Vadinamoji „Verygos reforma“ Lietuvoje jau seniai galėjo būti įgyvendinta. Ir visai nesvarbu, kokio ministro ar politiko pavarde ji būtų pavadinta – svarbu yra pati reformos esmė.
Alkoholis ne tik žaloja geriančiojo organizmą, padaro žmogų zombiu, bet dar blogiau – išardo šeimas, traumuoja vaikus.
Nenoriu minėti nei savo vardo, nei pavardės, tačiau pasidalinsiu savo šeimos drama. Kai susituokėme, o tai buvo prie 10 metų, mano vyras stikliuką ar alaus bokalą pakeldavo per šventes, kartais savaitgaliais. Turėjo gerą darbą, draugų, buvo kilęs iš gražios šeimos.
Praėjus dviems metams nuo santuokos, mums gimė sūnus. Aišku, kūdikio auginimas išvargino mus abu – vaikas buvo labai neramus, retai kada pavykdavo išsimiegoti. Tačiau abu supratome, kad toks laikas, kurį tiesiog turime išlaukti. Ir išlaukėme.
Tačiau pradėjau pastebėti kitą dalyką – grįždamas iš darbo vyras parsinešdavo 1-2 skardines alaus. Pradžioj nekreipiau į tai dėmesio – nei jis pasigerdavo, nei tapdavo grėsmingas. Neramu pasidarė, kai tų skardinių kiekis ėmė didėti. O savaitgaliais vyras pradėjo vartoti ir stipresnius gėrimus. Man užsiminus apie tai, jis tik mestelėdavo, kad visi jo draugai, bendradarbiai bent jau savaitgaliais leidžia sau atsipalaiduoti, o tos kelios skardinės alaus kasdien, nieko nereiškia.
Kai kartą vakare nesulaukiau grįžtančio vyro, pradėjau nerimauti, kad gal jam kas nutiko. Tačiau jau sutemus į namus jį parvedė bendradarbis – aišku, girtą… Kitą rytą paaiškino, kad darbe šventė kažkieno gimtadienį. Tik, deja, tokių vakarų, kai pats jau nesugebėdavo pareiti namo, vis daugėjo.
Pradėjau rimtai pykti, nes pirmiausiai nenorėjau, kad sūnus matytų girtą tėvą. Mano tokie argumentai jo visai neveikė, sakydavo, kad darau iš musės dramblį.
Taip gyvenau 3-4 mėnesius, kol vieną vakarą grįžęs namo iš darbo vyras pranešė, kad jį atleido. Pasirodo, darbe jį pagavo išgėrusį.
Kai nebereikėjo eiti į darbą, išgėrinėjimai prasidėdavo jau nuo ryto. Siūliau ieškoti pagalbos, siūliau susiimti ir liautis gėrus bent jau dėl sūnaus. Kai pagrasinau, kad susikrausiu daiktus ir su vaiku išeisiu gyventi pas tėvus, vyras gerti liovėsi… trims dienoms.
Nors jis išgėręs ir nebūdavo agresyvus, bet negalėjau leisti savo vaikui gyventi šalia nuolat girto tėvo.
Išsikrausčiau iš namų, bet tikėjausi, kad po kurio laiko vyras susipras. Dar pirmas savaites jis man skambindavo, klausdavo, kaip gyvena sūnus, bet vėliau skambučiai retėjo. Kartą pravažiuodama mačiau jį šaligatviu kreivaliojantį girtą, iš pažįstamų irgi teko išgirsti, kad jis praktiškai neišsiblaivo. Nedirbo, pinigų pragyvenimui, matyt, duodavo tėvai… Bet tikriausiai duodavo maistui, butui sumokėti, bet ne alkoholiui…
Pagyvenus metus atskirai, nusprendžiau skirtis.
Išsinuomojau butą, dirbu, sūnus jau eina į mokyklą. Gyvenu ir džiaugiuosi, kad grįžtu į namus, kuriuose ramu, kuriuose nėra alkoholio tvaiko.
„Anykšta“ savo skaitytojus ir internautus kviečia diskutuoti apie taip vadinamą „Verygos reformą“. Rašykite mums savo nuomonę apie tai, ar pakankamai kardinaliais draudimais galima sustabdyti (ar bent pristabdyti) suvartojamo alkoholio kiekį, ar dėl draudimų pasikeis alkoholio vartojimo kultūra, ar 18-os sulaukęs jaunimas lauks dvejus metus, kad paragautų uždrausto vaisiaus..?
Pasakokite savo, savo artimųjų, draugų, kaimynų sėkmingas, o gal kaip tik nesėkmingas istorijas. Kviečiame savo nuomonę išdėstyti plačiau (iki vieno A4 formato kompiuterlapio). Savo istorijas siųskite asmenine žinute į anyksta.lt „Facebook“ puslapį. Įdomiausius pasakojimus skelbsime „Anykštos“ laikraštyje, o taip pat ir „Facebook“ paskyroje. Anonimiškumą garantuojame, tačiau redakciją turėtų žinoti autoriaus vardą bei pavardę.
Nuomones siųskite iki spalio 31 d. Tris išsamiausiai nuomonę išdėsčiusius asmenis apdovanosime mėnesine „Anykštos“ laikraščio prenumerata.