
Gimimas ir mirtis – svarbiausieji žmogaus gyvenimo atskaitos taškai. Gyvieji ilgisi ir gaili pernelyg anksti į Anapilį iškeliavusių, nuolankia susitaikymo malda palydi ten senolius. Dažnam didžių skausmų, nuliūdimo valandomis didžiausias nusiraminimas ir, pasak Antano Baranausko, „širdies patieka“ yra ant šaltųjų kapelių… Priartėjęs prie pusamžio suvoki, kad didžioji dalis Tavo atminties pasaulio jau tenai, Amžinajame mieste.
Buvo laikai pagonybės, kai lietuviai savo numirėlius laidodavo degindami, ypač iškilmingos būdavo kunigaikščių laidotuvės. Įsigalėjus krikščionybei, mirusieji imti laidoti krikščioniškai, tarsi pabrėžiant, kad taip palaidotas buvo ir Jėzus Kristus, pagerbiant sielos buveinę – kūną, kuris paskutiniąją teismo dieną bus prikeltas. Dvasinės vadovybės nurodymu mirusieji turėjo būti laidojami bažnyčių rūsiuose ir šventoriuose. Beje, žodis šventorius yra kilęs iš lenkiško žodžio „cmentarz“, reiškiančio kapines.
Anykštėnai taip pat buvo laidojami šventoriuje. Kuomet buvo statoma nauja bažnyčia, daugybės ten besiilsinčių kūnai buvo išjudinti, kauleliai surinkti ir palaidoti šiaurinėje šventkiemio dalyje, netoli tvoros. Juos vėl atkasė prieš porą metų įrenginėjant lietaus vandens nutekėjimo vandentakius. Iš tiesų susimąstyti verčiantis, kraupokas reginys, kai matai kaukolę prie kaukolės, kaulą prie kaulo.
Beje, statant naująją bažnyčią šventoriuje buvo palaidotas ir pirmasis po amžinu akmeniniu paminkliniu kryžiumi atgulęs vėžio pakirstas bažnyčios statytojas kun. Ferdinandas Uselis. Pasakojama, kad jau būdamas silpnas paprašė jį su lova iš klebonijos išnešti į šventorių pažiūrėti, kaip vyksta statyba. Jau buvo iškelti pamatai, kuriuos nužvelgęs klebonas pratarė: „Man jau užteks“, ir veikiai pasimirė. Nūnai po meniškais paminklais šventoriuje garbingai ilsisi keletas kunigų.
Bažnytinė vyresnybė jau XVIII – XIX amžių sandūroje nurodė laidoti kapinėse, įkurtose miestų ir miestelių pakraščiuose, matyt, apie tą laiką buvo įkurtos ir senosios Anykščių kapinės, kurios veikiai aptvertos akmenų mūro su čerpių stogeliu tvora bei mediniais vartais. Nūnai jų vietą žymi įspūdingi senmedžiai – klevai, liepos, maumedžiai, reto grožio beržas ir nedidukas akmuo su įrašu, primenančiu, kad kadaise čia buvo kapinės.
Bene 1858 metais Burbiškio dvaro savininkai Venslovavičiai, išsirūpinę Mogiliovo vyskupo Žilinsko leidimą, statė baltamūrę koplyčią, kurios rūsiuose įsirengė kriptas karstams, giminės mauzoliejų. Koplyčios statybą, gal kiek pagražindamas apysakoje „Vėžys“ aprašė Antanas Žukauskas–Vienuolis. Pasak rašytojo, statybomis rūpinosi iš Bohemijos kilusi ponia Kristina, kuri pasikvietė italą architektą. Svetimšalis menininkas, susižavėjęs lietuviškų kryžių ornamentika, manė ten surastus simbolius pritaikyti ir statomos koplyčios papuošimui. Deja, projektą tvirtinusių dvasininkų manymu, gausiai augaliniais ir pagoniškais simboliais papuošta koplytėlė netiko, teko daug ko atsisakyti, kol statybą palaimino. Koplytėlė iškilo visu grožiu, o į laidojimo kriptą pirmiausia atgulė vėžio suėstos grafienės Kristinos kūnas. Koplyčioje buvo altorius bei pirmojo prūsų žemės misionieriaus, benediktinų vienuolio šv. Vaitiekaus ir fundatorės paveikslai, keli suolai, klausykla, ten būdavo meldžiamasi už mirusius Vėlinėse, ši nedidelė koplytėlė tarnavo kaip bažnyčia, kol buvo pastatyta naujoji bažnyčia. Per Pirmąjį pasaulinį karą koplyčia buvo apiplėšta, nudegė stogas.
Senosios kapinės galiausiai buvo užpildytos, veik nebebuvo vietos laidoti, ir šiek tiek apleistos, Dar 1934 metų rugpjūčio 31 dieną nuovado Vlado Zalatoriaus suburta komisija: Utenos apskrities gydytojas Svilas, viršaitis Jonas Puodžiūnas ir klebonas Juozas Norvila nustatė, kad 1 ha plotą užimančios senosios kapinės perpildytos – kasant duobes pasipila daug kaulų, antkapiai apaugę krūmais ir yra jau tankiai apgyvendintoje miesto dalyje ir vertėtų jas uždaryti. Sveikatos departamento Sanitarijos skyriui pritarus, 1935 m. sausio 28 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas raštu paliepė kan. J.Norvilai numirėlių senosiose kapinėse nebelaidoti.
Apie 1980 metus jos sovietinės valdžios sunaikintos, senieji paminklai, kurių palaidotųjų artimieji nepasiėmė, išvežti į Svėdasų karjerą ir sumalti į skaldą, metaliniai kryžiai bei tvorelės – į metalo laužą. Išardyta ir kapines juosusi akmenų mūro tvora. Amžininkai prisimena tas kraupias dienas, kai teritoriją lygino buldozeriai, buvo iškasti grioviai komunikacijoms, mėtėsi kaulai, kriptos buvo išplėštos, atidaryti karstai, gulėjo nežinomos tamsiaplaukės moters, matyt, pačios grafienės mumifikuotas kūnas. Atleisk jiems, Viešpatie. Koplyčia pagal architekto Gedimino Baravyko projektą pridengta kupolu, rekonstruota ir 1985 m. čia įsikūrė civilinės metrikacijos skyrius. Darbai kainavo didžiulę tiems laikams sumą – net 400 tūkstančių rublių. Nūnai koplyčią dalijasi ši įstaiga ir kamerinių renginių ir parodų salė.
Naujos kapinės atidarytos dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Anykščių šilelio pakraštyje, mišku apaugusioje laukymėje, juos pašventino kun. Juozapas Vembrė. Teritorija buvo aptverta ant medinių stulpelių ištempta spygliuota viela. Buvo skirtas ir kampelis nekrikštytiems vaikams bei nekatalikams laidoti. Tos kapinės, praplėstos 1956 m., padidėjo iki 3 hektarų. Pasivaikščiokime ir pasidairykime po šį amžinybės miestą.
Vos įėjus pro centrinius vartus, dėmesį atkreipia gotikinis, atrodo, metaliniais ūgliais žydintis, žymintis kapą teisininko, pulkininko Jono Sližio (1896–1981), palikusio įdomiausius Pirmojo pasaulinio karo įvykių Anykščių krašte dienoraščius. Netoliese dar vienas antkapis – bene į 4 metrų aukštį išsistiebęs metaliniais žiedais ir žolynais žavintis Dievo įkvėpto meistro, staliaus bei kalvio Antano Pačinsko iš Kiaušų kaimo padarytas ir jo, 1916 metais mirusio, kapą žymintis, dailės paminklo vardo vertas kryžius.
Po didele pušimi ilsisi Hopenų giminė, kuklūs kryželiai ir lenkiški užrašai, įamžinantys Kazimierą, Stefaniją, Antaną, Mariją…
Netoliese ir nusipelniusio mokytojo Juozo Ramanausko bei jo žmonos Elenos kapas, šalia ilsisi ir jų sūnus, šventumo žemėję siekę jaunimo bičiulis kun. Kastytis Ramanauskas (1946 – 1995). Štai ir rašytojos, poetės, puikių atsiminimų apie Anykščius autorės Bronės Buivydaitės – Tyrų Dukters (1895 – 1984) kapas – rausvo granito akmuo, neišraiškingas bareljefas ir prasmingas užrašas: „Išėjau į šviesą, kad praregėčiau tiesą“. Šis kapas – vietinės reikšmės istorijos paminklas. Surandu ir daugiau paminklinių kapų. Po klasikiniais karių kryželiais ilsisi 1-ojo husarų pulko eiliniai Pranas Domijonaitis ir Alfredas Eglė, čia atgulę 1922 m., netoliese ir likimo draugo J.Kardomavičiaus kapas (IV – 1315). Juodo granito obeliskas žymi lietuviškos spaudos leidėjo bei platintojo Juozo Brazaičio (1850 – 1926) kapą (IV – 1312). Šlavėnų dvarininko Gustavo Brazausko (1841 – 1906) juodo marmuro paminklo lenkiški užrašai pažymi, kad jis buvo ir 1863 m. sukilimo dalyvis (IV – 1313). Dar vienas paminklinis (IV – 1314) kapas – aukštas, klasikinis akmeninis kryžius knygnešiui Valerijonui Laskauskui (1872 – 1932). Buvęs sielininkas, smulkių prekių pardavėjas puikiausiai vertėsi knygnešio amatu, o spaudos draudimui pasibaigus Anykščiuose 1906 m. įsteigęs knygyną. Paminklas apiplėštas – jau senokai pavogtas spalvoto metalo bareljefas. Kur jis, ar kas jo ieškojo? Tai ir visi 1996 m. išleistoje paminklų enciklopedijoje paminėti kapinių paminkliniai kapai.
Plačioje, aukšta ornamentuota metaline aštriatvore apjuostoje, masyviu lietiniu kryžiumi pažymėtoje kapavietėje ilsisi iš senųjų kapinių čia perkelti vyskupo Antano Baranausko tėvai. Lenkiškas užrašas byloja apie Joną Bernardą, mirusį1886 m., ir Teklę Baranauskienę, iš šio pasaulio iškeliavusią 1872 m., žemiau jau lietuviškai: „Amžiną atilsį duok jiems pone Dieve o šviesybė amžina juos teapšviečia“.
Masyvus juodas kryžius, žodžiai: „Ankstyva šalna/ pakando žiedą/nebėr kam džiaugtis“, jaunos uniformuotos merginos nuotrauka – tai VDU studentės Emilijos Šaltenytės (1912 – 1926) kapas.
Netikėtai surandu ir pažįstamo tarpukario Svėdasų girininko Zigmo Šerkšno (1908 – 1968) kapą, vienoje vietoje broliškai palaidoti lenkais save laikę ir lenkiškai užsirašę Kavolišlių Valeikos, dar menu 1996 m. mirusį poną Stanislovą.
Iš rausvo granito iškalta atversta knyga – Zabielų šeimos kapas, kuriame ilsisi ir Atėnų operos primadona, solistė Ona Zabielaitė–Karvelienė (1899 – 1955) bei jos vyras verslininkas, malūnininkas Jonas Karvelis, po panašia knyga ilsisi ir liaudies eiliuotoja Julija Biržietytė, didelė Legedžių Laskauskų kapavietė, pačioje pirmoje eilėje ilsi Antrojo pasaulinio karo metais žuvę Plechavičiaus armijos kareiviai: Albertas Mikalauskas, Vytautas Paršelis ir Stasys Paulavičius. Giminės kapavietėje lentutė su natomis parašyta melodija žymi vargonininką Matą Meškauską (1887 – 1977), labai aukštas akmens kryžius – 1928 m. pasimirusį Anykščių kleboną Juozapą Butėną…
Vaikštai, nusiramini, mąstai ir skaitai išmintingus paminklų užrašus: „ Aš esu namie, o jūs kelyje“, „Gimtosios žemės smiltelėte tebūna lengvesnė už gyvenimą“, „ Žmogus rengia sau kelią, bet Dievo valia veda jo žingsnius“, „Gyvenkite ir mirkite kaip ir mes – viltyje“…