Spaudos fotografija sovietmečiu tarnavo propagandai ir tik meninė bei gamtos fotografija kvėpavo šiek tiek laisviau. Nors ir ypač prastai poligrafiškai spausdinamose nuotraukose dominavo besišypsantys darbo pirmūnų vaizdai, nauja technika laukuose, atidaromos naujos mokyklos, kultūros namai, laimingų žmonių minios Gegužės 1-osios ir Spalio revoliucijos minėjimuose… Ir jokių gaisrų, jokių avarijų ir šiukštu, jokių panoramų iš bažnyčių ar vandentiekio bokštų. Miestų ir miestelių vaizdai su bažnyčiomis, o juk jos buvo ir yra tų miestelių ir miestų akcentai, buvo tabu.
„Mūsų visuomenė labai pasitiki daugiatūkstantiniu tarybinių žurnalistų būriu, didžiai vertina jų darbą. Visiems svarbu, kad masinės informacijos ir propagandos priemonės būtų tikra partijos ir visos liaudies viešosios nuomonės tribūna…“, – tai buvo akcentuojama bene visuose TSKP CK politiniuose dokumentuose. Ir laikraščiai buvo ta tribūna, pirmiausia – Komunistų partijos, nes visi laikraščiai buvo griežtai kontroliuojami Komunistų partijos komitetų. Beje, tuometiniuose seminaruose buvo tekę sutikti ne vieną rajoninių laikraščių fotokorespondentą, kurie prieš spausdindami partijos komiteto sekretoriaus nuotrauką prieš tai ją privalėdavo nunešti į partijos komitetą ir parodyti sekretoriui. Jeigu jam nepatikdavo, tekdavo fotografuoti iš naujo, bėgti į fotolaboratoriją, atspausdinti ir vėl nunešti parodyti.
Beje, Anykščių rajono partijos komiteto sekretoriai ir rajono vykdomojo komiteto vadovai iki tokio lygmens niekada nusileidę nebuvo…
Tačiau laikraščius ir juose spausdinamas nuotraukas dar kontroliavo tuometinių laikraščių redaktorių siaubas visagalis „Glavlitas“ (Valstybinis paslapčių saugojimo komitetas). Nuotraukos iš lėktuvo ar miesto panoramos iš aukštai buvo leidžiamos spausdinti tik štampą gavus iš šios institucijos būstinės Rygoje. Paradoksas: amerikiečiai 1988-aisiais jau galėjo nufotografuoti iš kosmoso gatve einantį žmogų ir jį atpažinti, tačiau „Glavlito“ draudimai tebegaliojo. Kai 1988–aisiais įlipęs į „Anykščių vyno“ gamyklos bokštą padariau miesto panoramą ir ją išspausdinome „Kolektyviniame darbe“, redaktorius „gavo velnių“ nuo redakcijoje apsilankiusio „Glavlito“ atstovo, kuris, beje, supratęs tokio draudimo beprasmybę, pridūrė, kad nieko gal čia ir baisaus, ir pridūrė, kad juk jūsų miete nėra karinių dalinių ir strateginių objektų.
1948–ųjų pabaigoje pradėtas leisti Anykščių rajono laikraštis pirmaisiais savo gyvenimo metais išvis teišspausdindavo vieną kitą nuotrauką iš TASS (Tarybų Sąjungos telegramų agentūra) atsiųstos klišės. Dažniausia tai buvo Stalino ar kurio kito TSRS vadovo nuotrauka komunistinių švenčių proga. Šeštajame ir septintajame praeito amžiaus dešimtmečiuose tų nuotraukų daugėjo. Į redakciją jos pradėjo plaukti ir iš Lietuvos telegramų agentūros (ELTA), redakcijoje pradėjo dirbti fotokorespondentas, kuris ne visada sugebėdavo sakinį suregzti, tad važiuodavo kartu su rašančiu žurnalistu.
Pirmuoju „Kolektyvinio darbo“ laikraščio fotokorespondentu dirbo buvęs smetoninės Lietuvos fotožurnalistas Izidorius Girčys. Dirbo iki 1955–ųjų, publikacijas pasirašinėjo E. Bradesiūno slapyvardžiu (Prie šio žmogaus istorijos dar sugrįšime, – aut. past.)
Kiek buvo leidžiama, tikrą gyvenimą atspindėti nuotraukose bandė vėlesni „Kolektyvinio darbo“ redakcijos fotožurnalistai (arba fotografai) – Fotografijos muziejaus įkūrėjas, fotomenininkas Antanas Dilys, fotomenininkas Algimantas Žižiūnas, fotokorespondentas Rimantas Gikys, žurnalistas Vytaustas Bagdonas ir kiti.
Dėl prastos spaudos kokybės prastai poligrafiškai atspaustos tarybinio gyvenimo akimirkų nuotraukos, nesuteikdavo pasitenkinimo nei tų nuotraukų autoriams, herojams, nei skaitytojams, tačiau pasirinkimo juk nebuvo. Pirmūnai fotografuotis sutikdavo, nes liepdavo kolūkio ar gamyklos partinis sekretorius. Dažniausia tai būdavo besišypsantys, surežisuoti socialistinio darbo pirmūnų portretai, naujų mokyklų, gamyklų, kultūros namų pastatai. Atmintin įstrigo vienas pirmūnas, kuris, kad nebūtų nufotografuotas „Kolektyvinio darbo“ korespondento, pasileido bėgti per laukas. Įstrigo ir kitas – nufotografavau, aprašiau, kaip gerai žmogus dirba, tačiau išspausdinus paaiškėjo, kad jis beveik du dešimtmečius praleido tremtyje Sibire. Kliuvo redaktoriui, o paskui ir man.
„Kolektyviniame darbe“ nuotraukos po įvykių pasirodydavo praėjus dviem savaitėms. Tiek užtrukdavo klišių jų atspausdinimui gamyba „Tiesos“ spaustuvėje. Jeigu reikėdavo greičiau, į Vilnių važiuodavo fotokorespondentas su nuotraukomis ir „Anykščių vyno“ buteliu. Su klišėmis grįždavo tą patį vakarą. Jeigu ne vynas, tektų pernakvoti…
Galima vienareikšmiškai teigti, kad spaudos fotografija, sutvirtėjusi praeito mažiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, o devintajame ir poligrafine kokybe, vienareikšmiškai tarnavo socialistinio gyvenimo būdo ir komunizmo statybos propagandai ir buvo griežtai kontroliuojama.
Įdomu tai, kad iš šių dienų pozicijų atsigręžus atgal, tik maža dalis spaudos fotografijų turi išliekamąją vertę, nes tikrojo tarybinio gyvenimo jos atspindi tik paradinę pusę. Pasklaidę „Kolektyvinio darbo“ laikraščio puslapius, rasite nedaug tikrą socialistinį gyvenimą atspindinčių nuotraukų. Nė vienos kokio nors tragiško įvykio, avarijos ar žmonių, stovinčių eilėje nusipirkti maisto produktų. Galėjai tai fotografuoti, tačiau tokių nuotraukų niekas nespausdino ir atlyginimo už jas nemokėjo. Kita vertus, ne visi fotožurnalistai, apdoroti universitete, laikę Mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą, ir susigaudė, ką reikia fotografuoti. Atgaiva buvo gamtos, paukščių, gėlių, na, dar vaikų nuotraukos, kurias kartas nuo karto laikraštis spausdindavo.
Laimingiausi sovietmečiu buvo fotografai menininkai, kurie fotografavo lyg ir sau, nuotraukų laikraščiams nesiūlė, bet būrėsi į fotoklubus, vėliau – į pirmąją Tarybų Sąjungoje Fotografijos meno draugiją. Taip gimė tikroji lietuviškosios fotografijos mokykla, mūsų šalį išgarsinusi visame pasaulyje. Jie tarsi mėgavosi fotografijos galia įamžinti, pagauti gyvenimo akimirką, atskleisti kasdienybę be pozos.
Toks fotografavęs sau fotometraštininkas buvo daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus amžinybėn iškeliavęs žurnalistas, fotografas iš didžiosios raidės, anksčiau minėtas I. Girčys. Tai buvo žmogus, negalėjęs nefotografuoti. Kaip ten bebuvę, bet būtent jo išlikusios nuotraukos iš tarybinio laikotarpio ir yra pats tikriausias mūsų krašto fotometraštis, visom prasmėm lenkiantis rajono laikraštį „Kolektyvinis darbas“.
Kaip fotometraštininkas, jis dalyvavo bene visuose svarbiausiuose Anykščių krašto įvykiuose, tačiau fotografavo ne laikraščiui – tiesiog sau. Jo nuotraukose užfiksuotos gyvos, tikros ir nesuvaidintos Anykščių krašto žmonių fotografijos, darbo ir švenčių akimirkos.
Fotografo sūnus Vilius Girčys išsaugojo neįkainojamą jo fotonegatyvų archyvą. Prieš ketvertą metų senosios fotografijos mėgėja Irma Randakevičienė jį suskaitmenino, atvėrė pažinimui ir krašto istorijos tyrinėjimui.
Turiu pastebėti, kad fotografų laisvė atspindėti tikrovę šiuo metu vėlgi suvaržyta įvairių kodeksų, asmens privatumą saugančių įstatymų straipsniais. Tad ir šiuo metu dalis fotografų anaiptol ne visas nufotografuotas tikrojo gyvenimo akimirkas gali viešinti pats ar išdrįsta viešinti spauda…
