„Ilsėkis ramybėje“ – šis palydėjimas į Amžinybę ir palinkėjimas ten išėjusiam artimam žmogui turi vieną lemtingą prasmę. Kuo labiau tolsta tas atsisveikinimo momentas, tuo labiau jis pildosi. Ramybė, dar kiek laiko konkuravusi su atmintimi, vis vien ją įveikia ir pasiima tuos, kuriems žemiškoji kelionė pasibaigė prieš šimtą ar daugiau metų.
Šiemet jau trečią vasarą būrelis anykštėnų – ir patyrusių kraštotyrininkų tyrėjų, ir smalsių moksleivių, – veržėsi į tą ramybės zoną, gal kiek šventvagiškai ją trikdydami. Bet tik tam, kad įsitikintų ir kitiems paliudytų, kokia neišvengiamybė pasitinka, gyvenimo kelionę kapų kalnelyje užbaigus.
Pirmosiose ekspedicijose „Anykščių krašto kryždirbystė“ 2011 ir 2012 m. buvo sukaupta tūkstančiai skaitmeninių nuotraukų iš Troškūnų, Andrioniškio ir Svėdasų seniūnijų kapinių – tiek veikiančių, tiek ir pasidengusių amžinosios ramybės šešėliu. Šiemet šį fondą kone padvigubino kelių dienų kelionė po Anykščių, Debeikių ir Viešintų seniūnijų kapelius ir iš ten surinktas atvaizdų, liudijančių amžinojo poilsio vietų būseną, derlius.
Šiai ekspedicijai dvasią ir toną suteikė tokio sumanymo autorė mokslininkė kryždirbystės tyrėja dr. Jolanta Zabulytė. Jai labiausiai rūpėjo, kad tik į kapines išsiruoštų nors ir nedidelė grupelė šio amžiaus pradžios jaunimo, kad jie išmoktų įsižiūrėti į amžinojo poilsio vietų ženklus, atskirti vertybes ir jų foną… Todėl nepramintais kapinių takais šiemet vasarą klajojo ir Anykščių vaikų ir jaunimo užimtumo centro jaunimo komanda bei būrelis viešintiškių moksleivių. Talkininkai ir užrašuose, ir fotoaparatais bei mobiliaisiais telefonais fiksavo tai, kas dabar yra, bet netrukus gali prapulti: medinius, geležinius, akmeninius kryžius, neįprastų formų sakralinius paminklus, antkapinius užrašus, net ir augmenijos dvikovas su sakraliniais paminklais.
Bene penkiolikoje kapinių, kurias tomis dienomis trijose seniūnijose aplankėme, mus pasitiko tik pavieniai ženklai, kukliai liudijantys, kad čia – paskutinioji aplinkinių kaimų gyventojų susibūrimo vieta.
Antai visai netoli Anykščių, tuoj už Naujųjų Elmininkų gyvenvietės, ant vienišo kalnelio esančias Bikūnų kaimo kapines, iš visų pusių kukurūzų lauko apsuptas, vis dar irstanti akmeninės tvora juosia. Jei ne ji, dirbamas laukas, matyt, išvis priartėtų prie paskutiniųjų XX a. vidurio kapaviečių su nykstančiais paminklais. Prieš kelis dešimtmečius šias kapines iš tolo rodęs masyvus medinis kryžius, supuvusią kryžmą nubarstęs, liko rymoti pasviręs ir į medžio kamieną atsirėmęs. Tokia kapinių, į kurias nebelieka praminto tako, dalia.
Kitapus vieškelio, į Svėdasus vedančio, pamiškėje būta Vosgėlių kaimo kapinaičių. Jos – prie pat kaimo keliuko, šalia griūvančių sovietmečio ūkinių pastatų, tad visąlaik buvo iš arti matomos. Net ir tvorai sunykus, į kapinių žemę čia niekas nebandė skverbtis, o 1999 m. vasarą čia pastatytas betoninis kryžius, visiems šiame žemės plotelyje besiilsintiems skirtas, yra pats nuoširdžiausias vietos bendruomenės ženklas, jog protėviai, į Vosgėlių kapines palydėti, iki šiol gerbiami.
Tiems, kam atrodo, jog akmeninis paminklas, kapą paženklinęs, yra amžinas, verta išsiruošti į Debeikių ir Anykščių seniūnijų paribį ir surasti miškelyje tarp Bebarzdžių ir Puodžių kaimų buvusias bendras abiejų šių kaimų kapines. Į šias kapines XIX a. antrojoje pusėje buvo palydimi garsios šiose apylinkėse dvarininkų Gratkauskų giminės mirusieji. Ant savo artimųjų kapų gedintieji statė iškilius šlifuoto akmens paminklus su dailiai išraitytais įrašais.
Šią vasarą iki kapinaičių puskilometrį bridome per nešienaujamą pievą, per pamiškės dilgėles, vietomis žmogų praaugančias. Aptikti vietą, kur kapinaičių būta, pavyko tik radus keletą pavienių akmenų, primenančių, kad čia kažkada akmeninės tvoros būta. Storas vijoklių ir piktžolių sluoksnis, metų metais klojantis mišku užželiantį kalnelį, visiškai paslėpė kažkada čia buvusius kapus. Tiesiog atsitiktinai kojai užkliudžius gulintį kampuotą akmenį, nukasus nuo jo storą puvenų sluoksnį, jau dirvožemiu virstantį, pavyko perskaityti tiesiog samanomis išrašytą pavardę: „GROTKOWSCY“…
Ne paminklas atmintį saugo – tik žmonės, tęsiantys giminės ar tos pačios vietovės gyvenimo tradicijas, gali pratęsti senkapio gyvastį, kaskart jį aplankydami, vieną ar kitą pagarbos anksčiau gyvenusiems ženklą palikdami.
Kaip gali būti ta atmintis saugoma ir kaskart sušildoma, mums liudijo tame pačiame Debeikių seniūnijos pakraštyje esančios Kurtinių kaimo kapinaitės. Nors ir iki jų tik traktoriumi beprivažiuojama, nors kalnelis medžių tankumyno apsuptas, bet kapinių teritorija simboline tvorele atskirta, išvalyta ir nušienauta, o tarp senųjų kapelių įsiterpia ir tarsi žalioje pievoje išaugęs naujas medinis kryželis su lentele „Girnius A.“. Nesvarbu, kad jis trumpaamžis, – gal po kiek laiko išdygs kitas ir kitoje vietoje, liudijantis gyvąjį esančiųjų ir išėjusiųjų ryšį per prisiminimą ir sugrįžimą aplankyti.
Kodėl taip manau? Todėl, kad XXI a. pradžioje skaitmeninių technologijų dėka taip paprasta tampa skaityti senuosius mirčių metrikų įrašus parapijų knygose ir sužinoti, kuriuose kapeliuose mūsų proproseneliai atgulė, kur mūsų protėvių kūnai amžiams į žemės plotelį įsiskverbė… Nuo žinojimo iki konkretaus žygio į apleistą senkapį su nauju atminimo ženklu ant pečių – tik vienas apsisprendimo momentas.
Tame pačiame Kurtinių senkapyje mes regime seną medinį kryžių, o mokslininkė Jolanta, jį iš visų pusių apžiūrėjusi, pribloškia atradimu: ne kryžius čia, o tai, kas liko iš didžiulio stogastulpio, jam byrėti pradėjus!.. Tas atradimas paskatina pagalvoti apie tai, jog kryžius – tikrai ne vienintelis ženklas, kurį verta tempti į kapines atminimo vardan. Juk tie, kurie anuomet statė kapinėse stogastulpius ar koplytstulpius, žvelgė į juos kaip į simbolinius namelius kuriam nors Globėjui, mirusiųjų ramybę įpareigodami saugoti. Gal taip – išties geriau, nei Nukryžiuotojo kančia išsiskyrimo ilgesį kaskart ženklinti?..
Kiekvienoje mūsų krašto seniūnijoje žinome bent po dešimtį senųjų kapinių, apie kurių egzistavimą šiuo metu vien tik prisiminimai liudija. Antai Burbeklių kaimo laukuose šalia Viešintų tik erškėtrožėmis apžėlęs kalnelis vidury ganyklų vis dar liudija apie čia buvusias XIX a. kapines.
Prieš porą dešimtmečių prie senųjų nebeveikiančių kapelių sustatyti mediniai ženklai dažniausiai nupuvo ir nuvirto. Tik vienas kitas, kad ir prie tų pačių Burbeklių kaimo erškėtrožių kalnelio, išlikęs vis dar liudija Lietuvos Atgimimo laikų pastangas pagerbti protėvių ramybės vietas. Ten, kur jie dar stovi, – prie Lašinių kapelių, prie Bylėnų kapinių tvoros vartų ar prie senųjų Rubikių kapelių – ten vis dar jaučiamos tos pastangos apsaugoti erdvę, it apgaubiant ją savita ramybės ir pagarbos aureole.
Tokiai pagarbai parodyti kartais užtenka tiesiog keliskart per vasarą nušienaujamo tako iki kalnelio, kuriame likęs vienintelis geležinis kryžius ant XIX a. pabaigoje tašyto akmeninio postamento. Taip savo protėvių amžinąją ramybę oriai saugo Debeikių seniūnijos Meldučių ar Vainiūnų kaimo žmonės. Nedaug skiriasi ir Viešintų seniūnijos Jurgiškio senkapio vaizdas – tik ten dar pora kryžių ant senųjų kapaviečių, vešlioje vidurvasario augmenijoje kasmet paskęstančių, išliko.
Jei reikėtų išskirti vienas senąsias kapines, kurios paliko didžiausią įspūdį po šios vasaros ekspedicijos, tai būtų Varkujų senkapis. Javų laukų erdvėje kyšantis medžių kalnelis, prie kurio tik ežia galima nubristi. Kapinaitės, kurias vis dar juosia senoji akmenų tvora su pataisytais, bet į žemę sparčiai smengančiais mūriniais vartais. Ir subujojusi tradicinė kapinių augmenija – alyvos, pasišovusios užpildyti visą kapinių plotą. Dalį jo, kiek jėgos leido, atsiųsti darbininkai nukapojo, bet išvalyti kapines jėgų pritrūko – tai ne vienerių metų darbas. Tačiau pro tas alyvas lyg per džiungles prasibrovus, galima įsižiūrėti į benykstančius XX a. vidurio medinius kryžius, į skardines lenteles su įrašais, ant jų prikaltas.
Kai įžengi į tokias kapines, kai brauniesi pro susivijusius alyvų krūmus, apima jausmas, kad gamta geriau nei patys žmonės sugeba senųjų kapaviečių ramybę apsaugoti. Gal toks plotas, iš tolo regimas ir neįžengiamu tapęs, irgi gali būti savita tradicinė protėvių ramybės vieta, kurią trikdyti kirviais ir pjūklais tiesiog neverta?..
Gal senkapių ateitis ir bus tokia – mažas laukinės gamtos kampelis, paliktas ir nebeliečiamas kaip atminimas tų, kuries savo kūno dulke tą žemę praturtino ir taip paskutinį pėdsaką čia paliko?..
