturgijos situaciją, kritiką bei darbo teatre užkulisius.
– Per „Kultūros naktį“ naktį tavęs laukia nemenkas išbandymas – „LATGA Autorių namuose“ pristatomas tavo sugalvotas projektas „Tvanas Nr. 2“, truksiantis net 7 valandas. Papasakok apie jį plačiau.
– Kaip ir pernai „Kultūros naktį“ leisiu „LATGA Autorių namuose“. Pernai įspūdingoje keliaaukštį namą primenančioje scenoje 7 valandas pasakojau Kachovkos tvano istoriją. Šiemet vėl įsikursiu šios unikalios scenos viršutiniame aukšte-terasoje ir kviesiu žiūrovus tapti pasakotojais. Nusisuksiu nuo publikos, užsidėsiu ausines ir leisiu jiems po vieną pasakoti man savo asmeninio skendimo istorijas. 7 valandas kantriai ir dėmesingai jų klausysiuosi. Tai gali būti istorijos apie skendimą santykiuose, darbuose, priklausomybėse. Žiūrovams bus paliktas vienas mikrofonas ir jie turės galimybę papasakoti į jį savo istoriją, kuri pasieks tik mano ausines. Kadangi būsiu nusisukęs, aš jų nematysiu, neteisiu, nesmerksiu, niekada nesužinosiu, kas man pasakojo istorijas, kurias išgirsiu. O vyšnia ant torto yra tokia, kad žiūrovai galės ne tik išsipasakoti, bet ir prisidėti prie mano ateities kūrybos – jeigu jie nutars, kad leidžia man naudoti savo pasakojamą istoriją kitais metais pasirodysiančiame naujame mano spektaklyje, jie turės nuspausti raudoną mygtuką, paleisiantį audio įrašymo funkciją, jeigu jie to nenorės – spaus mėlyną, ir jų istorija liks tik mano atmintyje, ir niekada niekur nebus panaudota ar perpasakota.
– Kaip pats atradai istorijų pasakojimo žanrą?
– Mano močiutė, kuri šiaip jau buvo toli gražu ne menininkė, gebėjo meistriškai pasakoti neįtikėtinas istorijas. Kadangi ji gyveno kartu su mumis ir užsiėmė mano auklėjimu, nuo pat ankstyvos vaikystės kasdien klausydavau jos magiškų pasakojimų apie karą, evakuaciją, pirmąją meilę ir t.t. Pradėjęs savo dramaturginį ir režisūrinį kelią, nejučia ėmiau remtis būtent tuo, ko išmokau iš jos. Vėliau iš kelių kolegų ir teatrologų išgirdau, kad mano kūrybos būdas yra artimas Brechto teatrui ir storytellingui. Ėmiau daugiau tuo domėtis, aplankiau kelis seminarus ir mokymus užsienyje ir įsitikinau, kad man iš tikrųjų yra artimi teatrinio storytellingo principai, jame slypinti filosofija, estetika. Tuomet likimas man mestelėjo galimybę susipažinti ir kartu padirbėti su garsiu dramaturgu Iwanu Wyrypajewu, kuris dar labiau pagilino mano suvokimą apie storytellingą. Galiausiai ėmiau tyrinėti šį reiškinį savo doktorantūros studijose, dar daugiau taikyti kai kuriuose savo spektakliuose, o dabar jau dėstau jį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kartais vedu privačius mokymus.
– Kovą buvai įvertintas LATGA garbės ženklu „Ad Astra“ ir pinigine premija kaip Metų dramos autorius. Kiek svarbus tau šis apdovanojimas, kuris skiriamas autoriui, kurio kūryba buvo geriausiai įdarbinta?
– Nemeluosiu, šis apdovanojimas man yra labai brangus. Nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios siekiau kurti teatrą, kuriame vystomas atviras menininkų dialogas su publika. Man įdomu ieškoti kūrybinių formų ir sceninės kalbos, kuri pasiekia ne tik prisiekusius teatro mylėtojus, bet ir tuos, kas teatre lankosi retai arba nesilanko visai. Publikos dėmesys mano kūrybai ir teatro menininkų pagarba bei noras dirbti kartu – yra pats didžiausias apdovanojimas. O kai visa tai atneša man LATGA garbės ženklą, yra dvigubai malonu. Juolab, kad nesu naivus, tad suvokiu, jog visa tai gali būti labai laikina. Vieną dieną esi populiariausias, o kitą – jau gali likti publikos dėmesio užribyje. Todėl vertinu tai, kad šiandien mano kūryba žmonėms reikalinga.
– Savo padėkos kalboje išreiškei priekaištų Kultūros ministerijai, kad jos vadovaujama žiuri jau keletą metų iš eilės neįtraukia dramaturgijos nominacijos. Kodėl, tavo nuomone, reikėtų įtraukti dramaturgo nominaciją?
– Todėl kad dramos teatras be dramaturgijos yra tas pats, kas baletas be šokio ar opera be muzikos. Nesu matęs, kad komisija nutartų neapdovanoti režisierių, aktorių ar scenografų. Yra tarsi sutariama, kad be jų teatras neįmanomas. Mano įsitikinimu, labai reikia kalbėti apie tai, kad teatras neįmanomas ir be dramaturgijos. Iš tikrųjų, net sunku patikėti, kad gilias teatrines tradicijas turinčioje Lietuvoje, dramaturgija gali būti taip apleista. Mes neturime teatro dramaturgijos studijų nei LMTA, nei bet kurioje kitoje aukštojoje mokykloje. Taip pat trūksta dramaturgijos dirbtuvių, festivalių, konkursų. Ir štai galiausiai dramaturgai kelerius metus iš eilės lieka eliminuojami iš pagrindinių teatrinių apdovanojimų. Tai labai kenkia dramaturgijos vystymuisi.
– Po Auksinių kryžių ceremonijos Kultūros ministerijai buvo išsiųsta peticija dėl dramaturgo nominacijos. O tau neatrodo, kad dėl šios nominacijos „išnykimo“ galbūt derėtų kaltinti nominantus siūlančius teatro ekspertus-kritikus?
– Aš nekaltinčiau vien tik kritikų. Vis dėlto komisijos sudėtis nuolat keičiasi, o tendencija palikti dramaturgus be apdovanojimų išlieka. Vėlgi, verta grįžti prie to, kad problema slypi toli gražu ne tik apdovanojimuose. Galbūt po pateiktos peticijos, po režisierių, aktorių, dailininkų, kompozitorių ir kitų menininkų išreikštos pozicijos ir palaikymo dramaturgams, Kultūros ministerija nebeturės kur trauktis ir šios klaidos pagrindiniuose teatro apdovanojimuose nekartos. Tačiau jei lietuvių dramaturgijos puoselėjimo klausimas nebus sprendžiamas iš esmės, visa tai tebus kosmetinis situacijos paglaistymas. Neįsivaizduoju, kaip galima turėti vienintelę šalyje muzikos ir teatro akademiją, kurioje nėra ruošiami dramaturgai? Kaip galima sakyti, kad dramaturgija nėra pamiršta, bet neorganizuoti jokių dirbtuvių tiems keliolikai aktyviai rašančių žmonių?
– Kaip manai, ar Lietuvoje pakankamai statoma lietuviškų pjesių? Galbūt galėtų būti daugiau? Tiek tavo, tiek ankstesnių LATGA garbės ženklo laimėtojų pavyzdžiai rodo, kad lietuviams patinka lietuviškos pjesės.
– Manau, kad mene negali būti jokių kvotų šiuo klausimu. Nors aš asmeniškai ir norėčiau teatruose matyti daugiau lietuvių autorių pjesių, manau, kad vis dėlto kiekvienas teatras turi būti laisvas rinktis medžiagą pastatymams. Žalia šviesa ir palaikymas lietuvių dramaturgijai leistų jai vystytis sparčiau. Bet viskas, ką galiu padaryti, – statyti šiuolaikinę lietuvišką dramaturgiją pats, kalbėti apie jos reikšmę Lietuvos teatrui, kreipti žiūrovų dėmesį į ją. Tai ir stengiuosi daryti. Tiek, kiek pavyksta.
– LATGA duomenimis, Metų dramos autoriaus titulą tau padėjo „uždirbti“ 2023 m. J. Miltinio teatre rodytos pjesės „Jona“, „Sala, kurios nėra“, „Neišmoktos pamokos“ ir spektaklis „Šv. Speigas“ su tavo režisūra ir adaptacija. Taip pat pernai Šiaulių dramos teatre buvo rodomi tavo spektakliai „Bagadelnia“ ir „Pakeliui“, Kauno dramos teatre – „Jaudulys“. Kaip manai, kodėl šie spektakliai buvo populiarūs? Kokie jų sėkmės receptai?
– Visi šie spektakliai yra gana skirtingi, todėl vieno bendro recepto tikrai neturiu. Rašydamas pjeses, stengiuosi kurti scenas, dialogus, personažus, kuriuos būtų įdomu vaidinti aktoriams. O kai jau režisuoju savo parašytas pjeses, stengiuosi matyti kuriamą scenos veiksmą taip, kaip jį pamatys žiūrovas. Tuomet jau darau viską, kad pjesė būtų paveiki publikai. Na, ir visada stengiuosi būti nuoširdus, leisti pjesėms prabilti apie tai, kas man iš tikrųjų rūpi. Visos pjesės yra dalis manęs, todėl stengiuosi dalytis savo pasauliu su žiūrovais. Panašu, kad šiuo metu mes susikalbame ir jaučiame vieni kitus. Bet pasikartosiu – labai tikėtina, kad ateis kitokie laikai, kitokia publika, kuriai nei aš, nei mano dramaturgija nebūsime reikalingi.
– Koks tavo santykis su kritikais? Kaip į kritiką reaguoji?
– Kad ir kas ką bekalbėtų, kritikai yra subjektyvūs asmenys, turintys savo patirtis, skonį, pasaulėjautą. Todėl stengiuosi į jų nuomonę reaguoti kuo ramiau. Kad ir kokia ji bebūtų. Žinoma, man įdomu sužinoti, kaip kūrinį pamato ir gvildena aukšto lygio teatro kritikai. Kartais jie man padeda suvokti ir pažinti teatrą kitokiu kampu. Tačiau man teko jau ne kartą sutikti paprastus teatro žiūrovus, kurie buvo itin jautrūs kūrybai, įžvalgūs, apsiskaitę, operuojantys plačiu asociacijų kontekstu, turintys mažiau kognityvinių štampų, kuriuos ilgainiui įgyja nemaža dalis teatro kritikų, pavargusių nuo paties teatro.
– Darbo tikrai nestokoji, tave drąsiai galima pavadinti Barbe devyndarbe. Taigi, ką veiki šiuo metu ir ką netrukus pasiūlysi savo kūrybos gerbėjams?
– Neseniai Panevėžio siaurojo geležinkelio depe su J. Miltinio dramos teatro aktoriais sukūriau spektaklį „Makbetas“. Pirmą kartą ėmiausi Williamo Shakespeare‘o pjesės režisavimo. Iš tiesų, per paskutinius metus pastačiau tris ne savo parašytas pjeses, nes jaučiau vidinį poreikį kurį laiką neberašyti, pailsėti, sukaupti naujas dramaturgines mintis ir idėjas. Dabar jau grįžtu prie rašymo. Keliems artimiausiems savo spektakliams dramaturgiją kursiu pats. Pirmąjį jų režisuosiu Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Tam dabar ir ruošiuosi – bendrauju su mane konsultuojančiais filosofu ir psichologu, taip pat su būsimo spektaklio aktoriais, dailininkais ir kt.
– Koks yra tavo kūrybos procesas? Gal turi kažkokių ritualų?
– Šiokių tokių ritualų, padedančių man rasti rašymo formą, būdą, tinkamą susikaupimo lygį ir kūrybinę vienatvę, žinoma, turiu, bet tai labai asmeniška, tad deja, negaliu jų atskleisti. Galiu pasakyti tik tiek, kad rašymui man tikrai nereikia keliauti prie jūros ar atsidurti įspūdingų kalnų apsuptyje, tad visi romantiški įsivaizdavimai apie meninį rašymą man visiškai netinka. Kai aplink yra per daug grožio ir įspūdžių, man tai tik trukdo. Todėl kai sėdu rašyti naują pjesę, stengiuosi atsijungti nuo visko, kas mane supa. Sukuriu tam tikrą rašymo rutiną, kas man padeda kur kas labiau nei nauja, įdomi aplinka. Man tereikia rašomojo stalo, daug spalvotų lapelių, tušinukų, užrašų knygos, kompiuterio ir kambario, kuriame manęs nedomintų niekas, išskyrus pačią pjesę. Iš tikrųjų, rašyti galiu triukšmingoje ir netgi judrioje erdvėje (mėgstu tai daryti kavinėse, važiuojančiuose traukiniuose ir pan.). Tuomet visas aplinkos triukšmas ir veiksmas tampa pilku fonu, ir aš sėkmingai nuo to atsijungiu ir neriu į savo pjesę.
– Kas tave įkvepia kurti? Iš kur semiesi idėjų pjesėms?
– Kurti įkvepia pats gyvenimas – mane supantys ir naujai sutinkami žmonės, išgirstos jų gyvenimo istorijos, taip pat mane veikia atrandami nauji autoriai ir jų knygos, aplankomi muzikos koncertai ir parodos, o kartais – tiesiog buvimas tyloje. Ne viena idėja gimė besiurbiant namus ar bežaidžiant su šunimi. Esu smalsus, tad tyčia idėjų ieškoti netenka – jos pačios mane aplanko, nustebina, pakviečia patyrinėti jas nuodugniau, paskatina ieškoti išraiškos priemonių, tinkamų perteikti jas teatro scenoje. Svarbiausia ir sudėtingiausia yra ne rasti idėjų, bet sugebėti filtruoti jas, atsijoti vertingas nuo paviršutiniškų ir daliai jų pasakyti „ne“. Ne visos idėjos yra vertos to, kad skirtum jų realizavimui metus ar dvejus savo gyvenimo.
– Lengva ar sunku būti autoriumi?
– Lengva autoriui atsiiminėti apdovanojimus ir mėgautis aplodismentais. Bet būti kuriančiu autoriumi man reiškia eiti į totalią vienatvę, dažnai pamiršti kasdienybę, pristabdyti kitus savo darbus ir įsipareigojimus. Tai yra neaprastai sunku, bet neišvengiama, jeigu nori susikoncentruoti vien į kuriamos pjesės pasaulį. Tą sunkumą, deja, turiu iškęsti ne tik aš, bet ir žmonės, kurie mane supa. Labiausiai, žinoma, mano šeima.
– Koks tavo santykis su režisieriais ir kitais autoriais, kurie kuria spektaklius pagal tavo kūrinius? Kiek tu kišiesi į spektaklio kūrimo procesus?
– Santykis su jais yra labai geras, tačiau režisierių, kuriančių spektaklius pagal mano pjeses, nėra daug. Lietuvos režisieriai žino, kad pats režisuoju savo dramaturgiją, tad retai kas kreipiasi pjesės. Kelis kartus teko rašyti užsienio teatrams, bet tuomet buvau toli nuo spektaklį kuriančių menininkų, tad, žinoma, visai nesikišau į jų kūrybinius procesus. Tik nuotoliu diskutuodavome, analizuodavome pjesę – tiek jos turinį, tiek formą, aptardavome būsimo darbo kryptį. Man patinka dirbti su kitais režisieriais, gera sužinoti, kad tam tikras teatras nutarė statyti mano parašytą pjesę, todėl tikiuosi, kad ateityje tokių atvejų bus daugiau.
– Koks tavo santykis su teatrais, kurie stato tavo kūrinius? Ar esi kada susikibęs su jais dėl sutarčių, kuriomis apibrėžiamos jūsų, kaip autoriaus, teisės?
– Su autorių teisių pažeidimais susidurti vis dar tenka. Tiesa, dabar jau nebeleidžiu, kad būtų pažeidžiamos mano teisės, bet matau, kaip yra apgaunami jauni kūrėjai. Liūdna, bet Lietuvoje vis dar nemažai teatrų ir jų vadovų, itin neigiamai žiūrinčių į autorių teises, ieškančių būdų nesumokėti autoriams už kūrybą. Pamenu, kad taip mane bandė palaužti buvęs Vilniaus Senojo Teatro direktoriaus pavaduotojas. Jis iš visų jėgų stengėsi mane įtikinti, kad man yra garbė vien jau dėl to, kad jų teatras sukurs spektaklį pagal mano pjesę, todėl turėčiau jiems nemokamai atiduoti visas teises į savo pjesę „Neišmoktos pamokos“. Būtent tuomet pirmą kartą kreipiausi į LATGA, kur gavau visą teisinę pagalbą ir neleidau būti apgautas apsukraus valdininko.
– Kaip jūs manote, ar Lietuvoje autoriai pakankamai gerbiami. Kaip manote, ar pagarba autoriams ir autorių teisių pagrindai neturėtų būti skiepijami dar mokykloje?
– Autorių situacija Lietuvoje pamažu vis gerėja. Bet vis dėlto visuomenėje jie yra palaikomi ir gerbiami daugiau morališkai, o žmonių ir institucijų veiksmai vis dar dažnai būna nepagarbūs, nuvertinantys autorių darbą. Kartais ne iš blogos valios, bet dėl turimo piratinio mentaliteto ir neišprusimo. Daugelis mūsų vaikystėje nesikuklindami nelegaliai parsisiųsdavo norimos muzikos, žaidimų, filmų, programų, audioknygų, net nesusimąstydami, kad tai buvo tikrų tikriausia vagystė. Laikai keitėsi, bet deja, kai kam tai liko norma. Žmonės kartais net nepagalvoja, kad jie vagia svetimą kūrinį, naudodami jį savo spektakliuose, renginiuose ir pan. Pastebėjau ir tai, kad kai kurie žmonės nejaučia parašyto kūrinio vertės, nes jo sukūrimui nėra naudojamos brangios statybinės medžiagos, drobės, dažai ir kitos apčiuopiamos priemonės. Už ką gi čia labai mokėti, kai dramaturgas ar scenaristas tiesiog prisėdo ir parašė „tekstuką“? Deja, bet kartais panašių minčių galima išgirsti net iš didelę patirtį ir autoritetą turinčių teatrų vadovų ar su kultūros sritimi susijusių valdininkų.
