Miglė, Judrė ir Andrius Baltrašiūnai su Pija prie savo molinio gyvenamojo namo.
Vos už 10 – ies kilometrų šiaurės vakarų kryptimi nuo Anykščių, apglėbęs krašto kelią Anykščiai – Kupiškis, prigludęs prie dešiniojo Šventosios upės kranto, 343 – iuosius metus nuo pirmojo paminėjimo skaičiuoja Andrioniškis. Išskirtinai gražios gamtos prieglobstyje įsikūręs miestelis turi turtingą istoriją. Čia gyventi ir kurtis žmones traukė visada, gal todėl beveik pusiaukelėje tarp Anykščių ir Viešintų įsikūręs Andrioniškis pasižymėjo neįtikėtinai stabiliu gyventojų skaičiumi.
Rinks Garbės pilietį
Kadaise vietovė vadinosi Jendraniski,vėliau – Andrioniški, nuo praeito amžiaus pradžios – Andrioniškiai ir net Indrioniškis, kol galiausiai net valsčiaus centru 1931 – 1934 metais tapęs, daugumai gyventojų išsikėlus į vienkiemius, liko seniūnijos centru.
Po antrojo pasaulinio karo Andrioniškis tapo apylinkės centru, tačiau 1977 – aisiais ši apylinkė buvo prijungta prie Viešintų ir Andrioniškis tenkinosi likęs kolūkio centrine gyvenviete. Ambicingi Andrioniškio gyventojai pasiekė, kad 1997 – aisiais Anykščių rajono tarybos sprendimu buvo įkurta Andrioniškio seniūnija ir jos centru tapęs Andrioniškis vėl gali didžiuotis atgavęs kadaise turėtą šlovę. Dešimtmetį Andrioniškio seniūnu dirbantis Saulius Rasalas spėjo tapti Andrioniškio patriotu. Pasak jo, Andrioniškis joks kaimas, o miestelis, turintis savitos architektūros valstybės saugomą paminklą bažnyčią, renovuotą biblioteką, bendruomenės pastatą, iki šiol išsaugotą pradinę mokyklą, kurią lanko „6 nykštukai ir snieguolė“ ir net medicinos punktą, į kurį gydytoja atvažiuoja iš Viešintų. Deja, prašnekus apie mokyklą, seniūnas nuliūsta, nes rudenį ji bus uždaryta, o ką veikti su tuščiu pastatu – tikras galvos skausmas.
Nors Andrioniškis ne ką didesnis už didelį kaimą, gyvenamąją vietą čia deklaruoja 254 gyventojai, pasak seniūno, pasižymi labai stabiliu gyventojų skaičiumi. S. Rasalas rodo 1864 metų Europos žemėlapio nuo Portugalijos iki Uralo kalnų kopiją, kurioje šalia didelių Rusijos imperijos miestų puikuojasi ir Andrioniškis. Jo apylinkėse būrėsi 1863 metų Zigmo Sierakausko sukilėliai. 1886 m. mietelyje gyveno 326 žmonės, 1923 m. – 236, 1979 m. – 230, 2001 m.- 278.
Tik prieš bene 3 metus patvirtintas miestelio herbas, pašventinta vėliava (autorius dailininkas Arvydas Každailis) su įžambiu šv. Andriejuas kryžiumi ir sidabrine pelėda mėlyname fone tarsi simbolizuojantis ne tik miestelio kilmės šaknis, bet ir šviesos siekį, kurios andrioniškiečiai siekė 1919 – 1920 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovose, o pokaryje miestelis pelnė Lietuvos partizanų sostinės vardą, nes visai šalia jo buvo Algimanto apygardos ir visos Aukštaitijos partizanų štabas. Seniūnas tikino , kad greitai bus atlikti moksliniai tyrinėjimai . „O šį pavasarį mes rinksime seniūnijos Garbės pilietį, kuriam įteiksime štai tokį mūsų seniūnijoje gyvenančio menininko Jono Žuko medalį, – su pasididžiavimu seniūnas rodė tikrą meno kūrinį. – Tenedrįsta niekas apie seniūnijos panaikinimą kalbėt, nes, va, kiek medalių turime, o teiksime kasmet tik po vieną“.
Seniūnas didžiuojasi Andrioniškio šviesuoliais: bendruomenės pirmininku Rolandu Aleknavičiumi, iš bibliobuso sparnus bibliotekoje nuleidusiu Antanu Žviku, ūkininkų Virginijos ir Rimo Matelionių šeima, daugeliu kitų atvykusių į šį gražų miestelį iš didmiesčių ir prigijusių, rodo partizanų ryšininkės garbaus amžiaus Bronės Jovaišaitės – Pačinskienės apdovanojimo ceremonijos nuotraukas Prezidentūroje. Beje, seniūnas teigė, kad miestelyje gana aukštos gyvenamo būsto kainos: „Už vieno kambario mūrinuką 50 tūkstančių prašo“.
Ūkininkauti žada sugrįžti
dukra
Andrioniškio pakraštyje įėjus per vartus į V. ir R. Matelionių kiemą, užpuolė nedidukas, bet be galo piktas šuo, kitas gi, jau didelis, antrino iš voljero. „Princas“, toks šunėko vardas, nelabai klausė ir sodybos šeimininko. „Jis ne mūsų, per kelis kiemus gyvena“ – paaiškino R.Matelionis. – Kopūstus sėjame. Tam turime tokį presą“. Pavasaris. Darbymetis prasidėjo“. Deja, nors ir labai knietėjo pažiūrėti., kaip sėjami kopūstai, pamatyti ir sodybos šeimininkę, tačiau nueiti iki šiltnamio reikėjo guminių…
Šeimininkas pakvietė į trobą kavos puodeliui. Įsišnekėjome. Tikras miestietis, gimęs ir augęs Anykščiuose, tik žmona iš kaimo. Prieš 2 dešimtmečius nusipirko namus Andrioniškyje, įsikūrė, išsiplėtė. „Turim apie 100 hektarų žemės, tačiau neblogos dirbamos gal tik 40 hektarų bus, – sakė R. Matelionis. – Auginame morkas, bulves, burokėlius, kopūstus. Sėjame grūdinių kultūrų. Iš tiek žemės milijonierium netapsi, bet dirbant gyventi galima neblogai. Gyventi čia ramu, Šventoji čia pat. Užaugintos dvi dukros. Vyresnė Miglė ištekėjusi ir gyvena Paryžiuje. Vargu, ar begrįš į gimtinę. Vaineta šiemet baigia Mykolo Riomerio universitete viešąjį administravimą ir galvoja sugrįžti į Andrioniškį. Jai dar vieną trobą įrengiau. Jeigu sugrįš, teks ūkį plėsti“. V. ir R. Matelioniai pavasarį ir rudenį dar įdarbina 3 – 4 žmones, užaugintas daržoves parduoda mūsų ir aplinkiniuose rajonuose.
Kai R. Matelionio paklausiau, ką veikia laisvalaikiu, juk gyvulių nelaiko, vyras tik nusišypsojo ir atsakė, kad to laisvalaikio nėra…
Gyvena „molinuke“
Andrius ir Miglė Baltrašiūnai gyvenimu džiaugiasi įsikūrę Žaliojo slėnio gatvelėje, prie pat upės, iš molio drėbtame name. Kino ir televizijos projektų kūrėjas, dirbęs Anykščiuose kurto kino filmo „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ ( Rež. Simonas Aškelavičius ir Ričardas Marcinkus) ir Anykščių Jono Biliūno gimnazijos choreografijos mokytoja sodyboje įsikūrė neseniai, nusipirkę ją iš Aido Gurskaus. Šeima augina 3 vaikus – Jorį, Judrę ir Jūnę. „Sodybos ar namo ieškojome seniai, tačiau šį nusipirkome neįtikėtinai greitai, – sakė 10 metų Vilniuje gyvenęs ir per juos 15 kartų iš vienos į kitą gyvenamąją vietą kraustęsis A. Baltrašiūnas.- Pernai Andrioniškio bažnyčioje krikštijome mažėlę, šventėme kitapus upės esančiame „Pušų take“ ir sužinoję, kad parduodama ši netradicinės statybos troba, ją iš karto nupirkome. Mūsų neišgąsdino mitas, kad čia gyvenę žmonės šalo, todėl ir parduoda. Viskas čia labai gerai, savaip pasitvarkėme ir gyvename šiltai ir jaukiai“.
