Kaip lietaus raiteliai, kaip nesustabdoma lietaus kultūros, lietuviškosios Lietos kultūros dvasia, tiek amžių svetimųjų naikinta, bet nemari, šeštadienio vidurdienį Svėdasų krašto keliūtėmis ir vieškeliais sparčiu žingsniu, smagiu bėgsmu skriejo visas šimtas atminties bėgimo, skirto Algimanto apygardos partizanams, dalyvių.
Šiemet atminties kelias driekėsi per Šimonių girią į šio krašto sostamiestį – Svėdasus, prasidėjęs nuo didžiojo girios mūšio vėlyvą 1949 metų rudenį vietos ir finišavęs prie paminklo didžiam lietuviui, kan. Juozui Tumui – Vaižgantui.
Šimonių girioje – šviesiame šile šalia Priepado ežero, ten, kur žiojėja požeminės slėptuvės dauba, kur stūkso karius menantys paminklai, ten, kur prieš septyniasdešimt metų, 1949 metų lapkričio 1 – ąją sovietinių okupacinių pajėgų apsupti smarkiose kautynėse žuvo Algimanto apygardos kovotojai: vadas, legendinis kulkosvaidininkas, ,,sparnuotasis lietuvis“ Antanas Starkus – Montė ir šeši jo bendražygiai. Čia buvo prisimintos pokario kovos. Apie jas kalbėjo istorikas Gintaras Vaičiūnas iš Anykščių. Žodį tarė Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius, kuris garsiai pažadėjo įtraukti tradicinį, jau šeštą kartą surengtą bėgimą į rajono kultūrinių renginių programą, kad savivaldybės tarnybos prisidėtų šventę rengiant, kad būtų skirta lėšų. Sveikino ir Lietuvos Respublikos seimo narys Audronis Ažubalis. Man, šių eilučių autoriui, teko garbė prabilti svėdasiškių vardu, tad kalbėjau apie miškus – mūsų tvirtoves, apie narsiausius pasaulio karius lietuvius, apie karališku raudoniu girios ūkanose švytinčią Aukštaitijos vėliavą, sveikinau Jaunuosius šaulius, mininčius sąjungos šimtmetį, pažymėjau, kad ir partizanų vadai buvo praėję šaulių mokyklą, kviečiau mylėti savo kraštą, jo neapleisti ir kurti naują, visiems teisingą ir laimingą Lietuvą. Trenkė savanorių salvė, o po valandėlės, sausai pykštelėjus starto pistoleto šūviui, bėgikai smagiu pulku metėsi į priekį. Girios takeliais iki Naujosios, po to – jau plačiu vieškeliu iki pat plento, jo šalikelėmis, per Jaros slėnį iki senojo Šimonių vieškelio, o juo – pro baltąją grafų Marikonių koplytėlę iki pat Svėdasų. Girioje visai menkai purkštęs lietus, tarsi atsiliepdamas į bėgančiųjų ritmą, kaip reikiant įsismarkavo, o jau visiems susirinkus į miestelį ir gardžios šaulių iš Utenos išvirtos košės paragavus, kvapnios arbatos išgėrus, dangus prakiuro tikriausia liūtimi. Ir dar su tokiu smarkiu vėju, kud net miestelio aikštėje, prie Trijų kryžių paminklo partizanams, vėliavas vertė. Tad sugužėjome į kultūros rūmų vestibiulį, kur ir buvo paskelbti nugalėtojai, įteikti prizai bei medaliai.
Apdovanojimus teikė šio renginio organizatorių atstovas – Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacijos ,,Nemunas“ pirmininkas Kęstutis Levickis bei prie dovanų fondo prisidėjęs Seimo narys Audronis Ažubalis. Tarp moterų čempione tapo Vilniaus universiteto atstovė Hana Zikejeva, kuri aštuonių su puse kilometro atkarpą įveikė per 45, 51 minutės, antroji finišą kirto jos komandos draugė Kotryna Kairytė, trečioji – svėdasiškė šaulė Karolina Romaraitė. Tarp vyrų greičiausias buvo Jaunius Strazdas iš Vilniaus universiteto (29,51), po jo – Vilniaus kolegijos atstovas Jonas Žakaitis bei Edvardas Luneckas iš to paties universiteto. Užsiregistravusių bėgimui buvo 130, tačiau dėl oro sąlygų ir kitų priežasčių ketvirtadalis neatvyko. Kaip visuomet, gausiai dalyvavo bėgikai iš sostinės – Vilniaus Universiteto, Vilniaus kolegijos, ,,Žemynos“, Jono Basanavičiaus gimnazijų, Sausio 13 – osios progimnazijos, taip pat Panevėžio katalikiškosios ,,Margaritos“ mokyklos, Utenos pulkininko Prano Saladžiaus 9 – osios rinktinės, Jaunieji šauliai iš Utenos, Užpalių, Vyžuonų, Anykščių bei Svėdasų. Startavo ir trylika pavienių sportininkų, tarp kurių visai neblogai pasirodė pasižymėjęs bėgikas Valdas Skliaustys iš Surdegio bei šešiasdešimtmetis Žalčio šaulių junginio vadas Valdas Juodka iš Vyžuonų. Pasigesta kasmet dalyvaudavusio Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos jaunimo, bet pradžiugino po kelerių metų ketinimų į šventę pagaliau atvykę Alytaus Adolfo Ramanausko – Vanago gimnazijos atstovai. Šviesūs jaunųjų dzūkų veidai tiesiog sklaidyte sklaidė tamsius debesis. Tokia daugybė gražiausio jaunimo, susirinkusio tėvynės kovotojų pagerbti, nušvietė ir nuskaistino dieną. Lietaus nuprausti veidai, dangaus ašarom sudrėkintos akys spindėjo nežemiška vilties šviesa.
Tradicinio bėgimo iniciatorius ir nepavargstantis organizatorius Vladas Pajarskas džiaugėsi lietaus nepabūgusiu jaunimu, džiaugėsi nuolatinių dalyvių bei organizatorių ištikimybe ir stebėjosi, kad nesulaukta jaunimo iš gretimų Rokiškio, Kupiškio rajonų, Anykščių miesto mokyklų, švelniai piktinosi, kad švietimo ir kitose jaunosios kartos ugdymą lemiančiose tarnybose dar yra užsilikusių nemažai valdininkų, kurie nesupranta pilietinio – patriotinio ugdymo svarbos. Nustebino ir policijos elgesys. Čia jau rimtas klausimas – nors Anykščių savivaldybė buvo pažadėjusi užtikrinti, kad pareigūnai atvyktų ir pasirūpintų judriu plento Kupiškis – Utena ruožu bėgančių jaunuolių saugumu, nė vienas ekipažas nepasirodė. Kas čia – biurokratiniai trukdžiai ar nesusipratimas? Ir kokia pribloškianti nuostaba – sekmadienį V. Pajarskas pamatė policininkus, stovinčius kryžkelėje, kur jų laukta prieš dieną. Medikai budėjo visos šventės metu. Tikėtina, kad tokių nesusipratimų ateityje nebebus, kad kasmet vis daugiau ir jaunimo, ir vyresnio amžiaus entuziastų dalyvaus pagerbiant tėvynės laisvės gynėjus – pokario partizanus.
