Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Anglijos Karališkosios fotografijos meno draugijos naro Vytauto Janulio fotografijos sulaukė didžiulio dėmesio ir palankių vertinimų. Ypač kaimo vaizdai, kurių pakartoti jau negalima, nes Lietuvos kaimas su savo realijomis nugrimzdo į praeitį. V.Janulis sako, kad fotografiją atradęs pats, o temas jam diktavo pats gyvenimas. Atsakymai į www.anyksta.lt skaitytojų klausimus.
– Kas Jus paskatino imtis fotografijos? Kaip pradėjote fotografuoti?
– Kas paskatino imtis fotografijos? Niekas. Ėmiausi pats. Nesu fotografas profesionalas – gal fotografas primityvistas. Vos kelerių metų būdamas mačiau kaip Trroškūnų dvare toks Mariukas fotografuodavo ir dalindavo nuotraukas dvariokams. Užsigeidžiau ir aš fotografuoti. Išzyziau, kad nupirktų man fotoaparatą.Parnešė mama fotoaparatą „Smeną” kasetę ir juostelę.
Nežinom nuo ko predėti. Mama prie stalo išvyniuojo juostelę iš įpakavimo, suvyniojo į kasetę, įdėjom ją į fotoaparatą – ir aš lekiu fotografuoti. Mariukas išryškino juostelę, visos fotografijos išėjo vienodai gražios. Išgirdęs pamokymų buvau gudresnis. Ryškindavau juosteles bliūdelyje, ryškalo temperatūrą matuodavau pirštu. Gaila, kad tie negatyvai neišliko. Šiandien tai gal būtų ir „meno” pagrindas.
– Kiekvienas jūsų darbas stebina ir žavi nuoširdumu, pagarba fotografuojamam asmeniui, puikiai atskleidžiant jo charakterį. Žmones imponuoja savitas stilius, kompozicijos paprastumas, toks gyvenimiškų situacijų pateikimas, kokios jos yra, be pagražinimų, glamūro, pozavimo. Kaip atradote savo braižą?
– Po universiteto baigimo dirbau skaičiavimo mašinų gamykloje „Sigma”, buvau vienos iš „užklasinės” veiklos organizatorių. Gamykloje veikė stiprus fotomėgėjų klubas. Su veikliais draugais organizavome tuo metu ir Lietuvoj negirdėtą senovinių fotografijų parodą. O draugas fotografas pasiūlė ir pačiam pabandyti fotografuoti. 1983 metais organizavau kelionę į Prahą.
Fotografavom tenai, o sugrįžę surengėm parodą. Likimas lėmė, kad po parodos vienas bičiulis pasiūlė man padirbėti pas garsų fotomeninką Vitą Luckų. Sutarėm. Buvau V. Luckaus mokinys iki jo tragiškos mirties dienos. Dirbdamas su juo ir išmokau fotografijos supratimo.
– Užfiksavote nemažai kaimo vaizdų, kurie iškalbingesni už miestietiškas jūsų fotografijas. Kodėl?
– Gal todėl, kad pats esu “kaimokas”, o ir tie mano fiksuoti vaizdai greitai išnyks, reikia skubėti.
– „Labai realistiškos ir nostalgiškos nuotraukos”, “Puikios nuotraukos, toks kunkuliuojantis gyvenimo katilas – raeitis, dabartis, liūdnos ir džiaugsmingos akimirkos“, „Smagu ir gera, kad Lietuvoje yra stiprių fotomeistrų“, „Džiaugiuosi, kad turiu galimybę stebėti jūsų darbus, kuriuose vienoje akimirkoje, viename kadre autorius sugeba papasakoti ištisą istoriją, gyvenimą, nuotraukos tiesiog „superinė” – tai tik keletas jūsų darbų įvertinimų.
– Dėkoju visiems skaitytojams už gerus žodžius. Kaip sakau, fotoaparatą nešiojuosi net ir be jo vaikščiodamas, o fotografuoju tik retkarčiais. Džiaugiuosi, jei kam nors mano darbai patiko. Sulaukiau pasiūlymo iš žmonių, apsilankiusių „Anykštijos meno albume“ ir pamačiusių mano fotografijas, surengti parodą Jonavoje.
– Vienas iš skaitytojų klausia, ar neplanuojate Troškūnuose surengti parodos? Juk būtų galima kultūros centre, vienuolyne, seniūnijoje, mokykloje…
– Kad jau buvau ne kartą surengęs – bažnyčios šventoriuje, ant apleisto namo Troškūnų centre, bibliotekoje.
Jei 50 fotografijų atgabenčiau, kur jos Troškūnuose galėtų būti sukanintos? O kol kas siūlau troškūniečiams virtualią parodą – “Anykštijos meno albume” skaitytojai gali pažiūrėti aštuonias fotografijas, kurios fotografuotos Troškūnuose.
– Kuri iš fotografijų jums būtų pati brangiausia ir kodėl?
– Man brangios visos geros fotografijos. Jei kurią išskirčiau, nuskriausčiau kitas, juk kiekviena fotografija turi savo istoriją.
– Ką labiau mėgstate fiksuoti – rūsčią tikrovę ar šelmiškas akimirkas? Manau, Jums viską sekasi pagauti vienodai gerai.
– Labai patiko klausimas, o dar labiau – atsakymas. Dėkui.
– Buvote sportininkas Atrodo, jog sportas ir menas nėra tokie jau panašūs dalykai…
– Sportas padėjo tiek, kad atmintyje ir jausmuose yra užsifiksavę žmonių likimai, džaugsmai, bėdos ir godos Teko artimai pabendrauti su visokio likimo žmonėmis. Tai praverčia ir iki šios dienos, ypač fotografuojant ar priimant sprendimus, kurį kadrą rinktis eksponavimui.
– Domitės socialine fotografija. Ar dabar ją fotografuoti nėra sunkiau negu prieš kokius 15 metų?
– Socialinė fotografija – mūsų gyvenimo veidrodis, vanduo, ugnis ir duona kasdieninė.
Šiandien, ko gero, pripratome prie socialinių reiškinių. Šis fotografijos žanras gal tapo kasdienybe ir yra nebe toks aktualus akiai ir širdžiai. Aš labai gerbiu fotografus, kurie gyvenimiškoj erdvėj spėja užfiksuoti šios sekundės prasmę, turinčią išliekamąją vertę.
– Mano nuomone, viena iš gražiausių nuotraukų yra daryta šalia sunykusio Vašuokėnų dvaro. Gal turite daugiau šio gražaus, tačiau pamiršto ir beveik sunykusio dvaro nuotraukų?
– Buvau patiklus ir dabar toks esu. Bet per savo patiklumą buvau apgautas, praradau daug vertingų istorinių nuotraukų. Beje, nukentėjo ir dvaras – niekdariai sugriovė užkonservuotą dvarą, kuris dar būtų ilgai stovėjęs ir sulaukęs restauravimo. Turiu dar šiek tiek šio dvaro, tapusio jau istorija, nuotraukų. Keistai žmonės mąsto – kai žmogui
– Kada Jums sunkiau ar lengviau fotogafuoti?
– Jei fotografuoji, tai fotografuoji, jei nefotografuoji – tai nefotografuoji. Suraskit, ir džiaukitės
– Kaip parenkate žmones fotografijai? Jūsų atlikti žmonių portretai labai įspūdingi.
– Dėkui, kad patiko. Kiekvienas iš mūsų nešiojamės su savimi tai, ką esame sukaupę per gyvenimą. Ir neturėdamas fotoaparato rankose „fotografuoju”. Priklausomai nuo aplinkybių – kartais ir užfiksuoju. Taip ir išeina – paprastai.
– Buvote aktyvus Naujosios sąjungos narys, Artūro Paulausko bendražygis, ar jūs dabar esate teisiamos Darbo partijos narys?
– Aš dabar esu nepartinis. Buvau tik vienos partjos steigėju ir nariu.Tai kuri Jums fotografija pasidarė geresnė ar blogesnė po mano atsakymo?
– Skaitytojai giria jūsų fotografijas – įdomios, nostalgiškos, prilygstančios didiesiems lietuvių fotografams ir t.t. Ar neplanuojate išleisti fotografijų albumo?
– Dar kartą dėkoju visiems už gerą įvertinimą ir pagyrimo žodžius. Seniai planuoju išleisti fotografijų albumą, tačiau ko nors vis pritrūksta.
