Algimantas Dačiulis: „Net į galvą neateidavo, kad mokyklos gali nebūti“

Anykštėnas Algimantas DAČIULIS Anykščių rajonui vadovavo ypatingai sudėtingu laiku. A.Dačiulis 1990 – 1995 metais dirbo Anykščių rajono valdytoju – pirmuoju ir vieninteliu Anykščiuose šias pareigas ėjusiu valdžios atstovu. Šiuo sudėtingu laikotarpiu anykštėnui teko vadovauti rajonui, pertvarkyti rajono ūkį, veikti naujomis, nebe socialistinėmis sąlygomis.
„Anykšta“ kalbėjosi su A.Dačiuliu apie sunkumus, su kuriais teko susidurti pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais Anykščių rajone.

– Kokie iššūkiai, Jūsų manymu, buvo patys sunkiausi pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, 1990 metų kovo 11 –ąją atkūrus nepriklausomybę, kurios problemos buvo didžiausios?
– Tai buvo perėjimas iš planinės į rinkos ekonomiką, kuri mums buvo visiškai nauja sritis. 1990 m., iki Kovo 11- tosios dar buvo likę kai kurie planiniai fondai. O po to – nieko. Laisvos rinkos taip pat dar praktiškai nebuvo. 

Pirmiausia, kaip privatus verslas, mieste atsirado kilnojamos degalinės, jų Anykščiuose prisistatė turbūt keturias ar penkias. O su visu kitu ūkiu reikėjo galvoti kaip suktis. Pamenu, ateina vyriausiasis gydytojas Antanas Bražėnas ir klausia, ką darysim, nes greitosios pagalbos automobiliai baigia susidėvėti. O ką daryti? – Sakau, reikia remontuoti, paskui matysim, iš kur būtų galima gauti kitus. O iš kur galėtų ligoninėje atsirasti nauji automobiliai? To niekas tada negalėjo žinoti.
– Laikas, kai seno jau nėra, o naujo dar nėra?
– Bet greitoji medicininė pagalba turėjo dirbti. Svarbiausia buvo racionaliai panaudoti turimus finansus. Rajono biudžetas buvo sudarytas, bet jis buvo skirtas padengti būtiniausioms reikmėms – mokytojų ir gydytojų, savivaldybės darbuotojų atlyginimams. Iš karto išryškėjo mokytojų stygius kaimo mokyklose. Mokytojai važinėjo, bet tam, kad važinėtų, atlyginimai turėjo būti didesni, o esami buvo per kuklūs. Ką darėme? – Kompensavome kelionės išlaidas, kad užtikrintume mokyklų funkcionavimą, kad būtų galima mokyti vaikus. Ir tai tik viena iš detalių.
– Laikas turėjo būti chaotiškas, nes nebuvo patirties, o vyko esminės permainos. Kokią įtaką visuomenės gyvenimui darė tai, kad senas laikas baigėsi, naujas prasidėjo, bet jis buvo neaiškus?
– Pirmieji metai buvo kupini problemų. Anykščiai – kaimiškas rajonas, dominavo žemės ūkis. Turėjau statistikos apie tą laiką, bet atidaviau muziejui. Tuomet produkciją daugiausiai gamino kaimas, o ne miestas. Mieste buvo statybinės medžiagos ir vynas, aptarnavimo sritis. Kaime, panaikinus kolūkių valdybų įgaliojimus ir išrinkus laikinąsias administracijas, prasidėjo, gal net galima sakyti, nevaldomas, neprognozuojamas procesas. Niekas nežinojo kas ir kaip, veikla priklausė nuo atskirų iniciatyvų. Pirmasis sugriuvęs kolūkis buvo „Už taiką“. Buvo iniciatyva išsivedžioti gyvulius, dalintis turtą, bet tam nebuvo jokio dokumento ir pagrindo, kaip pagrįsti kas ir kiek pasiima. Tik vėliau, kai buvo įkurtos apylinkių agrarinių reformų tarnybos, prasidėjo koordinavimas, apskaičiavimas, kiek kiekvienas kolūkietis yra įnešęs, skaičiuojami pajai, pagal tai kolūkiečiai galėjo gauti turtą. Bet pradžioje viso to nebuvo. Kažkaip situaciją reikėjo suvaldyti. Labai gerai, kad žemės ūkio skyriaus vedėju buvo Antanas Baura. Jis pažinojo žmones, žinojo, kokia situacija kiekviename kolektyve. Važiavome, stengėmės valdyti šį procesą, nes atsakomybė buvo mūsų. Tai buvo vienas svarbiausių iššūkių. Reikėjo, kad procesas nevirstų chaosu.
– Kaip Anykščiai laikėsi ekonominės blokados metu? Juk reikėjo užtikrinti šildymą, autobusų eismą, greitosios medicininės pagalbos darbą… Kaip pavyko užtikrinti jų funkcijų vykdymą?
– Truputį resursų gaudavome, kai susikūrė Ekonomikos ministerija, įsisteigė Kazimieros Prunskienės Vyriausybė, tada buvo jau šiek tiek geriau, Vyriausybė jau kažkiek valdė padėtį. Bet blogiausia buvo, kai Tarybų sąjunga paskelbė blokadą ir Mažeikiai ėmė nebegauti naftos. Juk reikėjo ruoštis šildymo sezonui. Tačiau, priminsiu, kad blokados metu visas Anykščių miestas buvo šildomas, gyventojai gavo karštą vandenį. Tai buvo vienintelis toks miestas respublikoje, net baseinas veikė, į jį moksleivius net iš Kupiškio vežiojo.
Susipažinau su energetikos ministru, susitarėme dėl mazuto tiekimo. Man pranešdavo, kiek yra mazuto talpyklose, rašydavau raštą ir tą mazutą gaudavome. Ką reiškia asmeninis santykis… Jei formaliai nusiųsi laišką, jį numes, jei nuneš į kanceliariją – taip pat viskas bus pamiršta. Reikėjo eiti tiesiai pas ministrą, tartis, kad spręstų problemas. Tai labai palengvino anykštėnams sunkų laikotarpį, tai padėjo išgyventi. Anykščiai tuos laikus pergyveno lengviau už kitus, nepamatė, ką iš tiesų reiškė blokada. Žinoma, reikėjo pastovėti degalų prie degalinių, bet svarbiausia, kad šildymas veikė.
Anykščiuose nenuilstama tema buvo naujos ligoninės statyba. 1992 metais ji pradėta statyti. 1989 metais aš buvau Vykdomojo komiteto pirmininku, o Juozas Dailidė pirmasis komunistų partijos sekretorius. Jis labai mėgo susitikimus su kolektyvais. 1989 metais susitikome su gydytojų kolektyvu, salytė buvo pilna. Pagrindinis gydytojų klausimas mums buvo ar bus nauja ligoninė, nes senojoje buvo nebegalima dirbti. Patikinau, kad tikrai. Vyriausiajam gydytojui A.Bražėnui sakiau, kad, jei galima, gydytojus siųskit stažuotis į užsienį, kadangi bus sukomplektuota nauja įranga, kad su ja gydytojai mokėtų dirbti. 1990 – 1991 metais buvo paruoštas anų laikų techninis projektas. 1992 metais reikėjo pradėti. Buvo tokie siūlymai, kadangi statomi du ligoninės blokai, reikėtų statyti dviems rangovams, bet sutarėme, kad statys vienas. Pamenu, kad tada į Anykščius atvažiavo vicepremjeras Algirdas Brazauskas į susitikimą su partija, bet jis neužmiršdavo aplankyti ir rajono valdžios. Pasikalbėjome savivaldybėje. A. Brazauskas paklausė, kas naujo rajone, sakau, pradedame ligoninės statybą. Nuvažiavome pasižiūrėti. Grįžtam prie automobilio ir matom, kad moterys pasidėję plytas kiemuose gaminasi valgyti. A.Brazauskas sako: „Matot, gyventojai neturi ant ko maisto pasiruošti, o jūs ligoninę pradedate statyti, kai yra visiška nežinia, kaip mes gyvensime“. Paklausiau, patylėjau… Bet jis neužprotestavo. Tai buvo sudėtingas momentas, nes paskui pas tą patį A.Brazauską reikėjo kreiptis dėl finansavimo ligoninei skyrimo. Ligoninės statybos buvo viena iš didžiausių problemų, kurią pradėjome spręsti atkūrus nepriklausomybę ir, sakyčiau, sprendėme šį klausimą gana sėkmingai. Ypač kol Seime buvo du anykštėnai – Feliksas Kolosauskas, kuris buvo Finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas ir Leonas Alesionka. F.Kolosauskas labai padėjo. Pirmus kelis metus statyti sekėsi labai gerai, vėliau finansavimas užstrigo…
– Tačiau, kodėl buvo nuspręsta statyti tokią didelę ligoninę?
– Ne anekdotas ir ne gandai, kad naujoji Anykščių ligoninė buvo numatyta kaip Santariškių ligoninės dublerė. Jei įvyktų nelaimė Ignalinos atominėje elektrinėje, pagal vėjo krypties dominavimą, buvo prognozuojama, kad radioaktyvių debesų vėjas neneštų ant Anykščių. Buvo ypatinga byla, kurią turėjo tik civilinės gynybos vadai. Anykščių ligoninė, kaip sakiau, buvo matoma, kaip Santariškių dublerė, todėl antrajame ligoninės korpuse buvo numatytos procedūros, kurios taikytos tik Santariškių ligoninėje. Bet mes tų civilinės gynybos bylų neturėjome, jas turėjo tik kariškiai.
Ne anykštėnai nenorėjo tokios didelės ligoninės. Anykščiams būtų užtekę vieno korpuso, be to, vėliau, statybos eigoje pastatas buvo vienu aukštu sumažintas. Ką gavo Anykščiai statydami ligoninę? Gavo medžiagas, darbus, pinigus, darbininkams darbą. Anykščiai galėjo įdarbinti žmones.
– Per didžiąsias krizes ne viena valstybė iš problemų kapstėsi vykdydama dideles statybas ir tuo sukurdama darbo vietas. Dabar tai vadintųsi socialiniais projektais. Ar Anykščių ligoninės statybos buvo kažkas panašaus?
– Gal ir galima taip vertinti. Iš tikrųjų dėl ligoninės statybos, Anykščių statybininkai, Statybos ir remonto valdyba turėjo darbą.
Sunku pasakyti, ar nebuvo galima ir antrojo korpuso kaip nors panaudoti. Gal buvo galima kurti slaugos namus? Svėdasų senelių globos namai per maži… Gal globos namai ligoninėje galėjo būti ne rajoniniai, apimti platesnį regioną? Bet iniciatyvos laiku nebuvo imtasi, dabar kam jau tas patalpas panaudosi…
– Lūžio laikas, daug kas jame įžvelgia kaimuose užgimusią neviltį…
– Man baisiausias kada nors matytas vaizdas buvo, kai kolūkio daržinėje žmonės aiškinosi, kuriam priklauso šienas, ir kuris turėtų jį išsivežti. Gyvuliai iš tvartų jau buvo išsivedžioti. Stovėjo žmogus prieš žmogų su šakėmis…
Visur trūko žinių, ekonomikos supratimo. Viena bendrovė nusipirko sviesto muštuvą, separatorių. Sumušė sviestą, o jo nėra kur dėti. Dirbantiesiems tada sviestą dalino kaip atlyginimą.
– Ar buvo dažni tokie atvejai, kai bendrovėms nelikdavo nieko kito, kaip su darbuotojais atsiskaityti gaminama produkcija?
– Nežinau kaip dažnai, nesakyčiau, kad visuotinai, bet tokių atvejų buvo.
– Lūžio laikotarpis, galima sakyti, buvo aukso amžius nusikalstamumui. Užgimė gaujos, atsirado nesaugumas, reketas. Ar ėjo žmonės pas Jus ieškodami teisybės?
– Įsiminiau, kai į mano kabinetą įėjo du visiškai nepažįstami vyrai, ilgi juodi paltai, diplomatai, kuriuos susidėjo ant stalo ir sako: „Valdytojau, kuo mes galim padėti? Kiek jums reikia pinigų?“ Sakau, dar verčiamės, kažkam imti – nėra reikalo. Ilgai kalbėjomės. Jie išvažiavo ir pradingo. Jie turbūt zondavo, ką galėtų pirkti…
Palaikėme ryšį su policija, stengėmės, kad nebūtų bent atvirų vagysčių, plėšimų.
– O kaip sekėsi užtikrinti savivaldybės finansus, juk, turbūt, paskolų nelabai buvo galima viešiesiems reikalams gauti? Ar tai padiktavo nepopuliarius sprendimus, kaip mokyklų uždarymas?
– Mano valdymo laikotarpiu, iki 1995 metų, nebuvo uždaryta nei viena mokykla.
Kaip versdavomės su finansais? Spaudžiau mokesčių inspekciją, kad pervestų pinigus. Labai gerus santykius palaikiau su Finansų ministro pavaduotoju Reinoldijumi Šarkinu. Kai tik tapdavo kam nors striuka, kreipdavausi į jį ir nei karto nebuvo atsakyta.

Žinoma, jie domėjosi, kur leidžiami pinigai, tikrino. Būdavo, kad iš Finansų ministerijos paskolą metų pabaigoje įskaito į rajono biudžeto įvykdymą, jos grąžinti nereikėdavo. Buvo svarbiausia tokią paskolą iš ministerijos gauti. Pajamų trūko, juk ir įmonių, kurios mokesčius mokėtų, nebuvo, o gyventi reikėjo.

– Kodėl saugojote mokyklas, juk dabar jas, regis, uždaro lengva ranka, mokinius vežioti pigiau?
– Apie tai net nebuvo diskusijų – net į galvą neateidavo, kad mokyklos gali nebūti. Mokyklos turėjo būti. Kuriozas, ne tik neuždariau mokyklų, bet dar ir Rubikiuose pastačiau naują, nes buvusi mokykla buvo tremtinio namuose, kuriuos reikėjo grąžinti savininkui. Greitai paruošėme mokyklos projektą (net negalvojome, kad plytinė užsidarys ir Rubikiuose neliks žmonių) ir pastatėme. Mokykla ten veikė gal du ar tris metus…
– O kaip sprendėte tremtiniams grąžinamuose namuose gyvenusių gyventojų perkėlimo problemą? Juk juos reikėjo aprūpinti būstu, ar daug pykčių kilo?
– Jokių pykčių nebuvo. Tremtiniai buvo nuostabūs žmonės, kalbėdavomės gražiai. Iki 1995 metų Anykščių mieste su tremtiniais visiškai atsiskaitėme. Kadangi Pušyne statė namą, į jį iškėlėme visus grąžinamų namų gyventojus. Kai kuriems pastatams grąžinti reikėjo teismo sprendimo, kad turėtume pagrindą grąžinti turtą. Sakėme savininkams – kreipkitės į teismą, mes neprieštarausime grąžinimui, sprendimų neprotestuosime.
Truputį diskusijų buvo Skiemonyse dėl malūno, bet išsisprendė.
– Vyko privatizacija, kūrėsi įmonės. Bet patirties nebuvo, kaip tvarkėtės su šiais iššūkiais?
– Apylinkių agrarinės reformos tarnybos kontroliavo privatizavimą žemės ūkyje. Valstybiniu turtu mieste ir kaime disponavo savivaldybės Ekonomikos skyrius. Jis organizavo pardavimo aukcionus, stebėjo, kad turtas nebūtų išplėšiamas. Manau, kad didelių klaidų nepadarėme. 1993 metų vasarą pas mus atvažiavo Vytautas Landsbergis su kelių ministerijų atstovais patikrinti mūsų darbo. Galvoju, kad bus blogai, juk niekuo negali būti garantuotas. Komisijoje buvo gal 12 žmonių, jie dirbo visą dieną. Dienos pabaigoje į salę pakviečia jie savivaldybės administraciją ir V.Landsbergis patikrinimo išvadas apibūdina – trūkumų yra, bet jie neesminiai. Tada, po tokios išvados, įgavome drąsos, kad sugebame dirbti. O tam teikėjo skaityti gaunamus dokumentus ir nenukrypti į emocijas.
Pirmasis privatizuotas objektas Anykščiuose buvo Žiburio parduotuvė.
– Dirbote sudėtingu laiku, kokia buvo komunistų partijos komiteto Anykščiuose reakcija į Lietuvos nepriklausomybę?
– Regis, 1989 metais vykusioje rajono partinėje konferencijoje buvo nušluotas visas biuras. Pasibaigus diskusijoms ir rinkimams, pirmojo kompartijos sekretoriaus Jono Pesecko į komitetą neišrinko, o tai reiškė, kad jis izoliuotas. Vykdomojo komiteto pirmininkas Albertas Budavičius nesibolatiravo, nes buvo ant pensinio amžiaus ribos. Reikia rinkti pirmąjį partijos sekretorių, o rinkti nėra ką. Konferencija padarė pertrauką, suėjome į viešbutį ir aiškinomės, ką dabar daryti. Skambinomės į centro komitetą, tada kultūros darbuotojų iniciatyva iš Kauno buvo pakviestas Juozas Dailidė, kuris ir tapo pirmuoju komunistų partijos rajono sekretoriumi. Mano žiniomis, jis po to šio žingsnio labai gailėjosi.
– Kokius dar sudėtingus momentus pamenate iš tų pirmųjų nepriklausomybės metų?
– Buvo atskirų sudėtingų momentų. Kai Maskvoje kilo pučas ir rusų kariai buvo atsiųsti užimti Viešintų retransliacijos bokštą, man skambino prokuroras, kad važiuočiau ir tarčiausi su jais, kad netrukdytų laidų retransliacijai, kad Lietuva neliktų be televizijos laidų. Bet, kai nuvažiavome, karių neberadome. Tiesą sakant, nežinau, ką mes būtume jiems sakę…
Ypatingai daug įtampos buvo sausio įvykių metu. Kai per radiją pranešė, kad prasidėjo žmonių traiškymas prie televizijos bokšto, paprašėme motoinspekcijos, kad pavažinėtų su įjungta sirena, kad gyventojai pabustų ir sužinotų, kas darosi. Paskambinome į Latvijos Madoną, prižadinome jų Tarybos pirmininką, į Estijos Saremų salas, Kuresari, kad sužinotų, kas pas mus darosi.
– Pirmoji rajono Taryba turėjo būti sudaryta iš labai skirtingų žmonių. Ar buvo sunku derinti jų požiūrius, interesus, organizuoti darbą? Tą, panašu, sugebėjote padaryti, prieš jus nebuvo kažkokių interpeliacijų, demonstracijų…
– Aš truputį keistas žmogus… Nebuvau ideologinis komunistas, buvau ūkinis vadovas. Į Anykščius atvykau net nebūdamas partijos nariu, nebuvau komjaunuolis. Kai aš jaunas žemės ūkio specialistas atvažiavau į Elmininkus, vietiniai labai nustebo. Buvo net komentarų, na va, ir vėl ne komjaunuolis atvažiavo. Tik, kai buvau priverstas pasirinkti stoti į partiją ar netekti darbo – įstojau. Tada ne vienas įstojau. Žemės ūkio valdyboje partiniai buvo tik 5 žmonės – todėl buvom priversti stoti.
Neturėjau konfliktų su ūkių vadovais, nors buvo jų kaita, reikėjo juos „nuimti“, bet nei su vienu nesusipykome. Į nepriklausomybės atėjimą, į Kovo 11- ąją ėjau, kaip savarankiškas žmogus. Nebuvau konfliktiškas, su žmonėmis palaikiau diplomatiškus santykius. Su kultūros žmonėmis taip pat sutariau, klausiau jų problemų ir pasiūlymų.
Politinės konfrontacijos su žmonėmis praktiškai neturėjau – juk visi buvom pažįstami, spaudėm ranką. Ideologiškai neprivadovausi.
– Kiek žinau, ketinimas statyti konditerijos cechą Anykščių centre, netoli bažnyčios, dabartiniame Vyskupo skvere, sulaukė didelių protestų. Galiausiai toje vietoje buvo pastatytas paminklas vyskupui Antanui Baranauskui (autoriai: skulptorius Arūnas Sakalauskas ir architektas Ričardas Krištapavičius, paminklas 1994 metais įvertintas Lietuvos nacionaline premija). Paminklas kainavo brangiai, bet žmonės reikalavo paminklo. Iš kur toks žmonių kultūros prioriteto pasirinkimas? Ar tai atspindi to laiko dvasią?
– Nemanau, kad tai buvo laikinas palinkimas į kultūrą. Anykščiai – kultūrinis miestas. Kultūros darbuotojų branduolio priekyje matau tuometinį Anykščių muziejaus direktorių Vytautą Balčiūną. Jis – eruditas, kultūros žmogus ir apie jį susibūrė iniciatyvūs Anykščių kultūros darbuotojai. Balčiūnas turėjo labai didelį autoritetą Anykščiuose. Jiems nugalėti konditerijos cecho statybą nebebuvo jau taip sunku. Konditerijos cechas buvo reikalingas, bet 1989 metais jau veikė Michailo Gorbačiovo „perestroika“, jau nebebuvo net kaime to geležinio nurodymo – tik kolūkis ir nieko daugiau.
Buvo, kad žmonės iš pagalbinių verslų susikūrė pelnus, kolūkyje pagalbinių verslų pagaminta produkcija viršijo pagrindinių verslų pagamintą produkciją.
Po nepriklausomybės paskelbimo, kai formavau rajono savivaldybės administraciją ir valdybą, į komandą nepakviečiau dėl cecho statybos labai sukonfliktavusių žmonių. Tada viskas galutinai nurimo. Kas tuo metu padėjo išlaikyti stabilumą? Kunigas Albertas Talačka. Jis mane rėmė ir palaikė. Per visus atlaidus kviesdavo ateiti, atsisėsti už Dievo stalo. Monsinjoras A. Talačka taip rodė, kad mane palaiko ir tokiu būdu neleido gimti kritikai. Didžiausią pagarbą jaučiu A.Talačkai ir dabar. Tai buvo vienijantis žmogus, neleidžiantis įsiplieksti pykčiams. Manau, kad jis ir suvienijo anykštėnus. Dėl jo veiklos pas mus nebuvo konfliktų tarp valdžios ir visuomenės. Juk visuomenėje buvo visko, buvo ir tos vadinamosios „beretės“, bet jos man kažkokio didesnio pasipriešinimo nerodė. Statant paminklą A.Baranauskui, daug bendravome su A.Talačka. Prieš atidengiant paminklą vienas žmogus šnipštelėjo ar mes nebijome, kad kas nors gali paminklą atidengimo išvakarėse apipilti dažais. Pasakiau apie tai klebonui. „Ne, – sako, – nebijokit, tikrai nieko nebus“. Iš tikrųjų iškilmės praėjo labai sklandžiai. Manau, ir V.Balčiūnas, ir A.Talačka buvo vienijanti visuomenę ašis.
– Baltijos kelias, pirmieji mitingai, šventės sutraukdavo tūkstančius žmonių. Bet visa tai išnyko, žmonės abejingi. Kur dingo entuziazmas? Ar žmonės „išblaivėjo“, ar atėjo neviltis?
– Aš taip pat stebiuosi. Turiu tų laikų, mitingų nuotraukas. Pamenu, kolonos pradžia buvo jau prie dabartinės „Maximos“, o pabaiga vis dar išeidinėjo iš bažnyčios. Tiek žmonių buvo… Aš visuomet ateinu į švenčių minėjimus prie Laisvės paminklo, stebiu ir stebiuosi – kodėl tiek mažai žmonių? Kaip neateiti rajono Tarybos nariams, savivaldybės tarnautojams, miesto mokyklų mokytojams? Juk mes švenčiame nepriklausomos Lietuvos šventes. 1989 metais pirmą kartą Mindaugo karūnavimo diena buvo paminėta ant Vorutos piliakalnio. Kiek ten buvo žmonių! Vargu ar atsakysiu į klausimą, man taip pat nesuvokiama. Manęs niekas neverčia eiti į minėjimus, bet aš jaučiu pareigos jausmą. Į Baltijos kelią važiavau, niekas su manimi nenorėjo važiuoti, ten susitikau kaimyno dukras. Labai džiaugiuosi, kad į vieną kitą minėjimą jau ateina mokinių po klasę, bet nereikia jų varyti per prievartą. Gerai, kad ateina šauliai, buvo gražu, kai pasirodė policijos darbuotojai. Dabar toks laikas. Mes su-ma-te-ria-lė-jo-me.